Aukšta kaip bažnyčia, žalia kaip žolė, maža kaip pelė...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Lietuvos gamtoje yra gausybė laukinių sodų. Jų yra visur – pamiškėse, viduryje miškų, paupiuose, palei kiekvieną kaimą ar net miestuose. Laukiniuose soduose auga obelys, kriaušės, slyvos, gudobelės, putinai, šermukšniai, lazdyno riešutai, kadagio uogos ir kiti maistą gyvūnams ir žmonėms auginantys medžiai. Praėjusį kartą pasakojome apie obelis, kitas dažnas laukinių sodų medis yra kriaušė.

Kriaušės istorija yra panaši kaip ir obels. Lietuvoje, natūraliai, gamtoje sutinkama laukinė forma - Miškinė kriaušė (Pyrus pyraster) ir šimtai skirtingų kultūrinių kriaušių veislių, auginamų soduose. Ko gero, kaip ir obelų atveju, pirmosios kultūrinės kriaušės mūsų krašte pradėjo plisti su krikščionybe. Jos minimos XVI amžiaus dvarelių aprašymuose. Dėl vaisių vagysčių keltos bylos XVI-XVII amžių LDK teismuose. Įdomu tai, kad kriaušių veislės pavadinimas yra bene ankstyviausias kultūrinio vaismedžio veislės pavadinimas, paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvoje. Tai nutiko pakankamai egzotiškomis aplinkybėmis. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549-1616), savo kelionės į Jeruzalę dienoraštyje, pirmą kartą Lietuvoje aprašydamas bananus, jų skonį lygina su kriaušėmis. Lotyniškame knygos tekste „bananų skonio“ kriaušių veislė įvardijama kaip „vryantovvki“, o lenkiškame – „uryantówka“. Toks palyginimas rodo, kad ši kriaušių veislė XVI amžiaus antroje pusėje buvo pakankamai žinoma Lietuvoje (bent jau išsilavinusiam skaitytojui). Juk, kokia prasmė, nežinomą dalyką lyginti su kitu nežinomu? Kokios kriaušės buvo „uryantówka“ suprasti padeda XIX amžiaus žodynai. 1805 metais Vilniuje leistame „Nouveau dictionnaire de poche polonois, allemand et français“ randame, kad lenkiškoji „uryantówka“ atitinka vokiškąją „glockenbirne“ ir prancūziškąją „poire clochée“. Atrodo, kad tai buvusi ne tiek veislė, kiek veislių grupė (varpo formos kriaušės), nes vokiškose XVIII-XIX amžių pomologijos knygose randame net kelias „glockenbirne“ lokalias atmainas: Sächsische, Wittenberger, Westfälische, o Johannas Volkmaras Sickleris (1742-1820) savo enciklopediniame veikale „Der teutsche Obstgärtner...“ pateikia net šios kriaušės piešinį.

Netrūksta kriaušėms dėmesio ir XVI-XVII amžių medicinos knygose ir augalų enciklopedijose. Marcinas Siennikas 1558 metais išleistame „Herbariume“ („Herbarz to iest Zioł tutecznych, postronnych, y Zamorskich opisanie…“) mini abi kriaušių rūšis – laukinę ir kultūrinę. Kaip ir obuolių atveju, humoralinės savybės kriaušių vaisiams priskiriamos pagal jų skonį: rūgštesnės, labiau sutraukiančio skonio yra šaltos ir sausos, tuo tarpu tos, kurios saldesnės – labiau šiltos ir drėgnos. Saldžiosios kriaušės gali būti valgomos bet kada. Tuo tarpu rūgštesnes – geriau valgyti po pietų ir geriausia keptas. O jei dar kalendros milteliais pabarstytos. Tokios padeda visam organizmui nuo skrandžio iki pat galvos. Laukinės kriaušaitės – kur kas labiau yra rūgščios ir sutraukiančios už kultūrines. Gydymo tikslais jas rekomenduota virti acte ir paskui sutrynus dėti kompresus ant skrandžio, tokiu būdu viduriavimą stabdant. Taip pat galima išspausti jų sultis, jas pavirus pasaldinti cukrumi ir gerti nuo skrandžio ligų.

