2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Sveika gyvensena pagal Teodorą Zawackį IV

Pavasaris ateina įvairiai. Kai kam – kalendoriškai, kovo 1 d. Kitiems – astronomiškai, su pavasario lygiadieniu. Dar kitiems – meteorologiškai, fenologiškai, ornitologiškai, religiniu požiūriu (kiek yra  religijų, tiek šiuo klausimu turime nuomonių...). O ar žinote, kuris pavasaris ankstyviausias? Anot 1616 metais Krokuvoje išleistos Teodoro Zawackio knygos „Memoriale Oeconomicum...“, pavasaris prasideda vasario 14 dieną ir tęsiasi iki gegužės 14 dienos. Teodoras Zawackis buvo humoralinės dietetikos šalininkas. Anot jo, vasario 14 dieną baigiasi žiemiškas flegmos (gleivių) laikas, o nuo gegužės 14 dienos mūsų kūnus užvaldo chole (tulžis). Na, o pavasaris priklauso kraujui (sanguis). Šis laikotarpis yra pereinamasis tarp žiemos ir vasaros, todėl jo pradžioje maitinimasis turi būti artimesnis žiemai, o pabaigoje – vasarai.
Anot Teodoro Zawackio, šiuo metu reikia valgyti mažiausiai, lyginant su kitais metų laikais. Krikščioniui tai daryti nebus sunku – juk didelė dalis pavasario yra Gavėnios metas. Valgiai turi būti dažniau kepti, o ne virti (ypač antroje pavasario pusėje). Ir užsigerti patartina, ne vandeniu, o silpnu alumi (tik nepadauginant). Vasario ir kovo mėnesiais rekomenduojamas saldus, medumi pagardintas maistas, saldūs gėrimai. Drėgnu ir vėsiu ankstyvo pavasario metu sušildo valgiai, pagardinti česnaku ir rūtomis bei gerai iškūrenta pirtis. Balandį rekomenduojama valgyti šviežios mėsos, o vengti stipriai prieskoniais gardintų ir persūdytų patiekalų, ypač silkių, nuo kurių net išberia (tai bloga naujiena pasninkaujantiems silkių mėgėjams). Gegužę vengti patiekalų, pagamintų iš bet kurių gyvūnų smegenų, galvų ir kojų. Tinka vėsesnis maistas, pagardintas pankoliais, o gėrimai su šalavijais bei pelynais.
Bet už lango vis dar vasaris, tad vėsesnį maistą, kol kas pamirškime ir imkimės ko nors saldaus, su medumi. Štai vienas, labai paprastas meduolių receptas, pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos 1913 metų „Gaspadinystės knygą...“. Meduolių gaminimas labai paprastas: „...du stiklu medaus, sudėjus stipran bliudan, pastatyti apidrugin pečiun; kaip medus pasidarys skystas, pridėti du mažus arbatinius šaukštelius sodos, tris stiklus miltų ir išminkyti dar kartą, kad tešla pasidarytų kieta, kaip makaronams; jei tokia nebus, pridėti milty ir vėl minkyti; iškočioti kočielu per pirštą storumo, pjaustyti apskričiais ar keturkampiais šmoteliais, dėti ant skardos vašku ar nesudytu sviestu išteptos, ir pastatyti visiškai praviesintan pečiun; pusę valandos palaikius, išjimti, o bus kogeriausi meduoliai...“.

2017 m. vasario 21 d., antradienis

Žiemiškas Vytauto ir Jogailos maistas

Žiema, kaip žinia, rūstus metas. Net, jei tai vasario pabaiga. Už lango „košiantys“ vėjai, šlapdriba ir temperatūra, svyruojanti nuo –5 iki +5 menkai teguodžia. O jei gyveni viduramžiais? Net, jei esi valdovas, pilies hipokaustai nedaug tegelbsti nuo vėjo, šalčio ir drėgmės. Tad vienu svarbiausių ginklų tampa maistas. Pagal, anuo metu populiarią humoralinę teoriją, žiemą šalčio poveikis kūnui pasiekia aukščiausią (trečią) laipsnį, o drėgmės – matuojamas antruoju (taip pat labai aukštu) laipsniu. Ne ką geresnis ir pavasaris – drėgmės lygis išlieka toks pat aukštas. Taigi, reikia „karšto“ ir „sauso“ maisto.
Kaip nuo šalčio ir drėgmės gyvėsi mūsų valdovai – Jogaila ir Vytautas? Iš XV amžiaus turime labai įdomų gastronomijos istorijos šaltinį – taip vadinamąją „Karaliaučiaus gastronominį manuskriptą“ (vok. „Königsberg Kochbuch“). Rankraštis surašytas kažkurioje iš Vokiečių ordino pilių ir tai yra bene ankstyviausia receptų knyga mūsų regione. Tačiau, kiek galime būti tikri, kad knygoje užrašyti Vokiečių ordino vienuolių receptai buvo panašūs į tuos, pagal kuriuos gaminta Jogailos ir Vytauto dvaruose? Spėčiau, kad taip, jie buvo panašūs. Pirmiausia, visi minėti dvarai priklausė Vakarų Europos krikščioniškosios kultūros (taip pat ir gastronominės) erdvei. Vokiškoji gastronominė kultūra, dėl klimato sąlygų, ypač artima mūsiškei. Vokiečių ordino kronikose ir kituose raštuose beveik nerandame nusistebėjimų lietuvių maitinimosi įpročiais – tai rodytų, kad mūsų valgiai jiems neatrodė keisti. Dar daugiau – yra atvejų, kai vieni iš kitų grobdavome maisto produktus. Be to, dauguma „Karaliaučiaus gastronominiame manuskripte“ minimų ingredientų yra pažįstami iš Jogailos dvaro sąskaitų knygų. O Vytauto ne vieneri metai, praleisti Vokiečių ordino pilyse, šią hipotezę dar labiau sustiprina.
Žiemos pietums labai tiktų „Karaliaučiaus gastronominiame manuskripte“ aprašomas „Morsserkuchennn“. Lietuviškai, su kai kuriomis išlygomis, patiekalą galėtume vadinti „Tešlos kugeliu“. Patiekalo receptas yra maždaug toks: smulkiai supjaustyk baltą duoną, įmušk kiaušinius, pagardink muskatais ar muskatų žiedais ir nuauksink [šafranu]. Įdėk keptos vištienos gabalėlių (taip pat gali įpjaustyti kepenų, skrandžio ar kojų mėsos). Išmaišyk tešlą, [sudėk į riebalais pateptą keptuvę] ir statyk ant žarijų, teiškepa.
Recepte minima balta duona vadinama „Semell“. Šiuo žodžiu viduramžiais vadinta duona, iškepta iš pačių geriausių kvietinių miltų. Ne kartą tokia valgyta Jogailos dvare (minima Jogailos sąskaitose). Pagal humoralinę teoriją, kvietiniai miltai yra karšti (antro laipsnio karštis), bet drėgni (taip pat antro laipsnio). „Sausesni“ – spelta kviečių miltai arba trupinta kvietinė duona (vieną kartą jau iškepti miltai). Džiovinti prieskoniai, paprastai yra karšti ir sausi. Be to jie (ypač šafranas) yra brangūs. Tad, minėtas „Morsserkuchennn“ puikiai tinka valdovo žiemos stalui.

