Aliejus ar alyva

Europiniai alyvmedžiai (Olea europaea) buvo sukultūrinti Viduržemio jūros regione bronzos amžiuje ar net naujojo akmens amžiaus (neolito) laikotarpiu. Tačiau, skirtingai nuo kitų tame regione sukultūrintų augalų, alyvmedžiai negalėjo natūraliai plisti toli į šiaurę, nes jų augimui būtinas švelnus klimatas. Taigi, Lietuvoje, skirtingai nei jų „tėvynainės“ vynuogės, alyvmedžiai negalėjo būti auginami ir jų vaisiai bei aliejus visada buvo importiniu produktu.
Kokiais keliais alyvuogių aliejus atkeliavo į mūsų kraštą tiksliai nežinome. Dėl savo paplitimo ir svarbos Viduržemio jūros regione, alyvuogių aliejus, kartu su kvietine duona ir vynu, tapo krikščioniškųjų apeigų dalimi. Kartu su krikščionybe alyvuogių aliejus plito pasaulyje. Greičiausiai šiuo būdu jis pasiekė ir Lietuvą. Krikšto 1251 metais ir karūnacijos 1253 metais metu Mindaugas neabejotinai turėjo būti pateptas aliejumi, tačiau tai dar nereiškė aliejaus atsiradimo ant valdovų stalo.Greičiausiai kaip ir vynas, alyvuogių aliejus plačiau kelią į Lietuvą bus „prasiskynęs“ tik XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje po Jogailos ir Vytauto krikšto. Tačiau alyvuogių aliejaus (senose knygose vadinamo „alyva“) (beje, kaip ir vyno) vartojimas XIV amžiaus pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje buvo daugiau išskirtiniai atvejai, nei taisyklė. Šioje srityje ryškūs pasikeitimai įvyko tik XVI amžiaus I pusėje, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1518 metais vedė Milano kunigaikštytę, tikrą Renesanso epochos asmenybę, Boną Sforzą. Kartu su itališkąja kultūra plito ir alyvuogių bei iš jų spausto aliejaus vartojimas mūsų krašte.  LDK alyvuogės ir alyvuogių aliejus buvo traktuojami kaip prieskoniai ir todėl minimi valdovų bei didikų pirktų prieskonių sąrašuose.
Gali būti sunku patikėti, bet XVI amžiaus II pusėje-XVII amžiuje ant valdovo ir didikų stalo alyvuogės su kitais vaisiais užėmė prašmatnaus deserto vietą. Štai 1623 metų vasario 19 d. Varšuvoje Kristupo Radvilos organizuotų prašmatnių pietų pabaigoje buvo patiektas toks desertas: 30 desertinių obuolių, 20 desertinių kriaušių, 60 graikiškų riešutų, 2 kvortos alyvuogių, 2 svarai didelių figų, 2 svarai didelių razinų, 2 svarai migdolų, 10 mažų žaliųjų citrinų ir 1 svaras kaparėlių.
XVIII-XIX amžių sąskaitose alyvuogių ir iš jų pagaminto aliejaus populiarėjimą rodo ir sąskaitose minimos aliejų rūšys. Tai reiškia, kad diduomenei alyvuogių aliejus nebebuvo „tiesiog alyvuogių aliejus“. 1711 metais Radvilos Gdanske įsigijo dviejų rūšių aliejaus (ispaniško ir prancūziško)  bei 4 svarus alyvuogių. Per 1780 metų Kalėdas Radviloms priklausiusiame Nesvyžiuje puotai greta daugybės visokių kitų gėrybių buvo užsakyta 100 svarų aliejaus virtuvei ir 50 butelių Provanso aliejaus stalui bei 30 štuopų alyvų vaisių. 1806 metais Dominykas Jeronimas Radvila Karaliaučiuje kartu su kitais prieskoniais įsigijo 150 butelių Provanso aliejaus, 50 butelių Florencijos aliejaus, 300 svarų ispaniško aliejaus bei 40 štuopų alyvuogių. Tačiau, kita vertus, XVI-XVIII amžių istoriniai dokumentai rodo, kad valdovai ir didikai alyvuoges bei alyvuogių aliejų perka ne Lietuvoje, o užsienyje, didžiuosiuose uostuose - Karaliaučiuje, Gdanske, Rygoje. Tai reiškia, kad net XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje Lietuvoje neturėjome vietinės šių produktų rinkos, o tai rodo, kad jų vartojimas krašte buvo menkas.
Kokiems patiekalams vartotos alyvuogės ir jų aliejus sužinome iš senųjų receptų knygų. Seniausiame LDK žinomame receptų rinkinyje - XVII amžiaus pabaigos rankraštinėje Radvilų virėjo užrašų knygelėje aliejus figūruoja kaip žaliava kepimui, kuri pasninko metu pakeičia sviestą. Alyvuogės XVII amžiaus receptuose paprastai yra paukštienos padažų dalis. Štai keptas ir gabalėliais pjaustytas kaplūnas troškinamas padaže, sudarytame iš svieste pakepintų svogūnų, vandens, vyno acto, sviesto, šafrano, pipirų, cinamono, imbiero, žaliųjų citrinų, alyvuogių, didelių ir mažų razinų bei cukraus.
XIX amžiuje alyvuogių produktų panaudojimo laukas labiau išsiplėtė. Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos virėjoje“ (pavyzdžiui 1881 metų leidime) prie rekomendacijų “sausam pasninkui” randame alyvoje keptas žuvis, prie šaltų užkandžių – alyvoje marinuotas rudmėses, alyvuogių dedama į sultinius, sriubas, padažus, jos valgomos su žvėriena, žuvimi, jautiena, veršiena, kiauliena, aviena ir paukštiena, farširuojamos (vištienos, baltos duonos trupinių, muskato ir kiaušinių mišiniu),Alyvuogių aliejaus dedama į pasninko alaus sriubą, pasninko metu jame (vietoje sviesto) kepami įvairūs produktai, šis aliejus naudojamas įvairiuose (garstyčių, krienų, sardinių, prancūziškame, žuvies, majoneze ir kt.) padažuose, marinatuose (ypač grybų marinatuose), kepinių (dažniausiai pasninko laikotarpio) tešlose.
XX amžiaus kulinarijos knygose, pavyzdžiui Lazdynų Pelėdos (Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės / Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės) 1911 metų „Šeimininkėms vadovėlyje“ alyvą rasime kaitintame aluje su medumi, rūgščioje sriuboje iš džiovintų žuvų, totoriškame padaže, pasninko burokėliuose, nugarinės „bifštike“, burokų rašale virintoje lydekoje, prancūziškai pagamintuose karpiuose, su silkėmis patiekiamame grybų padaže, silkių svieste, pasninko šafraninėse bandelėse, grybų, silkių marinatuose, kaip džiovintos lydekos padažas.
Reikia pastebėti, kad  tarpukario Lietuvos virtuvėje „išstūmus“ bajoriškąjį ir įsigalint valstietiškam maistui, nuo stalų praktiškai išnyko alyvuogės, o sovietmečiu - ir alyvuogių aliejus. Senuoju šio aliejaus pavadinimu – alyva – pradėjome vadinti techninį tepalą. Bene ryškiausias senosios alyvuogių kultūros priminimas yra mūsų kalboje likę kai kurie spalvų pavadinimai. Štai alyvžaliu vadinama tamsiai žalia spalva, o alyvine – violetinės spalvos atmaina. Pirmasis žodis mums primena apie alyvuogių aliejaus spalvą, o antrasis – prinokusius alyvmedžio  vaisius.

Lietuviški vardai užsienio kulinarijos knygose IV

Tęsdami temą apie „lietuviškus“ receptus užsienio kulinarijos knygose, šiandien bandykime pasigilinti į receptų knygas lenkų kalba. Lietuvą ir Lenkiją jungia daugiau nei 400 metų bendros istorijos, Abiejų Tautų Respublikos tapatumas buvo neatskiriama Lietuvos diduomenės tapatumo dalis, o lenkų kalba pakankamai ilgai buvo valstybine kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. To pasekmė maisto istorijoje – net trys, didelės apimties, Lietuvos gastronomijos knygos išleistos lenkų kalba XIX amžiuje. Tai 1848 metų Annos Ciundzievickos „Lietuvos šeimininkė...“, 1854 metų Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos virėja...“ ir 1889 metų Karolinos Bielozierskos „Naujoji praktiška Lietuvos šeimininkė“. Šiose knygose rasime šimtus receptų, kurie XIX amžiuje funkcionavo Vilniaus kultūrinės įtakos erdvėje ir buvo suvokiami kaip lietuviškojo gastronominio tapatumo dalis. Taigi, su kai kuriomis išlygomis, visus juos galėtume vadinti „lietuviškais“. Tačiau šiandien juos palikime nuošalyje ir pasigilinkime tik į tuos patiekalus, kuriems lenkakalbėse kulinarijos knygose „lietuviškumo“ etiketė buvo priskirta tiesiogiai, įrašant ją į patiekalo pavadinimą. Žinoma, toks lietuviškumo deklaravimas, ne visada rodo kilmės vien vietą – tai ir savotiškas anų laikų prekės ženklas.

Vienas pirmųjų lietuviško maisto „gerbėjų“ buvo Lukaszas Golębiowskis, kuris dalį savo 1830 m. knygos „Domy ir dwory...“ skiria maisto aprašymui. Anot jo, Lietuvoje išsaugoti senoviniai grūdų patiekalai kūčia (kutii) bei „tolokno“ (į kelionę imami krosnyje džiovinti sutrinti avižų grūdai su trupučiu druskos).  Dar lietuviams priskiriamas burokų lapų (batvinių) rauginimas ir šalti batvinių barščiai užbalinti grietine, su vėžių kakleliais, veršienos, kaplūno ar kalakutienos gabaliukais, pjaustytasis žaliais agurkais ir kietai virtu kiaušiniu. Dar minimi lietuviška „vereščaka“, lietuviški „šližikai“, valgomi su aguonų ar karvės pienu, lietuviški koldūnai, lietuviška „bocvinka“, lietuviški pusžąsiai, lietuviški blyneliai „hrecuški“ arba „olatki“, lietuviški grybukai, taip pat baltieji burokai, rauginti perpus su ropėmis, česnakais ir svogūnais, kopūstais ir topinambais (vadinama „kvašenina“), lietuviška kiaušinienė su dešra, grybais, rudmėsėmis, vandens riešutai, lietuviška „sielianka“ iš saldžios grietinės, miltų ir kiaušinių, bandelės arba ruginė duona balta ir geltona su razinomis, Lietuvoje vadinama pyragu (pirogiem), gira iš salyklo ir miltų, kai kada pagardinta medumi ar mėtomis, iš stipriųjų gėrimų - senovinė degtinė, paprastas ir liepų midus.

Kiek vėliau, 1848 metais, Józefas Mączynskis, remdamasis Napoleono kuchmistro P. Careme (Marie-Antoine Carême) veikalu, parengęs knygą „Szkola kucharek...“. Joje randame lietuvišku būdu iškeptą triušį. Gal būt tai tas pats vargšas gyvulėlis, kuris [anot legendos] pabaidė Napoleono arklį Didžiosios armijos persikėlimo per Nemuną išvakarėse?