Kalbant apie laukinių kriaušaičių naudojimą maistui, vieni seniausių valgių (kaip ir iš obuolių) yra džiovintos kriaušaitės, kriaušaičių gira ir actas. Girą randame paminėtą dar XV amžiaus pabaigos šaltiniuose. Pagal vaisius (grūšias) iš kurių ši gira pagaminta, kai kuriuose šaltiniuose ji vadinta „krušiniu“. Taip pa painiojama su obuolių gira. Kaip ir obuoliai, kriaušaitės naudotos virtuvėje, padažams, tyrelėms, sultims gaminti. Seniausioje gastronomijos knygoje mūsų regione, XV amžiumi datuojamame Kioningsbergo gastronominiame manuskripte minimas „žalias kriaušių patiekalas“, kuris gaminamas taip: „...nuplauk kriaušes švariai ir paskui gerai sugrūsk. Pertrink jas paskui per sietą ir virk su vynu ir įdėk gero medaus, ir pakankamai prieskonių. Jei yra per daug skysta, pridėk baltos duonos trupinių. Tas patiekalas gali būti valgomas karštas arba šaltas. Patiekdamas pabarstyk jį cukrumi ir cinamonu....“. Kriaušaičių padažo receptą randame XIII-XIV amžiaus autoriaus Pietro de Crescenzi (jo darbai perleisti lenkų kalba Krokuvoje 1571 metais) knygoje. Jis rekomendavo kuo geriausias kriaušaites sutrinti su druska ir tą minkštimą molinėje puodynėlėje gerai uždengus laikyti tris mėnesius. Per tą laiką iš kriaušaičių turi išsiskirti baltos ir labai skanios sultys. XVII amžiaus Radvilų virėjo knygoje rasime receptą padažo, kuriam reikalingos jau ne miškinės, bet kultūrinės - „bonkrystianki“, „pasowki“ arba „uryantówki“ veislės kriaušės. Padažas vadinasi Citrininės garstyčios. Taigi, reikia paimti džiovintų kriaušių. Nuplovus jas reikia pavirinti, kad taptų minkštos ir pertrinti per sietą į vientisą, tirštą masę. Tada paimti pusę kvortos (arba tris kvorteles) vyno, supilti į dubenėlį, grubiai papjaustyti citrinos, nuimti pjaustytų citrinų žieveles ir citrinas sudėti į tą vyną. Tada į vyną įdėti šaukštą medaus ir pakaitinti, o kai užvirs – sudėti citrinų žieveles ir dar kiek pavirinti. Po to garstyčių grūdelius, gerai sutrintu tuo vynu praskiesti. Prieskonių – pipirų, imbiero, gvazdikėlių, cinamono – įdėti ir cukraus nemažai įberti. Ir dar citrinos sulčių įpilti tiek, kad rūgštokas būtų skonis. O tada, kai visa masė atvės, reikia sudėti trintas kriaušes ir dar trintų citrinos žievelių tiek, kad tirštumas būtų toks, kaip įprasta garstyčių padažui.

Anna Ciundziewicka savo knygoje rekomendavo kriaušaites sirupe. Anot autorės, kietų, neprinokusių kriaušaičių taurėlapių likučiai (kauliukas) išpjaunamas, o kotelis perpjaunamas pusiau. Taip paruoštos kriaušaitės apverdamos vandenyje, bet neilgai, kad nesuirtų, tik atšoktų žievelė, kurią galima nuimti. Tada jos dedamos į sirupą, pagamintą iš dviejų svarų cukraus ir pusantros kvortelės vandens. Toks kiekis sirupo skiriamas svarui kriaušaičių. Tokiame sirupe kriaušaites kaitina ant mažos ugnies, kol jos visiškai išverda, bet kartu žiūri, kad nesuvirtų, išlaikytų formą. Tada jos išimamos, sudedamos į stiklainį ir užpilamos ataušintu sirupu. O jei sirupas nepakankamai tirštas, jis ar atskirai, be kriaušaičių pakaitinamas, prieš užliejant. O kriaušaites dar galima prismaigstyti grazdikėliais.

