Keptinio alaus istorijai

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade rasime įrašytą ne vieną Lietuvos gastronominę tradiciją. Viena pirmųjų, patekusių į sąvadą, buvo 2017 metais įtrauktas Jūžintų krašto keptinis alus. Keptinio alaus darymo būdų yra įvairių. Pagal vienus receptus, daroma iš paprastų grūdų duonos, pagal kitus – iš salyklo. Jūžintų krašte iš salinto salyklo formuojami kepalai, kurie – panašiai kaip duona – iškepami krosnyje. Po to iš jų daroma misa ir fermentuojamas alus. Sąvade pateikiamame tradicijos aprašyme duodama nuoroda į Mato Pretorijaus (1635-1704) veikalus. Tačiau lietuviškai keptinio alaus istorijai turime kur kas įdomesnį ir išsamesnį šaltinį – tokio alaus receptą rankraštinėje, apie 1686 metus surašytoje, Radvilų virėjo užrašų knygelėje, kurią 2011 metais publikavo lenkų mokslininkai Jaroslawas Dumanowskis ir Rafalas Jankowskis („Moda bardzo dobra smażenia różnych konfektów i innych słodkości, a także przyrządzania wszelakich potraw, pieczenia chleba i inne sekreta gospodarskie“).

Radvilų virėjas rašė: „...[kelionės metu], kuomet neturite bravoro, salyklo džiovyklos, malūno, kubilo, katilo, o taip pat kitų alaus darymui reikalingų įrankių, darykite alų tokiu būdu. Paliepkite iš miežių ar bet kokių kitų javų – kokių tik yra – tegul ir rugių, duonos kepalą iškepti. Ir jį į keturias dalis supjaustę į rėčką ar kokį kitą indą su šiltu vandeniu sudėkite. Tas vanduo turi būti prieš tai gerai išvirintas ir ataušintas. Kai ta duona gerai įmirks, per visą dieną ir naktį, ir vanduo taps duonos esencija, nupilkite jį į kitą indą. Apynių į jį reikia įdėti, pagal proporcijas ir poreikį ir tada jau virti taip, kaip alų. O paskui, priklausomai nuo kiekio, mielių įdėti į ne per šaltą, bet ir ne per karštą [misą]. Ir į statinaites, vynmaišius ar kitus indus supilstyti. <...> O jei nepavyks gauti mielių, tai išmirkusios duonos vietoje jų įdėti galima, nes duona paprastai duoda rūgimą...“.

Įdomu tai, kad labai panašų keptinio alaus darymo receptą rasime Kazio Rakūno 1928 metų knygelėje „Naminio alaus gamyba“: „..paėmus duonos plutų ir sudžiovinus taip, kad net sugrubtų, paskui sudėti į statinę ir ant kiekvieno kilogramo duonos pilti po kibirą verdančio vandens. Apipylus ir gerai išmaišius, reikia pridengti švaria skepetaite, kad nepridulkėtų, nes kitaip gali pakenkti rūgimui. Pridengus reikia išlaikyti apie penkias valandas; plutos pasileidžia ir vanduo palieka raudonas. Pažiūrėjus, jei vanduo jau raudonas ir plutos pasileidusios, reikia paimti koštuvas, arba paprasta drobinė švari skepetaitė ir padėjus ją ant kibiro, per ją iškošti ir supilti j statinę. Po to reikia paimti apynių kiekvienam kibirui po penkiolika gramų, ir juos išvirinus nusunkti ir tą sunką supilti į minėtą alų. Supylus apinių sunką, reikia dėti dar cukraus ant kiekvieno kibro po vieną kilogramą. Sudėjus cukrų pamaišyti švariu mediniu pagaliu, po to raugti su mielėmis. Mielių reikia dėti kiekvienam kibirui po dešimt gramų. Reikia žiūrėti, kad mielės būtų šviežios, nes kitaip pagadintų raugą. Užraugus, reikia kietai apkloti ir laikyti apie aštuonias valandas. Po to pažiūrėti, jeigu tik apstojęs rūgti, galima pilstyti į statines. Supilsčius užkalti ir padėti šaltai. Toks alus turi daug stiprumo...“. 