2017 m. vasario 15 d., trečiadienis

Jono Basanavičiaus gastronomijos

Artėjant Vasario 16-ąjai vėl turime progą prisiminti anuomet, prieš 99 metus, Lietuvos valstybingumą atkūrusius žmones. Šį kartą pasidomėkime Jono Basanavičiaus gastronominiais nutikimais.Bene daugiausia informacijos šia tema rasime Jonas Basanavičiaus autobiografiniame tekste „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851–1922“. Iš teksto sužinome, kad Nepriklausomybės akto signataras yra bene pirmasis aprašęs aitriųjų paprikų ragavimą: „...Gornij Studen’o kaime pietus valgėme: čia turėjau progos pirmą kartą susipažinti su žaliais raugintais tošpipiriais (Fructus capsici annui), bulgariškai „čuški“, kurių bulgarai – kaipo stomachicum – valgyje labai daug vartoja. Šitų čuškų esama dvejopos rūšies: vienos jų su bukais galais nekarčios ir gana skanios valgant, kitos smailiagalės (capsicum longum), ilgesnės už pirmąsias – labai karčios, burnoje deginančios. Teodorovas, norėdamas mane supažindinti su bulgarų tautos skanėsiu, iš paduotų ant stalo čuškų tyčia išrinkęs kuo karčiausią, man, nieko nežinančiam, pasiūlė paragauti: tik įkandus biskelį čuškos, kad ėmė man deginti liežuvį kokį pusvalandį! Mat bulgarai prie tokio valgio pripratę ir noriai jas vartoja kaip raugintas, žalias, taip ir nunokusias, sausas, kurias, sutrynę ir su druska sumaišę, su duona arba kukurūzų miltų viryta „mamaliga“ (turk. „kačamak“) sūdydamiesi valgo…“.
Antrasis gastronominio pobūdžio tekstas išvardija Jono Basanavičiaus nemėgiamus dalykus – alkoholį, žirnius, pieną ir kavą, kuriems priešiškumas (paties autoriaus nuomone) yra daugiau psichologinio, o ne fiziologinio pobūdžio: „…kartą, Vilkaviškyje su tėvuku būdamas, apsigėriau, namon važiuojant išsivėmiau, nuo to laiko retai ką ir kada gėriau ir niekados girtas nebuvau; nuo 1899 metų nustojau visiškai dargi gerą bulgarų vyną gėręs. Kitą kartą Lukšiuose mokinantis teko man virtų žirnių valgyt; negardu pasidarius vėl ėmiau vemti ir nuo to laiko rasit kokius 20 metų ne tik negalėdavau jų valgyt, bet dargi į juos, kitiems valgant, žiūrėti. Kelis kartus dar mažas būdamas pastebėjau, kad pienas man vidurius tarytum oleum ricini paliuosuodavo, ilgas metų eiles negalėjau pieno valgyt <…> 1899 metais teko man kartą apsilankyti turkų gyvenamame miestelyje Cibar-Palankoje, ant Dunojaus kranto, su reikalu. Pernakvojus iš ryto turkų „muktaras“ (šaltyšius) pasivadino mane prie juodos „kaavės“ (Mokka kavos), kurią iki tol, būdavo, turkų kavinėse gerdavau. Išgėrus ant „tuščios dūšios“ turkų stiprios kavos diktoką „filidžę“, prasidėjo baisi širdies arythmija, labai ilgai dūravusi, ir nuo tos dienos nustojau kavą gėręs, tik vokiečių okupacijos laiku pradėjau jų ersatz-kavą – kurioje nė kokio koffeino nėra – gerti….“.
Galiausiai turime ne vieną tekstą, kuriame Jonas Basanavičius aprašo kurorte [Franzensbade, dab. Františkovy Lázně, Čekijoje] valgytus patiekalus: „…iš ryto pusryčių valgydavau kasdien po 2 kiaušiniu su sviestu ir šokolados stiklinę taip vadinamame „Städtische Kafegarten’e“, pietus – iš 3 valgių „hotelio Kreuz“ restauracijoje, po pietų dažniausiai tame pat „Städt. Kafegarten’e“ gerdavau apie 4 val. kefiro stiklinę su pyragučiu arba pieno „jogurto“ lėkštę, vakarieniaudavau arba hotelio, arba Kurparke Sandtnerio restauracijoje…“. Kitą kartą, lankantis tame pat kurorte, „…valgis iš ryto Kaffegarte’ne: 2 kiaušiniu, sviestas, 3 pyragučiai ir stiklinė kefiro, johurto arba pieno; pietų - viralas, mėsa (dažniausiai veršiena, zuikiena, stirniena, kai kada kiauliena) ir koks iš miltų, ryžių valgis (Mehlspeise), 1-2 pyragučiai; po pietų 4-5 val. – stiklinė kakao arba šokolados su pyragučiu; vakare 8-9 val., kaip ir iš ryto – tik su 2 pyragučiais….“.
Ir dar vienas, jau ne atsiminimų, o pamokomasis Jono Basanavičiaus gastronominis tekstas iš rankraščio, saugomo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Rankraščio viršelyje užrašyta: „Abecele arba Elementorius diel Lietuwos kajmo mergajczų. Iš Lankiszkos lietuwiszkaj iszgulde ir dapilde Jonas Bassanawiczus. Wilnuje. 1863m.“. Tai namų ūkio vadovėlis, kokių ne vieną parengė, išvertė ar parašė XIX amžiaus pabaigoje lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio dalyviai. Šioje, Jono Basanavičiaus išverstoje knygelėje, klausimų ir atsakymų forma randame įvairiausius patarimus moterims: apie namų tvarkymą, daržus, gyvulius ir maisto gaminimą. Vienas klausimų skamba taip: „Kaip gera gaspadine absieju su kepimu duonos?“. Atsakymas toks: „Pirmeuse iszsijoja rugius kad butu be pełu ir dulkių, paskui rupinas kad butu geraj ir smulkej sumalta; teszla gerai iszminko – o kepalus in paczių paszowus, źiuri kad gerai iszkeptu ir ne suswiltu. Pas gera gaspadinę wisada buna ir gardi bej gera duona – ir dielto źmones sako: Regint duona pasinsi gaspadinę....“. Štai taip paprasta buvo anais laikais, o kaip pažinti gerą gaspadinę šiandien, kai visi duoną perkame prekybos centre?
Koks patiekalas galėtų tikti šių metų Vasario 16-osios Šventei? Gal pasigaminkime Jono Basanavičiaus minimo melšpeizo? Juo labiau, kad ne vieną šio patiekalo receptą rasime Jono Basanavičiaus amžininkės Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos virėjoje“. Gal Melšpeizas plikitinis su obuoliais, skirtas 12 asmenų? Jums reikės 0,5 kvortelės peno, 1,5 valgomojo šaukšto sviesto, 1,5 kvortelės miltų, 8-10 kiaušinių, 3-4 šaukštų cukraus, 14 obuolių, 1-2 džiūvėsių. Melšpeizas gaminamas taip: „...užvirinti pusę kvortos pieno, pridėjus šaukštą sviesto, įberti miltų pusantros kvortelės, išplakti ant ugnies, nukaisti. Atšaldyti, įdėti 8 trynius, įberti cukraus, išplakti putą iš baltymų ir sumaišyti sykiu. Keturiolika saldžiarūgščių obuolių nulupti ir supjaustyti į griežinius, išskobus pirmiausia vidų. Ištepti formą sviestu, pabarstyti su džiūvėsiais, įdėti tešlos, paskui eilę obuolių, paskui vėl dėti tešlos ir vėl obuolių ir taip kol forma prisidės pilna. Paskutinę eilė turi būti tešla. Pašauti į pečių. Duodant 1 stalą užpilti su sunka....“. Jei norite pilno recepto, pasidarykite ir „sunkos“. Kadangi neturime šviežių vaisių ir uogų, galime pasigaminti „Sultis migdolinę prie užkepinto melšpeizo“. Reikės ¾ kvortos pieno, 1 kvortos saldžiųjų migdolų, 8-10 karčiųjų migdolų (šiais laikais jie laikomi nuodingais, tad galima šį ingredientą praleisti), 0,5 valgomojo šaukšto bulvių krakmolo, 4 kiaušinių trynių ir 1 šaukšto cukraus. Gaminimas: „...kvortelę saldžių migdolų ir keletą karčių išaižyti, sukapoti ir sumaišyti su puskvorte pieno, parkošti, nuspausti, išplakti kelerius trynius su šaukštu bulbių miltų krakmolo, dar įpilti kvortelę pieno, įdėti šmotelį cukraus, šildyti maišant be paliovos....“.
Gardžios Vasario 16-osios Šventės.

2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Lietuviškos košelės, lietuviškoje kamaroje

Ieškodami pirmųjų gastronomijos knygų lietuvių kalba, turime atkreipti dėmesį į 1909 metais Vilniuje, Martyno Kuktos spaustuvėje, išleistą „Jaunoms šeimyninkėms dovanėlę“ („Žemdirbio“ išleidimas [leidinys] Nr. 1). Knygelę „sutaisė Adl. V.“ – Adolfas Vėgėlė (1882-1914), žurnalistas, redaktorius, vienas pirmųjų grožinės literatūros vertėjų. Nežinome, kiek Adolfas Vėgėlė mėgo gastronomiją. Bet, galime manyti, jį buvusį vienu iš tų, kurie suprato tokių leidinių reikšmę savo krašto gyvenimo lygio kėlimui. Knygelės išleidimo motyvus galime rasti paties autoriaus pateiktame „Žemdirbio“ laikraščio apibūdinime: „...rūpi Lietuvoje pakelti ūkį, prekybą ir pramoniją...“. Kuriomis knygomis (kaip šaltiniais) naudojosi Adolfas Vėgėlė, rengdamas savąją, reikėtų patyrinėti. Gastronomijos knygų panašiais pavadinimais, tuo metu, buvo ir lenkų ir rusų kalbomis. Lietuvoje buvo žinomas Marijos Marciszewskos dvitomis „Kucharka szlachecka: podarek dla młodych gospodyń...“, o rusakalbėje aplinkoje – Jelenos Molochovec „Подарок молодым хозяйкам...“.„Jaunoms šeimyninkėms dovanėlė“ nėra tipiška gastronomijos knyga. Praktiškai visi joje pateikiami receptai yra skirti daugiau ne kasdieniniams valgiams ruošti, o atsargų kaupimui – daugiau kamarai, o ne virtuvei: mėsų ir žuvų rūkymas ir sūdymas, rūkytos mėsos laikymas, paukštienos ir žvėrienos užšaldymas, gyvų žuvų transportavimas vasaros ir žiemos metu, silkių marinavimas, košelių (konfitiūrų) virimas (agrastų, kriaušių, obuolių, bruknių, slyvų, vyšnių, trešnių, serbentų, aviečių, žemuogių, braškių, spanguolių), vaisių ir uogų sulčių spaudimas, vaisių, daržovių, rūgštynių ir grybų laikymas, džiovinimas, sūdymas, rauginimas ir marinavimas.
Bene vienintelis, knygelėje pateikiamas, ne atsargų kaupimo receptas – Grikinės dešros (mūsų laikais sakytume – vėdarai): „...paimti pustrečios kvortos smulkių grikinių kruopų, supilti jas trijosna kvortosna šilto vandens ir išmaišyti gerai; išmaišius, įpilti gerokai sušildytų riebulių [kiaulienos taukų] ir vėl gerai išmaišyti. Taip padarytą košę supilti žarnosna ir, apipylus riebuliais, kepinti ant skaurados [skardos] krosnyje (pečiuje), kol net iškeps ir duoti karštas valgyti...“. Kaip matome, patiekalas senoviškas, sunkus, bet tinkamas žiemos metui. Jei nenorite naudoti grynų taukų, galite gardinti liesesniais ar riebesniais spirgais. Tačiau, riebalų nereikėtų pamažinti, nes liesos grikinės dešros bus sausos ir sprangios.

2017 m. vasario 4 d., šeštadienis

Prarastojo pasaulio fragmentai III

1983 metais Alfredo A. Knopfo leidykla Niujorke išleido „Nelos receptų knygą“ (orig. „Nela’s Cookbook“, leidimas lenkų kalba „Kuchnia Neli“, 2001), kurios autorė Aniela [Nela] Rubinstein (1908-2011) – išskirtinė, su Lietuva susijusi, asmenybė. Anielos tėvas Emilis Młynarskis buvo gimęs Kybartuose. Tai vienas žymiausių XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios Lenkijos muzikų: smuikininkas, dirigentas, kompozitorius, Varšuvos filharmonijos direktorius. Mama – Anna Talko-Hryncewicz iš Ilguvos dvaro (dab. Šakių r. sav.). Anielė – jauniausia Młynarskių dukra, 1932 metais ištekėjusi už žymaus lenkų pianisto Arturo Rubinsteino. 1939 metais ji, kartu su šeima, pasitraukė į JAV.
„Nelos receptų knyga“ – vienos, įvairiatautės ir daug keliavusios, šeimos gastronomijos istorijos šaltinis. Per Ilguvos dvarą randame ir knygoje publikuotų receptų lietuviškus ryšius. Iš autorės vaikystės prisiminimų iškylantys močiutės, bei šeimos mylimos virėjos Barborytės Zinkevičiūtės (Zinkewiczus) patiekalai: blinis, lazankos, koldūnai, kulebiaka, patiekalai iš vėžių, Barborytės pâté, balandėliai, lietuviškai paruoštos bulvės, Barborytės stiliumi paruoštos bulvės, bulviniai blynai ir kt.
Kaip ir priklauso senovinio stiliaus receptų knygai, „Nelos receptų knygoje“ randame siūlomus įvairius meniu (juk, neretai, taip sunku išsirinkti, ką valgysime), skirtus įvairioms progoms. Savaitgalio vakarui labai tinkama „Vakarienė, grįžus iš koncerto“, kurios esmė, anot autorės, kad ji greitai paruošiama ir ja galima pavaišinti nemenką būrį žmonių (o jei koncerte sutiksite draugų ir pakviesite juos į svečius). Šią vakarienę sudaro tokie patiekalai: skaidrūs barščiai, smulkintos vištienos kotletai su bruknėmis, lazankos su svogūnais ir grybais, morkų salotos bei garbanotųjų trūkažolių, obuolių ir majonezo salotos, sūrių rinkinys, Vienos omletas, šokoladiniai mozūrėliai ir vaisiai.
Vienas įdomiausių ir senoviškiausių patiekalų – lazankos su svogūnais ir grybais, kurios, anot autorės, tiekiamos ne kaip savarankiškas patiekalas, bet kaip garnyras (ypač tinkamas su smulkintos vištienos kotletais). Lazankų tešla gaminama iš kvietinių miltų, kiaušinių ir vandens, įdedant šiek tiek druskos ir aliejaus. Ji plonai iškočiojama, pjaustoma rombais ir išverdamos lazankos (dar vadinamos skryliais). Įdarui reikės 2 svogūnų, 1 valgomojo šaukšto sviesto, 225 gramų miško grybų ir druskos. Autorė recepte dar nurodo Maggi ekstraktą, bet (manau) jo galime atsisakyti. Juo labiau, kad nėra aišku, koks tai ekstraktas. Smulkiai pjaustyti svogūnai pakepinami svieste, tada sudedami grybai ir kepinama tol, kol išgaruos vanduo. Sūdoma pagal skonį. Gautas įdaras puode maišomas su virtomis lazankomis, uždengiama ir patroškinama 10 min. (ar kiek ilgiau) orkaitėje.