Laukines kriaušes rasite ten pat, kaip ir obelis – palaukėse, pamiškėse, ten, kur kadaise buvę sodybų, netoli kaimų. O kartais net ir pačiuose miškuose. Dažniausiai vienoje vietoje miškuose augantys vaismedžiai rodo, kad kažkada ten gyventa žmonių, todėl tokiose vietose visada įdomu pasivaikščioti, dairantis, kokie dar augalai galėjo pergyventi išnykusias be žymių sodybas. Laukinukės obelys dera ir miško viduryje, tačiau laukinių kriaušių miške nerasite, jos yra šviesamėgės ir vaisius veda tik ten, kur šviesiau, ten kur pasiekia saulės šviesa. Pasivažinėjus po apylinkes ir išragavus laukinių kriaušių galima rasti įvairių veislių “pabėgėles” iš sodų, bet pačios tikriausios ir pačios skaniausios yra tikrosios laukinukės. Mažos, žalios, neįkandamos ir sutraukiančios burną kriaušytės, pakąstos šalnų ir parudusios tampa tikromis gurmaniškomis vaišėmis. Po laukine kriauše rudenį galima sutikti ne tik stirnas bei šernus, etatinius laukinių sodų prižiūrėtojus, bet ir barsukus, lapes, kurie neatsisako laukinio deserto.

Gyvūnai, atėję paskanauti parudusių laukinių kriaušių yra visiškai teisūs. Šie vaisiai tampa valgomi tik tada, kai nukrenta, juos pakanda šalna, nuo kurios vaisiai tampa saldūs ir prasideda fermentacijos procesas, parudinantis, suminkštinantis kietą “mėsą” ir sušvelninantis sutraukiančius burną taninus. Tą gerai žinojo ir senųjų kaimų žmonės, renkantys parudusias kriaušaites maišais ir džiovinantys jas žiemai. Iš tokių kriaušių virdavo saldžias sriubas, kompotus, dėdavo į girą, alų, kitus fermentuostus gėrimus. Džiovintas kriaušaites, kartu su kriaušės lapais bei žiedais, galima dėti į arbatų mišinius, tuomet arbatos net nereikės saldinti.

Laukinės kriaušės prieskoniniame sirupe. Laukinės kriaušės, ypač surinktos kai pradeda ruduoti turi nuostabų, labai stiprų skonį. Jį dar sustiprina prieskoniai – cinamonas, kardamonas, anyžiai bei gvazdikėliai. Tokias kraušaites, užkonservuotas sirupe su prieskoniais galima padėti ant Kalėdų stalo, dovanoti per žiemos šventes ar tiesiog padėti ant užkandžių stalo prie sūrių ar uždėti ant ledų. Nukritusias po medžiu kraušaites surenkame, nuvalome, atrenkame sugedusias. Geras perpjauname pusiau. Iš 1 dalies vandens ir 1 dalies cukraus (pvz. 1 stiklinė vandens ir 1 stiklinė cukraus) ir įvairių šildančių prieskonių (cinamono lazdelė, anyžiaus žvaigždelė, keli gvazdikėliai, karamono pumpurai, kmynų ir anyžių, kalendrų sėklų, imbiero, kiaulpienės, trūkažolės šaknies gabalėlio) išverdame sirupą ir su visais prieskoniais karštą užpilame ant kriaušaičių. Palaikome kambario temperatūroje per naktį, ryte viską užkaičiame, užverdame, išjungiame ugnį ir paliekame uždengtą dar dienai. Po dienos vėl užverdame, išpilstome į švarius mažus stiklainėlius ir sandariai užsukame. Stiklainėlius laikome vėsioje vietoje, o ragauti pradedame po mėnesio, kai skonis susistovi.

Saldi sriuba su džiovintomis laukinėmis kriaušėmis ir uogomis. Reikės: džiovintų vaisių (tinka laukinės kriaušės, obuoliai, šermukšniai, erškėtuogių puselės, razinos, abrikosai ar kitokie džiovinti vaisiai), vandens, 2 šaukštų krakmolo, cukraus, prieskonių (cinamono lazdelės, keli gvazdikėliai, žiognagių šaknys, galima įdėti gabalėlį džiovintos kiaulpienių šaknies). Vaisius užmerkite vandenyje ir palaikykite porą valandų. Nukoškite, nuskalaukite, užpilkite švariu vandeniu ir virkite, kol suminkštės. Įdėkite pagal skonį cukraus. Baigdami virti pusėje stiklinės šalto vandens išmaišykite krakmolą ir supilkite į verdančią sriubą. Pildami stipriai maišykite. Pakaitinkite, kol sutirštės, bet neužvirkite. Puodą nukelkite nuo ugnies ir palikite sriubą nusistovėti bent pusvalandį. Išpilstykite į dubenėlius, uždėkite šaukštą plaktos grietinėlės ir apibarstykite pakepintais lazdynų riešutais.

Obuolius reikia skint neprinokusius...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Obuoliai yra kiekvienam mūsų pažįstami vaisiai, o obelys – įprasti medžiai mūsų soduose. Daugelis žmonių galėtų paminėti ne vieną receptą, kuriame obuoliai yra pagrindinis ingredientas. Tad, atrodo, kad šia tema jau viskas parašyta. Bet, palikime mums įprastus kultūrinius obuolius nuošalyje, nes mūsų tekstų tema – laukiniai valgomi augalai. O šio pasakojimo herojė – miškinė obelis (Malus sylvestris), šiaurinėje Europos dalyje natūraliai auganti jau tūkstančius metų, gerokai iki to, kol per Romos imperiją paplito kultūrinės obelų veislės. Taip, miškinės obels genų rasime pakankamai daug ne vienos kultūrinės veislės obuoliuose, bet tai – jau kito teksto tema.

Miškinės obelys mūsų regione auga ir naudojamos maistui bent jau nuo neolito laikotarpio. Archeologinių kasinėjimų metu Nidos senovės gyvenvietėje, vieno iš gyvenamųjų pastatų priestate, aptikta perskeltų į dvi dalis, džiovintų miškinės obels (malus sylvestris) vaisių atsargos. Ši gyvenvietė datuojama laikotarpiu prieš 3500-2400 metų (vyrauja 2700– 2500 metų amžiaus radiniai). Iš vėlesnių, jau bronzos amžiaus laikų, obuoliukų rasta ir Luokesos polinėįe gyvenvietėje prie Molėtų. Panašūs obuolių valgymo pėdsakai žinomi visame to laikotarpio Baltijos jūros regione.

Miškiniai (ar jiems savo dydžiu ir skoniu artimi) obuoliukai maistui naudoti ir vėlesniais laikais. XV-XVI amžių dokumentuose fiksuota dvejopa obuolių valgymo tradicija: vieni jų, prastesni naudoti patiekalų gamybai, o kiti – desertui. Pirmieji parduodant buvo matuojami indais (pavyzdžiui, krepšiais), o antrieji – vienetais. Pirmieji, ko gero – miškiniai, o antrieji – kultūriniai. Žinoma, obuoliai, kaip ir kiti maistui naudojami produktai, pagal humoralinę dietetiką ir mediciną buvo suvokiami ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas. Humoraline prasme obuoliai buvo savotiškas iššūkis. Dėl jų skonių įvairovės, jiems buvo priskiriami skirtingi humoraliniai poveikiai. Buvo rašoma, kad savo prigimtimi – iš esmės – jie vėsūs ir drėgni. Tačiau rūgštūs obuoliai turi kur kas daugiau humoralinio sausumo nei saldūs. Gydymui naudoti ne tik vaisiai, bet ir obelų žiedai, lapai bei ūgliai. Marcinas iš Užendovo (Marcin z Urzędowa) savo 1595 metų „Herbariume“ rašė, kad obuoliai turi sutraukiantį poveikį, naudingi širdžiai ir galvai, sausumui iš plaučių šalinti po sužeidimų, taip pat – bailiems žmonėms. Ir čia miškinių obuoliukų poveikis laikytas kur kas stipresniu nei kultūrinių. Dėl savybės apsunkinti skrandį, rekomenduota obuolius geriau vartoti virtus ar keptus (geriausia – su imbieru), ne žalius. Medicininiais tikslais neretai buvo naudojamas obuolių sirupas, virtas iš sulčių su cukrumi. Tuo atveju, kuomet obuoliai vartojami švieži, rekomenduota valgyti juos po pietų ar pietų pabaigoje. Ir dar, būtinai reikėjo žiūrėti pagal asmenines žmogaus savybes. Marcinas Siennikas 1556 metais aprašė, kad obuoliai – tokie kaip miškiniai – nesveiki karštam ir labai naudingi humoralinės drėgmės turinčiam skrandžiui. Tuo tarpu „šaltai“ galvai kur kas naudingesni saldūs obuoliai.

Ką galėtume pasigaminti iš laukinių obuoliukų? Seniausi receptai yra tie, kuriuose obuoliai yra pagrindinis ir, neretai, vienintelis ingredientas. Pirmiausia – džiovinti obuoliukai. Kaip tik tokie buvo rasti neolito laikų Nidoje. Dar vienas senovinis receptas būtų obuolių giros. Savo krašte nesukūrėme sidro, gaminamo iš obuolių sulčių, kultūros. Pas mus jo gastronominę nišą buvo užėmusi obuolių gira, gaminta tiek iš šviežių, tiek iš džiovintų obuolių. Maždaug 1426 metais datuojamame Sembos vyskupo Michaelio Junge įsake greta kitų, draustinų, pagoniškų apeigų minimas ir mįslingas gėrimas „kresze“, kurį draudžiama šventinti. Iš kitų dokumentų ryškėja, kad tai nėra nei alus, nei midus, nei kitas anuomet žinomas populiarus gėrimas. Lygindami šaltinių duomenis galime manyti krešę buvus būtent obuolių gira. Gira, vadinama lietuviška buvo vienas pirmųjų patiekalų, kurių receptai buvo užrašyti. Lenkų gastronomijos istorijos tyrinėtojas Jaroslavas Dumanovskis archyvuose yra aptikęs rankraštinį lietuviškos obuolių giros receptą, datuojamą 1594 metais: „...į duonkubilį, kur tešlą raugina, pilti šiltą vandenį, tada kriaušaites, obuoliukus sukapotus ar supjaustytus dėti į kubiliuką, ir sudėti pusę kubiliuko, tada šiltą virintą vandenį pilti į kubiliuką iki viršaus, o pripylus gerai uždaryti, kad garas neįšeitų, ir kai nusistovi ir bus gera gira, pagal poreikį gerti…“. Panašų (tik džiovintų) obuolių giros receptą pirmojoje gastronomijos knygoje lietuvių kalba („Lietuvos gaspadinė“), 1893 metais aprašė ir Liudvika Didžiulienė-Žmona: „..kaip tik obuoliai pradeda kristi, reikia juos rankioti ir supjaustant džiovinti per dvi dienas o paskui pečiuje. Iš tokių obuolių esti labai gera gira, sutaisoma tokiu budu: ant trijų svarų džiovintų obuolių, užpilti užvirinto vandens šešis gorčius ir uždengus palaikyti parą; paskui, supylus katilan su tirštimais, pavirinti bent adyną; nukaltus išpilti gražun ąžuolinin kubiliukan ir praaušinti; tada, pridėjus dvejatą stikliukų mielių, palaikius dar dieną, iškošti ir supilstyti buteliuosna ir, užkamšius gerai, apleisti sakais. Laikyti šaltai, iki reiks gerti...“. Girai buvo artimas obuolių actas. Viename 1684 metų recepte rašoma, kad supjaustę miško obuoliukus tris dienas palaiko krūvoje, po to į kubilą sudeda ir vandens užpila, ir gerai uždengę 30 dienų raugina.

Įdomūs Annos Ciundzievickos XIX amžiaus viduryje surašyti obuolių (taip pat ir kriaušių) senoviniai konservavimo receptai. Taip galima konservuoti ir miškinės obels vaisius. Vienas jų – rusėnišku būdu: „...švarius, sveikus, nesudaužytus, puikiausius vaisius sudėti į dešimties gorčių talpos statinaitę, perklojant dašiu ir mėtomis taip, kad obuolių sluoksniai nesiliestų vieni su kitais. Atskirai paimti po saują grikių, kviečių ir miežių miltų ir užplikyti juos verdančiu upės vandeniu mediniame, nesmaluotame inde, gerai išmaišant. Vandens turi būti tiek, kiek vaisių užpylimui reikia. Kai viskas nusistoja, vandenį per sietą reikia supilti į statinaitę su vaisiais, uždengti dangteliu ir apvaliu, smėlio pripildytu maišeliu prislėgti taip, kad oras nepatektų....“. Laikyti rūsyje, saugojant, kad nesušaltų. Anot autorės, tokiu būdu obuolius galima išlaikyti iki Velykų. O tie, kas nemėgsta mėtų, gali naudoti obelų ar ąžuolo lapus.

Dar vienas senovinis obuolių receptas (jam galima naudoti ir miškinės obels vaisius) yra sausoji uogienė, mūsų vadinama obuolių sūriu. Kas suspaudė pirmąjį Lietuvoje obuolių sūrį, nežinome, tačiau tiek pagal receptūrą, tiek technologiškai, tai yra viduramžiams ir ankstyviesiems naujiesiems laikams būdingų kietųjų saldėsių (anų laikų gastronomijos šaltiniuose vadinamų „konfektais“) atmaina. Seniausius patiekalo receptus užrašė XVII amžiaus Radvilų virėjas. Jo užrašuose rasime net du cidonijų sūrio receptus, bet vieno recepto pabaigoje priduriama, kad „...tokį pat sūrį galima ir iš obuolių gaminti...“. Taigi: „…paimk sutrintų cidonijos vaisių, kiek nori, bet 10 cidonijų imk 5 ketvirtainius cukraus, ir virk cukrų tol, kol pradeda tirštėti. Paskui cidonijas įmaišyk, įberdamas saują smulkiai supjaustytų limonijų arba citrinų žievelių. Ir tiek ilgai maišyk, kad pabaltų. Tada paimk indą tokį pat kaip olandiškam sūriui <...> supilk į jį ir pastatyk šilton krosnin <...>. Antrą dieną, jei jau išsiima [iš indo], išimk ir padėk ant popieriaus…“. Arba kitas: „...nulupęs cidonijas jų žieveles gerokai pavirink. Paskui vaisius supjaustyk ir tuo viralu užpylęs vėl virk. Tada jas pertrink per sietą ir antrą tiek cukraus pridėk. Įdėk virtos šviežios citrinos žievelės. Ir taip ilgai virti, kad imtų tirštėti. Tada į formas sudėk…“. Dar viename Radvilų virėjo recepte cidonijų „konfektas“ gardinamas egzotišku prieskonių mišiniu: cinamonu, šventgaršve, citvaru, kubebais, galganu, kardamonu, gvazdikėliais, muskatu ir imbieru.

Atėjus rudeniui visos pamiškės būna pilnos laukinių vaisių ir uogų – šermukšnių, putinų, laukinių obuolių ir kriaušaičių. Smagu vaikščioti po bekeičiantį spalvą mišką ir ragauti visų gėrybių. Didžioji dalis obelų, kurias šiais laikais rasime miškuose yra „pabėgėliai“ iš sodų, kurių sėkliukes išnešioja paukščiai, tai pats įdomumas būna paragauti visų pakelėje pasitaikančių vaisių. Tokios įvairovės net soduose nerasite – vieni obuoliai bus visiškai maži, rūgštūs ir nevalgomi, kiti dideli ir skanūs, galima net visiškai saldinių. Iš tiesų dabar jau sunku miškuose atskirti tikruosius girinukus, bet jei randate mažyčių žalių obuoliukų, prikritusių viduryje miško, tai tuos jau galite vadinti laukiniais.

Kadangi laukiniai obuoliai pasižymi didele skonių įvairove, o kartu ir dideliu atsparumu ligoms, jų būna kasmet, net kai sodai „pasiduoda“ ir nedera. Svarbu atsirinkti, kam kuris skonis tinka, ir galite sau obuoliauti net gyvendami mieste ir be žemės. Saldūs dideli obuoliai tina valgymui, sultims, džiovinimui, obuolienėms ar sūriams virti. Kietus rūgščius, dažniausiai pasitaikančius laukinius obuolius galima rauginti atskirai arba su kitomis daržovėmis. Mažučiai girinukai – džiovinami giroms, vaisių sriuboms, pagardams prie mėsos ar kitus, kur reikia intensyvaus, saldžiarūgščio skonio. Tanininiai, sutraukiantys visą burną obuoliai būtini fermentuotų gėrimų, ypač obuolių sidro gamybai.

Laukiniai vaisiai, aišku, geras dalykas, ypač Lietuvoje, kur kriaušės ir obelys yra patys stambiausi vaisiai. Tačiau nereikia pamiršti, kad šie vaismedžiai gali būti naudingi ištisus metus. Pavasarį galima rinkti obelų ir kriaušių žiedus bei jaunus lapelius kvapniai arbatai, vėliau renkami lapai ir fermentuojami arbatoms, lapus ir šakeles galima dėti į rauginius, o žiemą renkama šių vaismedžių žievė, kuri tinka rauginiams, antpilams ir arbatoms.