Toje pat, Kazio Rakūno, knygelėje autorius pateikia ir kitą – iš kepto salyklo daromo – alaus receptą. Tad, gal būt, turėtume skirti šias dvi alaus rūšis? Ir tą, kuris gaminamas iš keptinio salyklo, vadinti keptiniu, o tą, kuris iš duonos – duonos alumi?

Kiaulpienė yr sveika...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Kažkada, seniai seniai, dar prieš pandemiją, žmonės iš viso pasaulio miniomis plaukdavo į Olandiją stebėti tulpių žydėjimo. O tuo tarpu kol Olandijoje žydi tulpės, visų šalių pievos staiga sužiba auksu. Ištisos pievos aukso ir bičių dūzgimo – tai kiaulpienių žydėjimo metas. Kiek vėliau auksas tampa sidabru ir išskrenda į dangų. Ir viskas vyksta kasmet, nemokamai ir dažnai net nepastebimai.

Kiaulpienes, kartais, painiojame su pienėmis (dažnai jos pavadinamos sutrumpintu vardu – pienėmis). Tačiau iš tiesų pienės vardas priklauso kitai augalų grupei. Abu šie augalai žydi gražiais ryškiai geltonais žiedais, tačiau pienės žydi kiek vėliau, išaugina aukštą stiebą su visa puokšte žiedų. Tuo tarpu kiaulpienės kiekvienas žiedas žydi ant savo kotelio, tai ir yra pagrindinis šių augalų skirtumas žmogui, besimokančiam augalų pažinimo meno, nors tikras botanikas už tokias kalbas gal ir duotų velnių. Kalbant apie kiaulpienes gamtininkai mus pataisytų ir kitoje vietoje – kiaulpienė tai dar ir ne atskira augalų rūšis, bet visa augalų gentis, pasaulyje priskaičiuojanti net iki 2000 rūšių (Lietuvoje – apie 70). Kiaulpienių rūšys jungiamos į grupes. Jų įvairovę savo 1613 metų augalų enciklopedijoje pastebėjo ir Szymonas Syrenijus, aprašęs tris šio augalo atmainas. Mums labiausiai pažįstama ir labiausiai paplitusi paprastosios kiaulpienės grupė (Taraxacum officinale) mūsų regione auganti jau kokius 7-8 tūkstančius metų (seniausių augimo požymių mūsų rasta Saaremos saloje, Estijoje).

Kultūriškai šie augalai vertinti dvejopai. Dažnai jie laikyti daugiau piktžole nei naudingu augalu. Tai sako ir pats pavadinimas (kiaulės pienė) bei jo sinonimai: piktšašis, šuns pienė. Gaila, kad šiais laikais kiaulpienių žydėjimą žmonės kartais stebi su apsauginėmis kaukėmis ir herbicidų purkštukais. Kiaulpienės vis dar laikomos įkyriomis piktžolėmis ir šių gėlių pilna pieva vis dar yra apsileidimo ir nepagarbos kaimynams ženklas. Plačiajame pasaulyje, kur civilizacija išnaikino daugumą „piktžolinių“ vaistažolių, kiaulpienės net specialiai sėjamos daržuose. Žinoma, šių augalų sėklų pakeliai kol kas kelia juoką mūsų daržininkams. Bet matant, kokiais tempais laukuose ir pievose purškiami chemikalai, ko gero, neilgai juoksimės ir mes.