Tikras lietuviškų patiekalų „lietus“ lenkiškose kulinarijos knygose pasipila XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Marija Gruszecka, kaip teigiama knygos priešlapyje, pagal „...Krokuvos, Vienos, lietuvišką ir prancūzišką...“ kulinarines tradicijas parengė „Illustrowany kucharz Krakowski...“, pasiūlydama skaitytojams pasigaminti lietuviškus koldūnus. Kitoje knygoje, „365 obiadów...“ ta pati autorė rekomenduoja tuos pačius lietuviškus koldūnus ir lietuvišką „bigosą“. 1886 metų „Praktyczny kucharz Warszawski“ aprašo lietuviškos kopūstienės gamybą. Į Marijos Śleżańskos knygą „Kucharz Wielkopolski...“ 1892 metais buvo įtraukti lietuviški koldūnai, o 1896 metų „Upominek do matek i gospodyń“ siūlo pasigaminti lietuviškos giros – labai skanaus ir atgaivinančio gėrimo. Tų pačių, 1896 metų Małgorzatos Bogackos knygoje „Powszechna kuchnia...“ minimi lietuviški koldūnai, lietuviška „vereščaka“, lietuviški kukuliukai („šližikai“), užlieti aguonų ar karvės pienu. Skirstydama patiekalus į įvairių mėnesių valgiaraščius, autorė lietuviškus koldūnus rekomenduoja valgyti vasario mėnesį kartu su barščiais su „auselėmis“, aviena su ryžiais ir apelsinų kompotu; kitą kartą lietuviški koldūnai pakliūva į ta patį pietų meniu su baltu sultiniu su skrebučiais, mėsos gabalu su česnakiniu padažu ir „fliakais“ su bandele, o trečią kartą (spalio mėnesį) - kartu su sultiniu su biskvitiniais kukuliukais, mėsos gabalu su svogūniniu padažu ir trintos bandelės „knedliais“. 1901 metų Wandos Małeckos „Kucharka Polska...“ yra aprašoma, bene iš Vincentinos Zavadzkos perkelta, lietuvišku būdu iškeptą žąsis su obuoliais ir padažu, unikalūs lietuviški pusžąsiai, „labai geri“ lietuviški „pekelfleiszai“ (sūdyta mėsa). Šioje knygoje taip pat rasime lietuviškus šaltus barščius bei lietuvišką „bigosą“. Józefo Drzewieckio 1903 metų „Kucharz jarski...“ aprašytas lietuviško sūrio kepimas tešloje, iš Marjos Czarnowskos 1910 metais parengtos „Nowa ilustrowana Jarska kuchnia...“ sužinosime, kaip lietuviškai pagaminti baravykus, o 1914 metų Anielės Owoczynskos „Najnowsza kuchnia Warszawska...“ išspausdinti tikrų lietuviškų koldūnų ir lietuviškų dešrų receptai.

Mūsų šalies vardu pavadintų patiekalų rasime ir jau minėtuose Annos Ciundzievickos, Vincentinos Zavadzkos ir Karolinos Bielozierskos veikaluose. „Lietuvos šeimininkės...“ „lietuviškiausi“ patiekalai yra dvejopos lietuviškos dešros; „Lietuvos virėjos...“ – lietuviškai paruošta žąsis su obuoliais ir padažu, susukti lietuviški „zrazai“, lietuviškai paruošti itališki arba baltieji kopūstai, džiovintos menkės paruošimas lietuvišku būdu, lietuviški grybukai, lietuviškai paruošta biri perlinių kruopų košė, Tiškevičiaus koldūnai, lietuviški šalti barščiai, o „Naujosios praktiškos Lietuvos šeimininkės“ – rūkyta mėsa, sūdyta lietuvišku būdu, dviejų rūšių lietuviški „salcesonai“, dvejopi (paprasti ir riebūs) lietuviški sūriai, lietuviškas obuolių sūris bei lietuviška gira.

Lietuviškų patiekalų sumažėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir tarpukario laikų Lenkijos kulinarijos knygose – dviejų, nacionalistiškai nusiteikusių, šalių santykiai tuo metu buvo tikrai įtempti. Nežiūrint to Alinos Gniewkowskos 1917 metų „Domowa kuchnia...“ rasime lietuviškus koldūnus bei lietuviškai pagamintą veršiuko kepsnį, o tais pat 1917 metais pasirodžiusioje „Kuchnia polsko-amerykanska“ vėl randame lietuviškus koldūnus. Lietuviški koldūnai nėra vienintelė lituanistinė įdomybė Šiaurės Amerikos lenkų išeivių kultūroje. Ar žinote, kad seniausia Kanadoje, dar XIX a. įkurta, lenkų parapija, vadinasi Vilnius (Wilno)? 

Tęsiant tarpukario temą, Janinos Breyerowos 1927 metais išleistoje „Jarska kuchnia witaminowa“ rasime lietuvišką girą (rūgštelę); Kamilla Choloniewska 1920 m. išleistoje knygoje „Gospodarstwo domowe...“ mini sumuštinukus su lietuvišku sūriu; o knygelėje „Co mam gotować?“ dar kartą sutinkame bene populiariausią Lenkijoje lietuvišką receptą – lietuviškus koldūnus. Dar vėliau, 1926 metais, Maria Ochorowicz-Monatowa savo „Uniwersalna książka kucharska“ pamini lietuvišku būdu paruoštas veršiuko kepsnys, kurias rekomenduoja, kaip keturių patiekalų pietų dalį. Tuo tarpu lietuviški šalti barščiai priskiriami jau kuklesniems trijų patiekalų „kukliems ūkiškiems pietums“, bet kitą kartą tie patys šalti barščiai jau prašmatnesnių, keturių patiekalų pietų dalis. Lietuviški koldūnai, anot autorės, gali būti ir dar žemesnio lygio meniu – kuklių užkandžių – dalimi. Šios knygos receptų dalyje randame lietuviškus šaltus barščius su rūgščia grietine, du lietuviškų koldūnų receptus (paprastą ir „au gratin“), lietuviškus grybukus, lietuvišką girą ir jau minėtą veršiuko kepsnį. 1930 metų Marios Disslowos „Jak gotować?“ rasime dar vienus lietuviškus koldūnus ir dar vieną lietuvišką „bigosą“, o taip pat lietuviškus šaltus barščius ir stirnieną, paruoštą lietuvišku būdu.

Istorinė lietuviška gastronominė tradicija Lenkijoje yra nenutrūkusi iki šių dienų. Tarkime Hanno Szymanderskos 2004 metais išleistoje „Kuchnia polska...“ rasime ne vieną lietuvišku pavadinto patiekalo receptą (pavyzdžiui, kitur dar neminėtą lietuvišką tešlą su svogūnais), o ir šiuolaikinės Lenkijos kulinarinio paveldo kavinėse (net Varšuvoje) galite paskanauti lietuviškų šaltų barščių (nenustebkite, tai visai kitas receptas, nei esame įpratę savo krašte), lietuviškų koldūnų ar lietuviškų balandėlių.