Vaismedžių metų arbata. Tokia arbata yra pati “lėto“ maisto esencija, nes renkama ir ruošiama ištisus metus. Anksti pavasarį pradedame rinkti šakeles su brinkstančiais pumpurais, nupjaustome nuo jų žievę ir pumpurus ir gerai išdžioviname, o tada supjaustome ar sukarpome mažais gabaliukais. Gegužės mėnesį renkame žiedus ir jaunus lapelius – tik labai atsakingai, ne visą žiedyną, o kelis žiedus iš jo. Taip nepakenksime, o tik padėsime vaismedžiui užauginti didesnius vaisius. Žiedus ir lapelius džioviname pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje, kad išliktų kvapnūs ir gražūs. Medžiams nužydėjus renkami kietesni lapai fermentavimui. Lapai sumaigomi kol pradės skirtis sultys, labai stipriai sukišami į stiklainį pagrūdant medinių šaukštu ar kočėlu ir paliekami 3 dienom šiltoje vietoje. Po 3 dienų ištraukiami ir gerai išdžiovinami. Džiovinti lapai vėl sudedami į stiklainį ir brandinami tamsioje vietoje kelis mėnesius. Rudeniop renkami ir džiovinami vaisiai – galima pasidžiovinti ne visai sunokusių obuoliukų, kad arbata būtų rūgštesnė ir kartesnė. O vėliau jau sunokusių ir pajuodusiu vidumi, kad suteikti saldumo. Obuoliukai ir kriaušaitės pjaustomi plonomis skiltelėmis ir džiovinami elektrinėse džiovyklėse arba nekarštose orkaitėse pravėrus dureles. Visi arbatos komponentai sumaišomi kelias savaites prieš Kalėdas, kad spėtų pastovėti ir subręsti skonis, išpilstomi į popierinius ar lininius maišelius ir dovanojami šventėms. Taip artimiesiems galite padovanoti visus metus. Maišydami komponentus – žieves, žiedus, lapus, vaisius, vadovaukitės savo skoniu, tai gali būti daugiau įprasta lapų arbata paskaninta vaisiais ir žievėmis, arba vaisinė arbata su lapų, žiedų ir žievių priemaiša, tik nedėkite per daug žievės, nes ji yra karti ir turi tam tikrų kenksmingų medžiagų. Šią arbatą plikiname arbatinuke, palaikome bent 15 minučių, kad spėtų gerai pritraukti. Beje, jei darysite mišinį be vaisių ar su minimaliu jų kiekiu, galite gerą žiupsnį užberti ant anglių kai kepate mėsą ar daržoves grilyje arba rūkykloje. Vaismedžiai labai tinka aromatiniams dūmams. Tik berkite pačioje pabaigoje, prieš nuimdami mėsą, kai anglys pravėsta.

Laukinių vaisių ir uogų vokeliai kepti ant laužo. Obuoliu įprasta kepti ant laužo užmautus ant pagalio ar iešmo – tai vienas iš pačių romantiškiausių rudeninių lietuviškų receptų. Tačiau galima jį dar „pagerinti“ ir visą rinkinį rudeninių vaisių išsikepti folijos arba pergamentinio popieriaus vokeliuose. Tam reikės visokių rudeninių sodų gėrybių – obuolių, kriaušių, slyvų, šermukšnių, galima įdėti šiek tiek lazdyno riešutų, bruknių, net moliūgo gabalėlių. Vaisius supjaustome gabalais – obuolius ir kriaušes skiltelėmis, slyvas puselėmis, moliūgus kubeliais, uogas nurenkame nuo kotelių, viską sumaišome dubenyje, pabarstome rudu cukrumi ir džiovintos baltos duonos trupiniais, įdedame truputį sviesto ir mažą žiupsnelį druskos. Vaisių mišinį dedame į paruoštus vokelius iš folijos arba pergamentinio popieriaus ir kepame ant žarijų kol pradės čirkšti sultys. Patiekiame karštus, o jei vaisiai buvo rūgštūs, galima dar apšlakstyti rudeninių medumi.

Rauginti laukiniai obuoliai. Rauginimui tinka kieti, sultingi, rūgštūs obuoliai, ypač laukiniai arba antaniniai. Tokius obuolius dėdavo į statinės dugną raugdami kopūstus, o vėliau suvalgydavo. Tačiau galima užsiraugti ir vien obuolių – jie labai skanūs su paukštiena ar paštetu. Reikės: Kietų rūgščių obuolių, keletą juodųjų serbentų ir vyšnių lapelių, vandens ir druskos (30 gr druskos 1 l vandens). Obuolius nuplauname, didesnius galima perpjauti per pusę, mažesnius raugti nepjaustytus. Sudedame į rauginimo indą, įdedame lapelius ir užpilame sūrymu. Paliekame kambario temperatūroje apie porą savaičių, vėliau nešame į vėsią vietą. Valgome po 2 -3 savaičių.