Kitu atveju, kiaulpienė – naudingas vaistinis augalas, maisto produktas ir gali būti net kavos pakaitalu. Apie tai primena ilga kiaulpienės naudojimo medicininiais tikslais tradicija. Syrenijus aprašė nestiprų, bet visgi vėsinantį ir drėkinantį humoralinį kiaulpienių poveikį žmogaus organizmui. Rekomendavo jas kaip salotas ar daržoves vartoti nuo karštinių. Taip pat laikė tinkama priemone skrandžio ir kepenų karščiui slopinti, žaizdoms, akims, mažakraujystei, geltai, kosuliui, nemigai gydyti. Vaistams buvo naudojama kiaulpienių trauktinė, gaminta balandžio mėnesį ar gegužės pradžioje iš augalo šaknų ir lapų su žiedais. Taip pat minimas kiaulpienių vynas. Šiam reikėjo dviejų svarų sudžiovintų ir susmulkintų kiaulpienių šaknų, kurios pamaišomos su lazdyno skiedromis, septynių gorčių talpos statinaitėje užpilamos jaunu vynu ir laikomos ne mažiau kaip metus. Dar gaminti gydomasis kiaulpienių sirupas, gydomasis extraktas, gydomoji druska. Stefano Falimirzo 1534 metais išleistoje augalų enciklopedijoje taip pat minimas gydomais kiaulpienių sėklų nuoviras ir kiaulpienių sultys.

Kartus skonis siaurino kiaulpienių panaudojimą gastronomijoje. Labiau mėgtos valgyti jų „giminaitės“ trūkažolės. Tačiau tas pats Syrenijus rašė, kad visos pienės (taip pat ir kiaulpienės) skrandžiui tinka, tad kaip ir kitos daržovės valgomos virtos su mėsa, su jauna vištiena, sviestu ar alyvuogių aliejumi, gardinant actu arba be jo. Dar jauni lapeliai tinka salotoms. Šaknys taip pat valgomos virtos. Jos su alyvuogių aliejumi, actu ir druska būna gardžios. Iš etnografinės tradicijos dar žinome kiaulpienių šaknų kavą, kuri greičiausiai pradėta gaminti praplečiant senesnio kavos pakaitalo – jau minėtos cikorijos – naudojimą.

Gastronomijos požiūriu, kiaulpienės ir pienės yra mums įprastų salotų giminaičiai, todėl ir valgomi panašiai. Pienių ar kiaulės pienių vardą jos gavo už baltas, karčias sultis. Kiaulpienės maistui naudojamos dažniau nei pienės, gal kad anksčiau sužaliuoja ir pražįsta, gal kad jų tiesiog yra daugiau. Visas augalas kuo puikiausiai tinka maistui. Salotoms ar troškinimui, virimui ir kepimui renkami jauni lapeliai ar net visos kiaulpienės skrotelės (jaunas augalas nupjaunamas prie pat šaknies). Žiedai renkami arbatoms virti ar kepiniams pagardinti, salotoms papuošti. Žiedpumpuriai marinuojami, sūdomi ar rauginami ir valgomi kaip kaparėlių pakaitalas. Šaknys kasamos ir valgomos kaip daržovės, virtos ir keptos, džiovinamos ir kepinamos kaip kavos pakaitalas arba užpilamos spiritu ir gaminami kartieji antpilai – biteriai. Lygiai tą patį galima daryti ir su pienėmis – rinkti ir valgyti lapus, žiedus bei šaknis.

Kiaulpienių lapelių ir burokėlių užtepėlė su fetos sūriu. Kiaulpienių lapeliai išlenda anksti pavasarį, kai taip trūksta žalumynų. Tačiau ir rudenį jie tinkami maistui, nes tada sužaliuoja pirmamečiai, ir skrajojančiųjų sėklų išdygę augalai. Norint, kad lapeliai nebūtų tokie kartūs, galima juos apvožti kibiru ar dideliu vazonu ir palaikyti tamsoje 1 – 2 savaites. Tokie lapeliai būna šviesesni, švelnesni ir nekartūs. Tik nepamirškite, jog ir vitaminų bei veikliųjų medžiagų jie turės mažiau. Taip pat galima lapus pamirkyti kelias valandas šaltame vandenyje arba trumpai pavirti. Bet ir karčius lapelius galima paruošti taip, kad nebūtų baisu valgyti – galima daryti įvairias užtepėles. Patiekalui reikės: virto raudono burokėlio, kelių saujų jaunų kiaulpienės lapelių, gabaliuko fetos sūrio, saujelės saulėgrąžų branduolių, šlakelio citrinos sulčių, geros kokybės šaltai spausto aliejaus, druskos ir pipirų. Virtą burokėlį, nuplautus kiaulpienių lapelius, saulėgrąžų sėklas, citrinų sultis ir aliejų sutriname rankiniu blenderiu arba virtuviniu kombainu į vientisą masę. Baigdami trinti sudedame sūrį ir jį gerai išmaišome. Jei reikia pasūdome, papipiriname. Jei neturite blenderio, tiesiog visus ingredientus gerai supjaustykite ar sukapokite virtuviniu peiliu, tokia rupi užtepėlė atrodo dar gražiau, nes matomos įvairios spalvos. Valgome su krekeriais, duoniukais, skrudinta duona, galima patiekti ir prie mėsos ar žuvies patiekalų.

