Juodą ruginę duoną šiuo metu laikome viena kertinių lietuviško kulinarinio paveldo atramų. Tačiau taip buvo ne visada. Bene ankstyviausias Lietuvoje kultūrinių rugių auginimo faktas gali būti fiksuotas Amalvo ežero (Marijampolės r. sav.) aplinkoje VII-X a. Žemaičių aukštumoje rasti ankstyviausi rugių auginimo pėdsakai datuojami maždaug 800 metais. Galime manyti, kad pietvakarių Lietuvoje ir pajūryje atsiradę rugiai plito per Lietuvą į rytus net kelis šimtus metų iki XII-XIII a. Toks, ilgai užtrukęs rugių plitimas Lietuvoje buvo sąlygotas specifinės, tų laikų žmonėms neįprastos, jų auginimo technologijos – rugiai, kaip ir kiti žiemkenčiai, turėjo būti sėjami rudenį, tai yra tuo metu, kai pagal tiems laikams įprastą ūkininkavimo technologiją žemė paliekama ilsėtis. Naujos (žiemkenčių) technologijos įvaldymas ir su tuo susiję pasaulėžiūros pokyčiai (dalis pavasario sėjos kalendorinių papročių turėję būti perkelti į rudenį) lėtino rugių “kelionę” per Lietuvą.
Rugių išplitimas sudarė sąlygas savotiškai „duonos revoliucijai“. Rugiai - derlingiausia nederlingų žemių javų kultūra – tai buvo labai svarbu Lietuvos valstybės formavimosi židinyje - Rytų Lietuvoje XII–XIII a. Tik jie užtikrino pakankamą grūdų kiekį vėlyvojo geležies amžiaus bendruomenėms. Grūdai, skirtingai nuo mėsos yra transportabilūs, ilgai negendantys nei žiemą nei vasarą, sudarantis sąlygas kaupti ilgalaikes maisto atsargas. Rugių išplitimas paskatino perėjimą nuo mėsa grįsto maisto prie grūdinėmis kultūromis grįstos dietos, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko ruginė duona. Galime būti tikri - ši „duonos revoliucija“ suvaidino ne paskutinį vaidmenį ir Lietuvos valstybės susidaryme.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą