Karalienės gimimo diena

Daugelis kontinentinių europiečių ne kartą pasijunta suglumę tuomet, kai tenka iš arčiau susipažinti su Jungtinės Karalystės gyvenimu. Ir čia yra ne vien kairiapusis eismas ar kitokie elektros kištukai. Štai, pavyzdžiui, viena iš Britų sandraugos nacionalinių švenčių - Karaliaus ar Karalienės gimtadienis. Šventės datą lemia ne tikroji valdovo gimimo diena, o nacionaliniai Britų sandraugos šalių sprendimai. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tai gali būti pirmasis, antrasis ar trečiasis birželio šeštadienis, o Kanadoje - paskutinysis pirmadienis prieš gegužės 25-ąją dieną. 
Birželio mėnesį vykstanti oficialioji Karalienės gimimo diena yra gera proga prisiminti Lietuvos ir Anglijos istorinius ryšius (taip pat ir gastronominius). Istoriniuose dokumentuose paliudyti tiesioginiai Anglijos ir Lietuvos diduomenės kontaktai siekia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus. 1390 metais Vytautas, siekdamas susigrąžinti valdžią Lietuvoje, padedamas Vokiečių ordino, kartu su Derbio grafu Henriko Bolingbroku puolė Vilnių. Po devynerių metų šis didikas tapo Anglijos karaliumi Henriku IV. 1392 metais kitas anglų riteris Henrikas Persy, atvykęs iki Vokiečių ordino žemių, atsisakė pulti Lietuvą, nes asmeniškai pažįstąs Vytautą ir žino jį esant geru krikščioniu. Vytauto laikais Vilniuje lankėsi tryliktasis Voriko (Warwick) grafas Ričardas de Beauchapas. Savo kelionės aprašyme jis teigia, kad šios viešnagės metu prie jo prisijungęs jaunas Lietuvos didikas iškeliavo kartu į Angliją ir Londone buvo pakrikštytas Tomo vardu.
Na, o gastronominius mūsų šalių ryšius atspindi patiekalai, kurių pavadinimuose randame žodį „angliškas“: angliški (kvepiantieji) pipirai, angliškos salotos, angliškas padažas, angliška sriuba.... Šios dienos receptas yra apimtas iš Jano Szyttlerio 1833 metais Vilniuje išspausdintos kulinarijos knygos „Kucharz dobrze usposobiony“. Tai angliškas „rost bratyl“ mėsos gabalas. Šiam patiekalui reikia nugarinės su šonkauliais dar kitaip vadinamos kotletine nugarine. Mėsa porą dienų marinuojama moliniame inde apibarstyta druska, uždengta griežinėliais pjaustytais svogūnais, nesmulkintais lauro lapais, griežinėliais pjaustytomis citrinomis ir trupučiu alyvuogių aliejaus. Tada kepimo popierių reikia gausiai ištepti sviestu, suvynioti mėsą į šį popierių ir kepti nuolat laistant išsiskyrusiais riebalais. Mėsai pusiau iškepus ji išvyniojama iš popieriaus ir toliau kepama laistant lydyto sviesto, sultinio ir citrinos sulčių mišiniu. Kai iškepa – patiekiama aplieta tuo pačiu sviesto, sultinio ir citrinos sulčių mišiniu.