Ką galėtume iš tokios gausybės pasigaminti? Gal, artėjant Kalėdoms, pabandykime ką nors senovinio, mėsiško ir egzotiško. Tebūnie tai lietuvišku būdu keptas triušis iš 1848 metų Józefo Mączynskio veikalo. Šiam patiekalui Jums reikės vieno triušio mėsos (senesniais laikais tai galėjusi būti kiškio mėsa). Triušio kaulai išimami, o mėsa supjaustoma gabalais. Tada ji apliejama karštais spirgais, pabarstoma pipirais, žaliomis petražolėmis ir paliekama, tegul taip įsigeria skonis. Po to užberiama trintos baltos duonos ir kepama ant grotelių, nuolat palaistant marinatu ir riebalais. Iškepta triušiena valgoma su totorišku padažu (taurelę garstyčių praskiesk vyno actu, kitame inde sutrink ir sumaišyk su aliejumi dviejų, kietai virtų kiaušinių, trynius, baltymą taip pat susmulkink, viską sumaišyk, įdėk truputį smulkinto laiškinio svogūno bei smulkinto cukraus ir viską dar kartą sumaišyk).

Pamiršta Lietuvos gaspadinė

Kai kalbame apie XIX amžiaus Lietuvos kulinarijos knygas lenkų kalba, pirmiausia atsimename 1854 metų Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos virėją...“. Geriau apsiskaitęs istorinės gastronomijos mėgėjas dar prisimins 1848 metų Annos Ciundzievickos „Lietuvos šeimininkę...“. Abi šios knygos išleistos Vilniuje. Tačiau tame pat XIX amžiuje turime dar vieną kulinarijos (tiksliau, namų ūkio) knygą, kurios pavadinime puikuojasi žodis „Lietuva“ -  tai 1889 metais Varšuvoje išleista Karolinos Bielozierskos knyga „Naujoji praktiška Lietuvos šeimininkė“ („Nowa praktyczna gospodyni litewska“).  
Pasak autorės, ji „gaspadinaujanti“ jau daugiau kaip tris dešimtis metų, per tą laiką sukaupusi daug receptų, o kai kurie knygoje aprašyti patiekalai buvę apdovanoti aukso medalio diplomu 1888 metų Vilniaus žemės ūkio parodoje. Knygoje ji netalpinusi valgio gamybos receptų, kurie puikiai aprašyti Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos šeimininkėje...“, nes toje knygoje šie dalykai puikiai išdėstyti, o ir nėra namų, kuriuose „Lietuvos šeimininkės...“ nebūtų.
Apie knygos autorę informacijos turime nedaug. Karolina Bielozierska (Karolina Biełozierska 1831-1911), kaip ji pati rašo knygos įvade, gyvenusi Lvovščyznos dvare (vietovė buvusi netoli Slonimo, Naugarduko vaivadijoje prie dabartinės Dzieraunaja). Žinoma, turime suprasti, kad  1889 metų „Lietuva“ reiškė ne „etnografinę Lietuvą“, o Lietuvos Didžiają  Kunigaikštystę, tačiau dėl to neturime abejoti „Naujosios praktiškos Lietuvos šeimininkės“ lietuviškumu. Tai tikrai originalus ir neabejotinai labai įdomus Lietuvos gastronomijos istorijos šaltinis.
Daugiau nei 350 puslapių apimties Karolinos Bielozierskos „Naujojoje praktiškoje Lietuvos šeimininkėje“ rasime kone 500 receptų, suskirstytų į šiuos skyrius: apie mėsos sūdymą, daržovių ir vaisių laikymas, sūriai, apie uogienių gamyba, drebučiai, sausos uogienės, konservuoti vaisiai, vaisių ir uogų kompotai, sirupai su cukrumi, sultys be cukraus, džemai, džiovinti vaisiai, meduoliukai, uogų ir vaisių užpiltinės ir ratafijos, degtinės, kiti gėrimai, tešlos kepiniai, saldūs Velykiniai kepiniai, įvairūs glaistai, saldūs kepiniai, duonos, koldūnai ir blynai, šalti desertai ir kiti patiekalai. 
Na, o pabaigai, pabandykime bent vieną Karolinos Bielozierskos receptą. Kadangi artėja Kalėdos, pasigaminkime meduoliukų, kuriuos autorė vadina „rinktiniais“. Meduoliams reikės pusės svaro (apie 185 g) saldžiųjų ir dviejų lotų (apie 24 g) karčiųjų migdolų. Šiuos migdolus nuvalo ir smulkiai sukapoja. Tada svarą (apie 370 g) medaus įkaitina iki virimo, įdeda į jį ir gerai išmaišo svarą (apie 370 g) cukraus. Be to įdeda prieskonius: gvazdikėlius, cinamoną, muskato riešutą, lotą (apie 12 g) gryno valgomojo potašo (šiais laikais jo reikia ieškoti vaistinėse arba sveikos gyvensenos prekių parduotuvėse) ir pusę puodelio rožių vandens. Tada deda  pusantros kvortos (apie 550 g) kvietinių miltų, migdolus ir ketvirtį svaro (apie 0,9 g) cukatų. Viską gerai ir ilgai maišo ir minko kol gaunasi vientisa, prie rankų nelimpanti, tešla. Tada tešlą iškočioja ne per daug plonai, vis pabarstant miltais, stiklinėle ar (dar geriau) taurele „išpjauna“ meduoliukus, kurie kepami ant skardos, ne per daug karštoje krosnyje.

Tarpukario Lietuvos pasninko patiekalai

Adventas tradicinėje virtuvėje yra pasninko laikas. Šiuo metu mažiau valgoma arba visiškai atsisakoma mėsos, senovėje buvo nevalgomi net kiaušiniai ir pieno produktai. Žinoma, Tarpukaris jau ne XVIII a., pieno produktai pasninko metu nebebuvo laikomi „nuodėme“. Tačiau – tai vis tiek savotiškas iššūkio metas ne vien valgytojams, bet ir šeimininkėms. Tad nenuostabu, kad Tarpukario Lietuvos spaudoje rasime ne vieną patarimą, kaip Advento laike gardžiai valgydinti šeimyną.

Šiandien pavartykime Tarpukario Lietuvių katalikių moterų draugijos leistą mėnesinį, visuomenės kultūros, moterims skirtas laikraštį „Moteris“. Šio leidinio 1937 metų 12 numeryje randame J. Bitinaitienės siūlomus „Pasninko pietus“: duoninę sriubą pirmajam patiekalui, grietinėlės kremą – trečiajam, o antrajam – pakankamai įdomų silkių patiekalą – savotišką silkių ir bulvių „lazaniją“ – „Silkių užkepimą“. Kas norite – galite išbandyti.

