Juodą ruginę duoną šiuo metu laikome viena kertinių lietuviško kulinarinio paveldo atramų. Tačiau taip buvo ne visada. Bene ankstyviausias Lietuvoje kultūrinių rugių auginimo faktas gali būti fiksuotas Amalvo ežero (Marijampolės r. sav.) aplinkoje VII-X a. Žemaičių aukštumoje rasti ankstyviausi rugių auginimo pėdsakai datuojami maždaug 800 metais. Galime manyti, kad pietvakarių Lietuvoje ir pajūryje atsiradę rugiai plito per Lietuvą į rytus net kelis šimtus metų iki XII-XIII a. Toks, ilgai užtrukęs rugių plitimas Lietuvoje buvo sąlygotas specifinės, tų laikų žmonėms neįprastos, jų auginimo technologijos – rugiai, kaip ir kiti žiemkenčiai, turėjo būti sėjami rudenį, tai yra tuo metu, kai pagal tiems laikams įprastą ūkininkavimo technologiją žemė paliekama ilsėtis. Naujos (žiemkenčių) technologijos įvaldymas ir su tuo susiję pasaulėžiūros pokyčiai (dalis pavasario sėjos kalendorinių papročių turėję būti perkelti į rudenį) lėtino rugių “kelionę” per Lietuvą.
Rugių išplitimas sudarė sąlygas savotiškai „duonos revoliucijai“. Rugiai - derlingiausia nederlingų žemių javų kultūra – tai buvo labai svarbu Lietuvos valstybės formavimosi židinyje - Rytų Lietuvoje XII–XIII a. Tik jie užtikrino pakankamą grūdų kiekį vėlyvojo geležies amžiaus bendruomenėms. Grūdai, skirtingai nuo mėsos yra transportabilūs, ilgai negendantys nei žiemą nei vasarą, sudarantis sąlygas kaupti ilgalaikes maisto atsargas. Rugių išplitimas paskatino perėjimą nuo mėsa grįsto maisto prie grūdinėmis kultūromis grįstos dietos, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko ruginė duona. Galime būti tikri - ši „duonos revoliucija“ suvaidino ne paskutinį vaidmenį ir Lietuvos valstybės susidaryme.
2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis
2013 m. lapkričio 5 d., antradienis
Lietuviškos virtuvės prieskonis
Lapkričio pradžia yra tinkamas laikas
pasirūpinti vieno svarbiausiųjų lietuviškosios virtuvės prieskonių – krienų
šaknų. Krienas (lot. armoracia
rusticana) kildinamas iš pietryčių Europos ir vakarinės Azijos dalies, žmonėmis
žinomas ir maistui vartojamas nuo priešistorinių laikų. Kai kurie mokslininkai
(Courter J.W., Rhodes A.M.) krienus kildina iš regiono tarp Suomijos ir
Lenkijos (į šį regioną pakliūva Lietuva) ir teigia, kad slavų bei baltų kalbose
žinomas augalo pavadinimas yra pirminis, iš čia vėliau plitęs visoje
Europoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje krienus (šaknis ir lapus) maistui vartojo valdovai ir didikai, bajorai ir miestiečiai, jie puikiai žinomi ir valstietiškoje virtuvėje.
Taigi, krienų šaknys
iškasamos, nuplaunamos, nuskutamos ir sutarkuojamos. Tarkuoti geriausia
vėdinamoje patalpoje, nes krienai “kandžiojasi”. Po to sutarkuotą masę užpilame
verdančiu vandeniu (taip sumažinsime krienų aštrumą). Pagal skonį įdedame
aliejaus, druskos, cukraus ir rūgšties (citrinos sulčių, citrinos rūgštelės ar
acto). Kai kas, dar spalvina burokėlių sultimis. Skanaus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)