Lietuviški „pusžąsiai“

Maisto pirkimo ir suvartojimo sąrašai yra vieni įdomiausių Lietuvos gastronominio paveldo šaltinių, ryškiai parodantys LDK valdovų ir diduomenės valgymo ypatumus. 1733-1734 metų maisto produktų sąnaudų Nesvyžiaus pilyje sąraše randame keistą produktą, kuris lenkų kalba vadinamas „półgąsek”. Tokių per metus Nesvyžiuje buvo suvalgoma 188 poros.
Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerijos tinklalapyje „pusžąsius“ randame paminėtus, kaip būdingą Kujavijos Pamario vaivadijos produktą. Tekste pažymima, kad žinomiausi buvę „lietuviški pusžąsiai“, kurie minimi net Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ ir Wincento Ferreriuszo Jakubo Polo „Obrazy z życia i natury“. Deja, lietuviškame „Pono Tado“ vertime „pusžąsiai“ yra virtę „riebia žąsiena“.
Internete lenkų kalba klajoja ne vienas „lietuviškų pusžąsių“ receptas. Kaip sako pats patiekalo pavadinimas – autentiškame variante jis buvęs gaminamas iš pusės žąsies mėsos, iš kurios buvę pašalinti kaulai. Vėliau šiam gaminiui pradėta naudoti gerai nupenėtos žąsies krūtinėlė. Abi krūtinėlės pusės atskiriamos nuo kaulo ir įtrinamos druskos, valgomosios salietros ir prieskonių mišiniu. Rekomenduojama 10 krūtinėlių naudoti 1 svarą (apie 400 g druskos) ir 1 lotą (apie 12 g) valgomosios salietros. Rekomenduojami prieskonių mišiniai skiriasi. Vienur tai kadagio sėklos, juodieji ir angliški (kvapieji) pipirai, rozmarinas, kitur – kalendros, juodieji ir kvepiantieji pipirai, gvazdikėliai ir lauro lapai. Šiuo mišiniu įtrinta žąsiena paslegiama moliniame inde ir marinuojama 1-2 savaites vėsioje vietoje (kamaroje). Kas porą dienų mėsa pajudinama, jei marinuojamos kelios krūtinėlės – jos inde sukeičiamos vietomis. Baigus marinuoti, krūtinėlės abi pusės sulenkiamos taip, kad oda liktų išorėje ir aprišamos špagatu. Jei naudotumėte ne krūtinėles, o pusę žąsies, tuomet mėsa lankstoma taip, kad oda liktų išorėje. Pagal kai kuriuos kitus receptus – mėsa pirma įvyniojama į sviestinį popierių, audeklą ar apvoliojama kvietinėse sėlenose ir tik tada aprišama špagatu. Rūkoma šaltu dūmu nuo 2 iki 7 parų. Pagal kai kuriuos receptus prieš rūkymą „pusžąsiai“ dar turi būti „vėdinami“ – aprišti špagatu kabinami vėsioje, bet gerai vėdinamoje vietoje 6-12 valandų.

Itališki patiekalai lietuviškoje virtuvėje

Birželio 2 dieną buvo Italijos nacionalinė šventė - Respublikos diena. Šią dieną pažymimas Italijos atkūrimas žlugus fašizmui, po Antrojo pasaulinio karo. Italijos nacionalinė šventė yra puiki proga prisiminti turiningus Lietuvos ir Italijos gastronominius ryšius. Jei norėtume įvertinti, kurios šalies virtuvė padarė didžiausią įtaką mūsų kraštui - tai neabejotinai būtų itališkoji. Mes esame tikri šiaurės italai ir ne vien dėl to, kad pagal viduramžių legendą esame romėnų palikuonys.
XVI amžiaus pirmojoje pusėje itališkų renesansinių patiekalų madą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atnešė už Žygimanto Senojo ištekėjusi Milano kunigaikštytė Bona Sforca. Ji ne tik atvežė daugybę daržovių (taip pat ir bulves), miltinių patiekalų, „įpratino“ didikus valgyti šakute ir gerti vyną, bet ir suformavo LDK renesansinės virtuvės tradiciją. XVII-XIX amžių dokumentuose aprašomi „itališki daržai“, o tam tikra daržovių grupė (morkos, petražolės, salierai, porai, kartais itališki kopūstai) buvo vadinamos „itališkomis daržovėmis“. Vėliau itališką gastronomiją mūsų krašte palaikė katalikybė. XVI amžiuje, vykstant protestantų ir katalikų priešpriešai, LDK (kartu su Lenkija, Italija, Ispanija ir Portugalija) liko katalikiška šalimi ir palaikė labai glaudžius santykius su Roma. Italijoje studijavo daug jaunų bajoraičių, šioje šalyje lankėsi renesanso kultūros mėgėjai, lietuvių dvasininkai keliaudavo į Romą, o Vilniaus universitete dirbo italų profesoriai.
Jei norėsite savo namuose prisiminti Italiją, galite pasigaminti itališko padažo. Jis buvo neatskiriama LDK gastronomijos dalis, XVI-XVIII amžiais reiškusi, kad juo pagardintas patiekalas (ypač paukštiena) yra „tikrai itališkas“. Anot antrosios Abiejų Tautų Respublikoje spausdintos, XVIII amžiaus kulinarijos knygos autoriaus Wojciecho Wielądkos: „...įpilk [į puodą] pusę kvortelės (apie 100 mililitrų) balto vyno, tiek pat sultinio, pasūdyk, įberk pipirų, įdėk porą valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus, smulkintų petražolių, svogūnų, grybukų, česnako ir kaitink; įbarstyk žiupsnelį miltų; [jei padažas per daug tirštas] dar įpilk sultinio; viską pertrink per sietą...“.
Dar vieną itališką patiekalą mums siūlo XVII amžiaus pabaigoje gyvenęs Radvilų virėjas. Jo patiekalas taip ir vadinamas: „itališkas patiekalas“. Anot Radvilų virėjo: „...paimk aštuonis kiaušinius ir dvigubai tiek grietinės; viską gerai išplak; įpilk rožių vandens, įberk cinamono, imbiero, cukraus, šaukštą miltų; viską gerai išmaišyk ir kepk riebaluose...“.

Lietuviški vardai užsienio kulinarijos knygose III

Toliau tęsdami mūsų pradėtą kelionę po užsienio šalių kulinarines knygas, pasiekėme XIX amžiaus antrosios pusės - XX amžiaus pradžios Rusijos imperiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvės poveikis Maskvos kunigaikštystės, vėliau Rusijos kulinarijai, yra atskiro tyrimo tema. Kaip žinia, ne kartą buvome geografiškai artimiausia Rusijai vakarietiškos kultūros šalimi, iš kurios šios kultūros idėjos keliavo į rytus.
Šiandien vartysime rusiškas kulinarijos knygas, ieškodami receptų, kurie tiesiogiai siejami su Lietuva, kuriems priskiriamas "lietuviškumo" epitetas. 1861 metais Sankt Peterburge pasirodė viena pamatinių XIX amžiaus - XX amžiaus pradžios Rusijos kulinarinių knygų, Jelenos Molochovec „Подарок молодым хозяйкам или средство к уменьшению расходов в домашнем хозяйстве“. Knyga susilaukė keleto leidimų, buvo verčiama į užsienio kalbas (lietuviškai pasirodė kaip „Didžioji virėja“ 1936 metais). 1901 metų šios knygos leidime rasime „lietuviškai“: farširuotus kopūstus, troškintus raugintus kopūstus, juoda duona iškimštus zrazus, keptą žąsį su obuoliais, koldūnus ir rūkytas dešras. 1877 metais pasirodžiusiame Ignaco M. Radeckio sudarytame „Альманах гастрономов“ pateikiamuose pietų meniu randame lietuviškai paruoštas virtas ir keptas briedienos išpjovas, lietuviškus koldūnus, o desertui – lietuvišką sūrį su kmynais. Receptų skyrelyje pateikiamos iš prancūziškų kulinarijos knygų mums jau pažįstama lietuviška žąsų subproduktų sriuba, „nauji“ lietuviški žalių salierų barščiai bei jau minėta briedienos išpjova. Tais pačiais, 1877 metais Maskvoje išleistoje „Настоящий подарок молодым хозяйкам“ (sud. E. Petrova) pateikiami mums jau žinomų žalių salierų barščių, subproduktų sriubos, farširuotų kopūstų ir nauji kopūstienės, bobos (toks kepinys) bei mozūrėlių lietuviški receptai. 1884 metais Sankt Peterburge buvo išleista Liucinos von Bachman (Staszewskos-Ćwierczakiewiczowos) knyga „365 обедов за 1 руб“. Tai buvo 1852 metais Varšuvoje išleistos tos pačios autorės knygos „365 obiadów za pięć złotych“ rusiškas vertimas. Knygoje randame rūgštelę lietuviškiems barščiams ir šviežių kopūstų lietuvišką bigosą. 1907 metais Maskvoje išleistoje knygoje „112 обедов“ pateikiamas tikros lietuviškos vyšnių užpiltinės receptas.
Artėjančiam savaitgaliui verta pasigaminti lietuviškus mozūrėlius. E. Petrova siūlo tokį receptą: „...sumaišyti po 1 svarą smulkaus cukraus ir sviesto, įdėti 4,5 stiklinės miltų, 1 lotą (apie 12,8 gramo) susmulkintų citrinos žievelių, du kiaušinio trynius ir viską gerai išminkyti; palikti tešlą vienai valandai, tegul pastovi; po to iškočioti pusės piršto storio sluoksniu, sudėti į geležinę skardą ir kepti pusę valandos nekarštoje krosnyje...“.