„5-6 silkes išmirkyti, nulupti, išimti kaulus, supjaustyti į 4 dalis. Bulves su lupynom išvirti atskirai, nulupti supiaustyti apskritais gabaliukais, į emaliuotą dubenį. Dėti eilę bulvių, eilę silkių ir bulvėmis užbaigti. Ant viršaus užpilti tokiu padažu: 2 šaukštus sviesto išlydyti, į karštą sudėti 3 svogūnus supiausčius ritinėliais, pakepinti, pridėti 1 šaukštą miltų, truputį pipirų, pusę litro rūgščios grietinės, užvirinti ir užpilti ant anksčiau paruoštų bulvių ir silkių. Kepti karštoje orkaitėje apie 1 val. laiko. Duodame į stalą su tuo pačiu indu, kuriame kepė.“

Būrų čerpėse ir bliūduose...

2014 metai Lietuvoje – Kristijono Donelaičio metai – minima šio poeto 300 metų gimimo sukaktis. Tai puiki proga dar kartą perskaityti žymiausią Kristijono Donelaičio kūrinį – „Metus“. Šį kartą skaitysime ieškodami gastronominių dalykų.
Kristijono Donelaičio laikų Prūsijos karalystė buvo įdomi gastronominės tarpkultūrinės sąveikos erdvė, kur siejosi lietuvninkų, vokiečių (austrų), lenkų (mozūrų), prancūzų ir net šveicarų gastronominės tradicijos.  Kita vertus, XVIII amžiaus pradžios Europoje intensyviai plito barokinės Liudviko XIV dvaro virtuvės idėjos, kurių perėmimas protestantiškuose kraštuose buvo susijęs su „civilizacinio“ pobūdžio konfliktais. Tuo pat metu, visai greta, Mažosios Lietuvos pašonėje, klestėjo ir dar kitokius, papildomus gastronominės kultūros kontekstus skatino beveik gotikinės kulinarinės kultūros „rezervatas“ – Abiejų Tautų Respublika.
Šiandien palikime nuošalyje „Metuose“ minimus „poniškos“ virtuvės elementus ir pažiūrėkime ką savo čerpėse šutino ir ką iš savo bliūdų srėbė būrai. Jų maisto pasirinkimo galimybės nebuvo didelės, būdingos sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvei. Būrų tvartuose, pievose ir kiemuose maklinėjo jaučiai, karvės, ožkos, avys, kiaulės, žąsys, vištos, pylės; laukuose derėjo rugiai, kviečiai, bet daugiausia miežiai, pupos, žirniai, grikiai, avižos; daržuose – ropės, repukai, burokai, sviklai, barščiai, pastarnokai, morkos, kopūstai šalkiai, kartupeliai; miškuose jie prisirinkdavo riešutų ir grybų: „...plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų, jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių…“.
Kasdieniniai būrų valgiai – vargo virtuvė. Daugiausia „prastųjų grūdų“ (žirnių, pupų) ar daržovių valgiai, vos pabalinti spirgais ar lašinių skūra: rauginta lapienė, kuršolė, barščiai, šupinys, gručė, virti kartupeliai, kruštiniai, kruopos, dar  juoda, ruginė duona, avižų kisielius, pasukos, išrūgos puspyvis, bei skinkis. Per šventes mėsos patiekalų būdavo kur kas daugiau: juka, rūkyti kumpiai, dešros, lašiniai, sūriai, plaučiai, pečenkos, smageninė, kraujiniai vėdarai, kviečių plyckiai, šutintas gaidys, jautiena riebi, kiauliena irgi žąsiena, šutyti blėkai, taip pat pyragas ir ragaišis,  kisielius su pienu, alus macnus ir brangvynis.
Tiems, kas norėsite išbandyti kasdieninį būrų maistą, parinkau patiekalų receptų, maksimaliai artimų „Metuose“ minimiems. Dalis jų puikiai tinka (ar lengvai pritaikomi) Advento laikotarpiui. Mišrių miltų „viso grūdo“ duona. Apie 0,5 kg rupių ruginių miltų, 0,3 kg rupių miežinių miltų, keleto valgomųjų šaukštų medaus, žiupsnelio druskos, puodelio kokybiško, nepasterizuoto alaus ir vandens. Iš šių ingredientų užminkoma prie rankų nelimpanti tešla ir  paliekama rauginimui. Rauginimo laikas priklauso nuo patalpos šiltumo ir yra maždaug viena para.  Po to formuojamas duonos kepaliukas ir kepamas krosnyje. Barščiai su grybais. Tradiciniai barščiai verdami ne vandenyje, o specialiai iš ruginių miltų paruoštoje „rūgštelėje“. Apie 1,5 litro rūgštelės, 2 saujų pjaustytų burokų, rūgštynių, barščių ar kitų valgomų lapų, vienos nedidelės ropės arba pastarnoko, keleto džiovintų grybų, rūkytų lašinių skūros. Iš šių ingredientų išverdama sriuba. Žirnių šiupinys su grybais. Apie 0,3 kg žirnių,  0,2 kg pupų (ankštinius prieš verdant išmirkyti vandenyje), 0,2 kg miežinių kruopų, keleto džiovintų grybų. Iš šių ingredientų išverdama košė, kuri prieš tiekiant į stalą užliejama rūkytų lašinių spirgais. Avižų kisielius. Apie 1,5 litro vandens, 0,4 kg rupiai maltų avižinių miltų, žiupsnelio druskos, kriaukšlelės sudžiūvusios duonos. Miltai gerai išmaišomi šiltame vandenyje, įdedama druskos, įmetama duonos plutelė ir rauginama Rauginimo laikas priklauso nuo patalpos šiltumo ir yra maždaug viena para.  Po to skystis nukošiamas ir trumpai pakaitinamas, kad sutirštėtų. Tirštas kisielius valgomas, o ne geriamas.
Skanaus...

Kas kuria Kalėdinę nuotaiką skirtingose Europos šalyse?

Tarptautinis projektas „Europeana Food and Drink “ savo svetainėje nuo gruodžio 1 d. iki pat Kalėdų kasdien skelbia vis naują Kalėdinį receptą iš įvairių Europos šalių. 
Jei susidomėjote, junkitės interneto adresu: <http://foodanddrinkeurope.eu/christmas-around-europe>.

Abiejų Tautų Skoniai

Lietuva ir Lenkija; Vilnius, Varšuva ir Krokuva; lietuviai ir lenkai – tai erdvė, kuri buvo suskaldyta XIX amžiaus pabaigos nacionalizmo idėjų. Lygiai prieš šimtą metų, 1914 metais, istorikas Voicechas Baranovskis knygoje „Lenkijos ir Lietuvos istoriniai ryšiai“ pastebėjo: „...lenkų ir lietuvių ginčas – tai fatališkas, priešų rankos įžiebtas sielų gaisras <...> norint užkirsti kelią kivirčams, reikia pradėti nuo sąžiningo žvilgsnio į istoriją...“. 

Lapkričio 11 d. - Lenkijos Nepriklausomybės diena. Tada, 1918 metais, Pirmojo pasaulio pabaigoje subyrėję Rytų Europos imperijos, atvėrė kelią daugelio tautinių valstybių susikūrimui. Tarp jų buvo ir Lenkija, ir Lietuva. Pirmuoju atkurtos Lenkijos prezidentu tapo žemaitis bajoras Gabrielius Narutowiczius. Taip, tas pats Narutowiczius, kurio brolis Stanislovas Narutavičius buvo Vasario 16 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras... Beje, tradicija tęsiasi. Ar žinote, kad pagal dabartinius Lietuvos Respublikos įstatymus, dabartinis Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronisławas Komorowskis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę?

Abiejų Tautų kultūros mainai tęsiasi jau daugiau kaip 600 metų. Istorijoje Tautų kultūros tapo tokios artimos, kad, neretai, sunku atskirti ką vieni perėmėme iš kitų. Tas pats ir gastronomijos istorijoje. Kurios šalies maisto kultūros šaltiniu galėtume vadinti Vincentinos Zavadzkos lenkų kalba parašytą ir Vilniuje išleistą „Lietuvos virėją“? Patiekalų, kuriems priskirtas „lenkiškumo“, „Krokuvos“, „Varšuvos“ epitetas rasime kone kiekvienoje Lietuvos kulinarinėje knygoje, pradedant Radvilų virėjo XVII amžiaus užrašų knygelėje pateiktą „Lydekos, paruoštos lenkišku būdu“ receptą ir baigiant šiuolaikiniais receptais internete.

O kokiu patiekalu galėtume pažymėti Lenkijos Nepriklausomybės dieną? Rekomenduočiau mozūrą ar mozūrėlį. Mokslininkų teigimu, praeityje šis žodis lietuvių kalboje buvęs lenkų tautos pavadinimo sinonimu. Taigi, pajuokaudami, galime sakyti, kad mozūras yra kone lenkiškiausias patiekalas lietuviškoje virtuvėje. Daug mozūrų ir mozūrėlių receptų pateikia mums jau pažįstama Vincentina Zavadzka. Štai vienas jų – Marcipaninis mozūrėlis. Kodėl marcipaninis – Lenkijos Nepriklausomybės diena sutampa su svarbia krikščioniška švente – Šv. Martynu. Viena legendų pasakoja, kad marcipanas – Šv. Martyno duona. Taigi, marcipaninis mozūrėlis šią dieną turi net kelias prasmes. 

Patiekalui reikės: 1 svaro migdolų, 8-9 kiaušinio baltymų ir 1 svaro cukraus. Nuvalytus migdolus supilkite į indą, įdėkite keturis baltymus ir viską sutrinkite; po to įdėkite cukrų ir išsukite. Perpilkite masę į puodelį ir įdėkite tiek baltymų, kad masė būtų tirštos košės konsistencijos. Statykite puodelį ant ugnies ir intensyviai maišydami šildykite tol, kol ji taps karšta. Tada karštą masę suvyniokite į cukrumi pabarstytą sviestinį popierių ir palikite, kad visiškai atauštų. Tada masę iškočiokite ant popieriaus lapo, apipjaustykite iki taisyklingos (apskritos ar stačiakampės) formos. Nupjaustytas dalis taip pat iškočiokite juostelėmis ir jomis aplipdykite marcipaninio „blyno“ kraštus suformuodami tarsi dubenėlį neaukštais kraštais. Tada mozūrėlį įdėkite orkaitėn ir kepkite, kol taps auksinės spalvos. Išėmę iš orkaitės, apliekite cukraus glajumi, padžiovinkite ir dar apliekite uogiene. 

Proistorinių laikų baltų maistas

Seniausios rašytinės žinios apie maistą ir valgymą mūsų kraštuose yra tik užuominos XIII-XIV amžių kitų šalių metraščiuose ir kronikose. Neblogai žinome tik apie Jogailos, Vytauto ir vėlesnių laikų valdovų, didikų, bajorų ir miestiečių virtuvę. O ką valgė mūsų protėviai proistoriniais laikais?

Atsakyti į šį klausimą geriausiai padeda archeologija (ypač tada, kai radinių tyrimams pasitelkiami gamtos mokslų metodai): gyvenvietėse surinkti gyvūnų kaulai, žmonių palaikų stabiliųjų izotopų tyrimai, randami maisto gamybos, valgymo reikmenys, keramikinių indų apnašų tyrimai, gyvenvietėse ir piliakalniuose randamos maisto gamybos vietos, žmonių dantų akmenyse likusių maisto fragmentų DNR tyrimai ir kt.

Tačiau šiandien istoriją ir archeologiją palikime nuošalyje, o žvilgsnius nukreipkime į dar vieną, visai kitokį mokslą – kalbotyrą. Profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių kalbos kilmė“ (I tome) randame įdomų skyrių apie rytuose gyvenusių baltų kalbų įtaką rusų kalbai. Rytinėje baltų arealo dalyje slavų kalbos įsivyravo V-VIII amžiais, o XII amžiumi yra datuojamas bene paskutinis baltų genties – galindų – paminėjimas Pamaskvėje. Taigi, senieji baltizmai rusų kalboje yra proistorės laikų palikimas, o tai reiškia, kad baltai anuo laikotarpiu naudojo ir tais žodžiais vadinamus produktus bei patiekalus.

Kalbininkų nuomone tokie patiekalai ir produktai galėję būti: raugienė – valgis iš ruginių miltų, apipiltų virintu vandeniu ir paraugintų, dar vadinamas degtiene, salde; skanėsis ar skanėstas – paplotėlis ar bandelė su varške; balanda ar baluoda – lapų sriuba, viralas; milta ar miltai – valgis iš rūgštaus pieno ir grikinių (gal avižinių) miltų; skryliai – vandenyje virti raugintos duonos tešlos ar kvietiniai kočiotos tešlos paplotėliai taip pat surūgęs (arba sūrio) pienas, sviestas, kumpis, dešra, skilandis. Užsigerdavę alinu – silpnu alumi arba rūgščiu gėrimu – gira.

Jei sumanysite pasigaminti proistorinio maisto, galite pabandyti raugienę, kurią šiais laikais galėtume priskirti sveikuolių patiekalams. Pagal vieną iš receptų, raugienė gaminama iš daigintų rugių grūdų. Daiginti grūdai sudžiovinami. Senovėje tai darydavo krosnyje. Jei norėdavo tamsesnės, sodresnio skonio raugienės – grūdus kiek paskrudindavo. Po to grūdai rupiai sumalami (panašiai kaip kruopos) ir užpilami (salinami) kone verdančiu vandeniu, išmaišomi ir dar įdedami į krosnį, kad geriau įsaltų. Salinimo metu kelis kartus pamaišoma (ypač jei salinama krosnyje – svarbu, kad neprisviltų). Įdomu, kad iki šios vietos raugienės gamybos procesas yra praktiškai identiškas alaus gamybai. Bet toliau jis pakrypsta „duonos link“. Iš krosnies išimta įsalusi košė dar kartą išmaišoma, įdedamos kelios ruginės duonos plutelės (kad paskatintų rūgimą) ir pastatoma šiltoje vietoje parai ar kiek ilgiau, kad parūgtų. Rūgimo metu verta paragauti. Raugienė turi būti švelniai saldžiarūgštė, svarbu neperrauginti. Jei raugienę pagaminote tirštą – galite valgyti panašiai kaip košę. Jei raugienė skysta – naudojama kaip padažas, pavyzdžiui, su žirnių miltų blynais.

Lietuviškas fermentinis sūris

Rauginto pieno varškės sūris šiais laikais pelnytai laikomas vienu lietuviško kulinarinio paveldo simbolių. Lietuviškas varškės sūris (kartu su kitais 46 sūriais) yra įtrauktas į Europos Sąjungos produktų, kurių pavadinime minimas geografinės gamybos vietos pavadinimas (taip vadinamoji „saugoma geografinė nuoroda“). Tai reiškia, kad produkto kuri nors (bent viena) gamybos stadija turi vykti toje vietovėje.
Sūrius valgyti pradėjome tikrai seniai. Proistoriniai tyrimai rodo, kad pirmuosius pieną duodančius gyvulius (ožkas, avis, karves) mūsų protėviai išvydo kone prieš 7500-8000 metų.  Maždaug šiuo laikotarpiu datuojamas ir seniausias, šiuo metu pasaulyje žinomas, sūrio gamybos faktas. Tai vyko visai netoli nuo Lietuvos, Lenkijoje, netoli dabartinės Varšuvos. Tačiau, nežiūrint tokios senos tradicijos, skirtingai nuo kai kurių kitų Europos regionų, mes nesukūrėme fermentinio sūrio ir neišplėtojome sūrių gastronominės kultūros. Kas sutrukdė? Pirmiausia, turbūt, pieno trūkumas. Senoviniai galvijai gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Jei kokio XVI amžiaus valstietis per dieną iš vienos karvės primelždavo 2 ar 3 litrus pieno – jis būdavo tikrai patenkintas. Be to, dauguma anuometinės Lietuvos gyventojų gerai toleravo laktozę. Tai reiškia, kad jie galėjo gerti termiškai neapdorotą pieną ir nepatyrė „genetinio spaudimo“ perdirbti jį į sūrius. Dar viena priežastis galėjo būti klimatas. Sūrių (ypač kietųjų) fermentacija ir brandinimas reikalauja tinkamos temperatūros ir laiko, o mūsų krašte anksčiau ar vėliau užgriūva žiema su „braškančiais šalčiais“. Galiausiai - savo krašte beveik neturime galimybių išgauti druską (bene tik iš Sūručio šaltinio Druskininkuose). Tad druska buvusi brangi, o „tikro“ sūrio gamybai jos reikia tikrai daug.
Geografiškai artimiausios Lietuvai yra dvi fermentinių sūrių rūšys. Viena jų - Tilžės (arba Tilsiter) sūris. Jį sukūrė XIX amžiuje iš Ementalio regiono į Mažąją Lietuvą atsikraustę šveicarai. Senu papročiu jie pabandė pasigaminti ementalio, tačiau mūsų regione sūris išėjo kitoks. Taip ir gimė nauja rūšis, kuri prieš šimtą metų buvo gaminama ne tik Vokietijos imperijoje, bet ir Žemaitijos miesteliuose. Kitas sūris (jis Rusijos imperijoje vadintas „lietuvišku“), buvo nedidelė vieno buvusiosios LDK dvarininko užgaida. Kaip rašo Baltarusijos kulinarinio paveldo tyrinėtojas Alesius Bely, apie 1820 metus Gorodzejos dvaro (šiuo metu Minsko sritis, Baltarusija) savininkas Adomas Brochockis įsigijo tirolietiškų ir olandiškų galvijų (duodavusių „net“ po 5-6 litrus pieno kasdien), o jo dukros Emilija ir Marija, pasibaigus 1863 sukilimui, pasamdė olandą meistrą, kuris dvare pradėjo fermentinių sūrių masinę gamybą.
Tačiau, būkime atkaklūs. Negi neturime „tikrai lietuviškų“ fermentinių sūrių? Gal būt ir turime, bent jau kažką panašaus. Senose ūkininkavimo knygose galime rasti vietinių senovinio sūrio fermentacijos proceso aprašymų. Štai, kad ir 1848 metų Anos Ciundzievickos „Lietuvos šeimininkėje“, randame „Vietinį sausą sūrį, kurį lengva pjaustyti“. Gamybos proceso pradžia įprasta – reikia iš pieno pagaminti labai gerai nuvarvintą (sausą) varškę, kuri sumaišoma su druska. Tada sudėti ją į sūrmaišius ir paslėgti maždaug dviems paroms. Išimti sūriai sudedami ant lentynėlės ir uždengiami tankia drobe, kad oras po ja nepakliūtų. Prasideda fermentacija. Patalpoje tuo metu negalima varstyti langų ar kurti krosnies. Sūrius kiekvieną dieną reikia vartyti, kad jie tolygiai pasidengtų pelėsiu ir įgytų stiprų kvapą. Procesas trunka maždaug 2-3 savaites. Tada reikia nudengti drobę savaitei ar kiek ilgesniam laikui, kad pelėsiai šiek tiek išsivadėtų. Po to sūriai nuplaunami pašildytose išrūgose (tokio šiltumo, kad ranką lengvai išlaikyti galėtume). Išrūgas reikia du ar tris kartus pakeisti, kad sūriai taptų visiškai švarūs. Po to juos reikia vėl tame pat kambaryje sudėti ant sausų ir švarių lentynų tik jau ne uždengti drobe, vartyti du kartus per dieną ir kartais į kambarį įleisti šviežio oro. Kai taip subręsta, laikyti sausoje vietoje, o tiekiant ant stalo reikia paimti sūrį prieš valandą, nuplauti karštame vandenyje ir leisti sudžiūti. Plaunant sūrius išrūgose ar vandenyje reikia nekrapštyti pelėsio, tik švelniai patrinti delnu. Anot autorės, tokius sūrius geriausia gaminti po Šv. Petro. Jie būna sausi, bet lengvai pjaustomi, kaip olandiški, o kitaip gaminti sūriai būna perdžiūvę ir trapūs.