Lietuviškas padažas prancūziškai

Šis lietuviško padažo receptas yra paimtas iš 1856 metais Paryžiuje išleistos Urbain Dubois ir Émile Bernard knygos „La Cuisine classique...“. Taigi, „Sauce Lithuanienne“. Įdėkite į metalinį indą 250 gramų sviesto ir 150 gramų šviežio baltos duonos minkštimo; indą talpinkite į kitą indą su vandenių ir, tokiu būdu, kaitinkite; sviestui ištirpus gerai išmaišykite duonos minkštimą, kad neliktų trupinių; įspauskite 2 citrinų sultis; įdėkite du valgomuosius šaukštus didelės koncentracijos paukštienos sultinio ir  truputį muškato riešuto; kaitinkite padažą maišydami mentele, kas būtų karštas, bet neužvirtų; patiekdami įbarstykite vieną valgomąjį šaukštą susmulkintų petražolių. Padažas tinkamas prie kepsnių ir ant grotelių keptos mėsos. 

Lietuviški vardai užsienio kulinarijos knygose II

Šiandien tęsiame mūsų dar sausio mėnesį pradėtą kelionę po užsienio šalių kulinarijos knygas. Tikslas lieka tas pats – lietuviški patiekalai. Šį kartą aplankysime Prancūzijos virtuvę - vieną svarbiausių Europos gastronomijoje, įtrauktą į UNESCO „Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“. Tiksliau, pavarstysime XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje šioje šalyje išleistas kulinarijos knygas. Užbėgdamas už akių turiu pastebėti, kad to meto prancūzai buvo politiškai korektiški ir lietuvišką (taip pat ir lenkišką) virtuves priskyrė Rusijai, nes tiek lietuviai, tiek lenkai tuo metu buvo Rusijos imperijos okupuotos tautos.
Taigi, 1856 metais Paryžiuje pasirodė garsi prancūzų kulinarijos knyga, dviejų tomų „La Cuisine classique...“ (autoriai Urbain Dubois ir Émile Bernard), kurioje publikuoti du, su mūsų kraštu siejami, receptai: lietuviška žąsų subproduktų sriuba bei lietuviškas padažas. Po ketverių metų išleistoje Alphonse Petito „La gastronomie en Russie“ rasime net 6 lietuviškus patiekalus: lietuvišką sriubą, lietuviškus virtinius, vadinamus „varenikis“, sterką lietuviškai, lietuvišką briedienos kepsnį, troškintą briedieną lietuviškai ir lietuvišką suflė. 1872 metais išleistoje, mums jau pažįstamo Urbain Dubois, knygoje „Cuisine de tous les pays...“ rasime lietuviškos antienos sriubos ir kurapkų, paruoštų lietuviškai, receptus.  