Pomarančiai, oranžai ar apelsinai?

Apelsinas – visiems žinomas oranžinės spalvos vaisius. Mokslininkai teigia, kad augalo kilmė – tropinė Azija. Aitrieji apelsinai (Citrus aurantium) Indo slėnyje buvę auginami dar 4000 m. pr. Kr. Iš šio regiono atkeliavo ir „bazinis“ vaisiaus pavadinimas. Anglų kalboje žodis orange yra žinomas maždaug nuo 1300 metų. Jis kildinamas iš senosios prancūzų kalbos orange, orenge, kuris siejamas su itališkuoju arancia (venecijietiškai – naranza), o šis per arabiškąjį  naranj  ir persiškąjį narang siekia savo „gimtinę“ – Indiją (sanskrito žodį naranga).
Europoje apelsinai atsirado Senovės Romos laikais, po to dar kartą per Ispanijos arabus ir dar po to, kai portugalai atrado jūrų kelią į Indiją. Įdomu, kad turkų ir kai kuriose Balkanų kalbose apelsinai taip ir vadinami „portugalais“. Kas buvo pirmasis lietuvis, paragavęs apelsinų, nežinome. Gal jais vaišinosi Mindaugo pasiuntinys Parbus, kelionės į Italiją metu? Seniausiuose žinomuose – Jogailos dvaro – maisto sąrašuose šio vaisiaus dar nerandame. Atrodo, kad jais nesimėgavo ir Aleksandras Jogailaitis. Gali būti, kad Jogailos ar Aleksandro dvaruose tik kaip prieskoniai naudotos džiovintos citrusinių vaisių žievelės. Mokslininkai teigia, jog šis vaisius mūsų krašte atsiradęs – didžiosios gastronominės revoliucijos metais – kartu su Bonos Sforcos dvaru XVI amžiaus pirmojoje pusėje. Greičiausiai, pirmiau mūsų kraštą pasiekė vertingas to meto prieskonis – apelsinų žievelės ir tik po to – švieži vaisiai. Seniausio žinomo pavadinimo kilmė rodytų sąsajas su lotyniška Italijos kultūra. Anais laikais šis vaisius vadintas pomarančiumi (lenkiškai – pomarańcz), o tai yra tiesiogiai išvestą iš viduramžių lotynų kalbos pomum de orenge. 1642 metų Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyne...“ randame ir visiškai lietuvišką šio vaisiaus pavadinimą – „obuolis auxinas“ (išverstą iš lotyniško vaisiaus pavadinimo malum aureus ar aitriojo apelsino medelio pavadinimo – citrus aurantium). Pats  medelis tuo laiku lietuviškai vadintas kiek kitaip –„citras“. Apelsinų plitimą į Europos šiaurę trukdė paprastas priežastis – klimatas. Tad turtingiems šio vaisiaus mėgėjams teko „išrasti“ oranžeriją – stiklinį pastatą, kuriame auginami oranžai. Tokius net kelis XVIII amžiuje turėjo Radvilos savo Palenkės Bialos dvare ir vadino juos taip, kaip ir priklauso mūsų krašte, ne oranžerijomis, o pomarančarniomis. Jose augintas įspūdingas skaičius medelių – daugiau nei 1000 ! XX amžiaus pradžios lietuvių kalboje atsisakyta lenkiškas šaknis turinčio pomarančiaus ir pereita prie angliško pavadinimo oranžo. Na, o sovietmečiu įsigalėjo „apelsinai“ – pavadinimas, kilęs iš Olandijos (turbūt išvertus apelsinmedžio citrus sinensis pavadinimą) ir per Vokietiją bei Rusiją pasiekęs mūsų kraštą.
Kad pasakyti žodžiai neliktų tik žodžiais, siūlau vieną receptą, kurį galite išbandyti artėjantį savaitgalį. Patiekalas paimtas iš 1833 metais Vilniuje, Misionierių spaustuvėje išleistos Jano Szyttlerio knygos „Kucharz dobrze uspospobiony“: „...paimkite dešimt didelių apelsinų, nulupkite žieveles, išimkite sėkleles, supjaustykite stambiais gabalais ir sudėkite į salotinę. Žievelės verdamos vandenyje, kad būtų minkštos. Po to nulupama vidinė, balta žievelės dalis, nes ji yra karti, o išorinė – smulkiai supjaustoma ir verdama cukraus sirupe. Kai sirupas ataušta, juo užpilami apelsinai salotinėje ir tiekiama ant stalo...”. Jei gaminsite šį patiekalą – didžiausias klausimas gali būti sirupas. Tai labai paprasta – cukraus ir vandens mišinys. Jei norėsite tiršto sirupo – cukraus dėkite daugiau, jei skysto – mažiau. Verdamo sirupo kiekis taip pat priklauso nuo Jūsų skonio – ar norite, kad apelsinai skendėtų sirupe, ar būtų tik vos aplieti? Beje, senovinis kompotas negeriamas, jis valgomas desertiniu šaukšteliu.