Dar keli, mūsų kraštą reprezentuojantys, patiekalai minimi kituose to meto veikaluose. Deja, jų receptai nėra pateikiami. Prancūzų dramaturgas Guillaume Victor Émile Augieras (1820-1889) vienoje savo dramų mini Reino karpį, paruoštą lietuviškai, o 1910 metų amerikietiškame kulinariniame žurnale „The Chief“ aptinkame bene egzotiškiausią prancūziškos dvasios patiekalą - lokienos (lokio mėsos) ketvirtį „à la Lithuanienne“. 

Lietuviški kavos istorijos momentai

Kavos paplitimas Abiejų Tautų Respublikoje susijęs su vienu visai Europai ypač svarbiu istoriniu įvykiu. 1683 metais didžiulė Osmanų kariauna apsiautė dabartinės Austrijos sostinę Vieną. Apsiaustam miestui į pagalbą judėjo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, vadovaujama puikaus karo vado, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio. Lietuvių ir lenkų husarų būriai pralaužė turkų gynybą ir privertė juos bėgti. Mūšis buvo laimėtas, Viena išlaisvinta, Tačiau, Vienos mūšis buvo svarbus ne vien politinėje, bet ir kulinarijos istorijoje. Per Vienos apsiaustį priešindamasis turkams, pasižymėjo toks Jerzy Franciszek Kulczycki. Pasak legendos, po pergalės jam atiteko didžiulės turkų kavos pupelių atsargos, ir šiame mieste J. F. Kulczycki atidarė pirmąjį „kaffenhauzą“ – šiuolaikinės kavinės pirmtaką. Iš Vienos panašios įstaigos plito ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Keliaudami iš Vilniaus į Uteną, maždaug 75 kilometrai nuo Vilniaus, pravažiuojame dabar nežymų kaimą, vadinamą Kapanauza. Tai tolimas priminimas apie anų laikų „kaffenhauzą“, stovėjusį prie XVII-XVIII amžiais svarbaus kelio iš Vilniaus į Rygą.
Na, o pabaigai, vienas kavos receptas. Galime jį vadinti lietuviškos kavos receptu, nes jis publikuotas Anos Ciundzievickos 1848 metų „Lietuvos šeimininkėje“. Autorė rašo: “...kavos skonis priklauso nuo jos skrudinimo <...> skrudinti reikia krosnyje, kurioje malkos jau sudegę, bet likęs karštis <...> tik krosnis neturi būti per daug karšta. Pupeles reikia skrudinti nuolat maišant, kad skrustų tolygiai <...> kai tik pradeda tamsėti ir spragsėti [trūkinėti], reiškia skrudinimas beveik baigtas. Reikia tik žiūrėti tik, kad pupelės nebūtų drėgnos. Geriausiai kavai reikia imti ¼ dalį skrudintų cikorijos šaknų <...> jos turi būti taip pat skrudintos kaip ir kava: nesudegę, bet ir ne drėgnos. Cikorijas reikia pirmiau paskrudinti, po to ant stalo paskleisti, kad išsivėduotų. Kai jau kava bus paskrudusi, cikorijas reikia sustumti į krūvą, užpilti skrudinta kava ir uždengti skepeta, kad kavos kvapas neišgaruotų, o į cikorijas įsigertų. Kai kas, skrudindami kavą, į skardą su pupelėmis įmeta šviežio, nesūdyto sviesto gabalėlį, maždaug riešuto dydžio. Nežinau, kaip tai paveikia kavą, bet esu tokios gėrusi ir ji tikrai buvo nuostabi...”.

Priešistorinis maistas Rytų Lietuvoje

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sukūrė dabartinėje Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje gyvenusi baltiška lietuvių gentis. Geležies amžiuje lietuviai buvo siejami su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o ši susiformavo Brūkšniuotos keramikos kultūros teritorijoje. Tokiu būdu leisdamiesi į praeitį, pasiekiame bronzos amžių. Bronzos ir dar ankstesniame, akmens amžiuje, Rytų Lietuvoje dar buvo žinomos Narvos, Virvelinės keramikos, Kundos ir kitos archeologinės kultūros. Šias „kultūrų grandinėles“ vardinu ne dėl to, kad apsunkinčiau skaitytojus, o todėl, kad mitybos įpročiai yra ypač konservatyvūs: formuojasi tūkstančius metų ir labai sunkiai pasiduoda permainoms. Bandymas pažvelgti į Rytų Lietuvos priešistorę yra kartu ir bandymas suvokti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų  maitinimosi įpročius.
Taigi, vienas geriausiai regione tyrinėtų akmens ir bronzos amžių archeologinių objektų yra Kretuono ežero aplinka. Stabiliųjų izotopų tyrimai parodė, kad tuo metu bendruomenės žmonės valgė daugiausia gėlavandenes žuvis. Antroje vietoje, greičiausiai, buvusi didelių medžiojamų žinduolių (tauriojo elnio, briedžio) mėsa. Augalinis maistas galėjęs būti riešutai, nendrių šaknys, džiovintos uogos, grybai, laukiniai vaisiai, švendrai, lūgnės, dilgėlės, balandos ir kt.
Intensyviau gamybinis ūkis Lietuvos teritorijoje pradėtas plėtoti maždaug prieš 5-6 tūkstančius metų. Tačiau, dėl prasto žemės derlingumo Rytų Lietuvoje perėjimas prie gamybinio ūkio (žemdirbystė, gyvulininkystė) buvęs labai lėtas. Prieš 3-4 tūkstančius metų buvusioje Kretuono gyvenvietėje yra rasta naminių gyvūnų - galvijų, avių, ožkų, kiaulių, arklių ir šunų kaulų, tačiau jie sudarė vos 4-9 procentus bendro kaulų kiekio. Kiek kitokią situaciją matome to paties laikotarpio piliakalniuose. Pavyzdžiui Narkūnuose naminių gyvulių kaulai sudarė beveik 50 proc. rastų kaulų. Toks naminių ir laukinių gyvulių kaulų pasiskirstymas Rytų Lietuvoje prieš maždaug 2-2,5 tūkstančius metų stebimas jau ne viename piliakalnyje: Narkūnuose, Šeimyniškėliuose, Juodonyse. Galime manyti, kad to meto bendruomenėse naminių gyvulių mėsa galėjusi sudaryti maždaug pusę raciono. „Valgomų“ gyvulių tarpe vyrauja galvijai ir kiaulės. Šiek tiek valgoma avienos, gal arklienos. Tyrimai rodo, kad galutinis gamybinio ūkio įsigalėjimas Rytų Lietuvoje įvyko tik geležies amžiuje, maždaug prieš 1,5-1,8 tūkstančio metų, atsiradus ir išplitus ariamajai pūdyminei žemdirbystei. Tai ženkliai padidino pievų plotus ir leido pereiti prie masiškesnio naminių gyvulių mėsos valgymo. To laikotarpio Aukštadvario piliakalnyje naminių gyvulių kaulai kiekybiškai jau gausesni nei laukinių gyvūnų, o V-X amžių sluoksniuose naminių gyvulių kaulų dalis artėja link 100 proc. rastų kaulų. Kokią dalį priešistorinio maisto sudarė grūdai – tiksliai nežinome. Tačiau, Rytų Lietuvoje jų auginimui sąlygos buvo itin nepalankios. Padėtis pasikeitė tik apie XII amžių, kai Rytų Lietuvoje buvo įsisavintas naujos grūdinės kultūros – žieminių rugių auginimas.
Kokias išvadas galėtume padaryti apie istoriškai susiformavusį Lietuvos valstybės priešaušrio laikų gyventojų racioną? Tai tipiškas miškingo, nederlingų žemių ir toli nuo jūros esančio regiono gyventojų maistas. Maiste vyrauja mėsa. Naminių gyvulių mėsa laikoma vertesne nei laukinių, o geriausia „namine“ mėsa laikoma jautiena. Grūdų valgoma mažiau ir jų tarpe vyrauja rugiai. Dėl maisto stokos neretai „prisiduriama“ gamtos gėrybėmis: gėlavandene žuvimi, vėžiais, grybais, medumi ar riešutais. 

Europietiškiausias patiekalas

Europos parlamento Facebook profilyje paskelbti europietiškiausio patiekalo rinkimai „A Taste of Europe“. Kiekviena šalis siūlo savo patiekalą. Lietuvai atstovauja šaltibarščiai. Tikrai verta paskaityti ir [gal] balsuoti.

Obelims žydint

Pavasaris – obelų žydėjimo metas. Obelys yra vieni iš nedaugelio vaismedžių, kurių laukiniai protėviai – miškinės obelys – natūraliai auga šiauresnėse Europos platumose. Pats obels pavadinimas yra taip pat senos kilmės, būdingas šiaurės vakarų indoeuropiečiams: baltams, slavams, germanams, keltams. Kadaise šis žodis reiškė tiesiog vaisių ar tiesiog apvalų daiktą. Vėliau šiaurinėje Europos dalyje obuoliais vadinami įvairūs nežinomi vaisiai. Pavyzdžiui Konstantino Sirvydo XVII amžiaus žodyne abrikosas vadintas obelimi Armėnijos, citrina – abuolis citrinis, cidonija – abuolis pukuotas, apelsinas – abuolis auksinas….
Kultūrinės obelys Lietuvoje atsiradę iš Vakarų Europos per Teutonų ordiną ir Lenkiją. Tačiau yra galimybė, kad buvę ir vietinių sukultūrintų veislių. Tokių, greičiausiai vietinės kilmės, veislių rasta XIX amžiuje, pradėjus Lietuvoje vykdyti pomologinius tyrimus. Jų yra aptikę V. Montvila, A. Hrebnickis. 1387 metų Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui pirmą kartą Lietuvoje minimas sodas. Pagal 1588 metų III-ąjį Lietuvos Statutą, bauda už skiepyto medelio sunaikinimą siekė 1200 grašių. Pagal šiame Statute numatytas baudas tai atitiko 12 karvių arba 10 arklių vertę. XVIII amžiuje Radvilų dvaruose auginti daugiausia prancūziškų veislių desertiniai obuoliai: renetai, kalviliai, carpendu, rambour.
Laukiniai obuoliukai maistui buvo naudojami dar priešistoriniais laikais. Jų rasta vėlyvojo neolito gyvenvietėje Nidoje. Gotikos, renesanso, baroko epochose obuoliai vartoti virtuvei, daugelio patiekalų gamybai, o taip pat, kaip desertas, valgomas po pietų. Jų kainos labai skyrėsi. Obuoliai virtuvei – pigūs, o desertiniai obuoliai – brangūs. XVII amžiuje ne desertinių ir desertinių obuolių kaina skyrėsi maždaug 4-6 kartus.
Kam XVII amžiuje galėję būti naudojami obuoliai virtuvėje? [Nors ir ne sezonas] galite pabandyti vieną to laikmečio Radvilų virėjo obuolių desertą. Rezultatas turėtų gautis panašus į blynelius. „Supjaustyk obuolius gabaliukais, pavoliok miltuose ir pakepink riebaluose. Tada juos susmulkink, įdėk kelis kiaušinius, grietinės, trintos baltos duonos, cukraus ir cinamono. Viską išmaišyk. Iškepk riebaluose.“