Varškės pyragas su kiaulpienių žiedais. Labai pavasarinis pyragas, net gali būti teminis Motinos dienos stalo papuošalas ar dovana mamai – juk kiaulpienės įprastai žydi per Motinos dieną. Pyragui renkami žiedai pirmoje dienos pusėje, kai pilnai išsiskleidžia ir nudžiūna rasa. Nerinkite žiedų po lietaus – pyragui gal ir nieko, bet štai arbatai nieko gero nebus, visas skonis bus nuplautas. Kepiniams žiedai surenkami, paberiami ant rankšluostėlio ar popieriaus ir paliekami valandai, kad išbėgiotų visi vabalai. Tada nupjaunamos skrotelės – visa žalia dalis. Žalia dalis yra karti, geltoni žiedlapiai – graižai, saldūs. Jei rinksite žiedus arbatai, nedžiovinkite – augalas turi tiek jėgos, kad net nuskintas bando išmėtyti sėklas ir turėsite krūvą pūkelių. Žiedus geriausia šaldyti arba džiovinti tik geltonus graižus. Pyrago pagrindui reikės įprastos trapios tešlos, šaldytos ar naminės. Įdarui reikės: 200 gr varškės, 1 kiaušinio, 1 stiklinės cukraus, 1 šaukšto krakmolo, 1 stiklinės kiaulpienių žiedlapių (be žalių dalių, tik geltoni graižai). Tešlą plonai iškočiojame ir įtiesiame į riebalais išteptą ir miltais pabarstytą pyrago formą. Subadome šakute pagrindą, užklojame popieriumi, suberiame kepimui skirtas pupas ar žirnius (kad neiškeltų pagrindo) ir kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kol švelniai pagels, apie 15 minučių. Tuo tarpu pasiruošiame įdarą. Varškę ištriname su kiaušiniu, cukrumi ir krakmolu iki vientisos masės, tada įmaišome kiaulpienių žiedus. Atsargiai išmaišome mediniu šaukstu, kol žiedlapiai tolygiai pasiskirsto po visą varškės masę. Įdarą supilame į jau apkeptą tešlą ir kepame dar 15 minučių, kol varškė sustingsta, t.y. pajudinus pyragą matome, kad vidurys jau nebeliula. Pyragą ištraukiame, atšaldome ir tik tada pjaustome. Prie pyrago labai tinka kiaulpienių žiedų arbata su citrinos skiltele.

Paukščių pieno, paparčio žiedo…

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Miškas be paparčių, tai kaip pienas be grietinėlės arba paveikslas be rėmų. Jei neliktų paparčių, miške išnyktų ta nepakartojama miško elegancija, kurią suteikia plunksniški, nulinkę į visas puses vešlūs arba kaip tik labai lengvi, tarsi iš nėrinių sudaryti šių augalų lapeliai. Pamiškėse neliktų tarsi pieštuku nuštrichuotų jaunų šakių lapelių sąžalynų. O rudens pabaigoje nežavėtų rusvų ar tamsiai rudų, sudžiūvusių lapų patalai, į kuriuos taip ir norisi atsigulti…

Buitinėje kalboje „paparčiais“ dažnai vadiname kiek skirtingus augalus plunksniškais lapais priklausančius papartinių, šertvinių, pelkiapapartinių ir kitoms augalų šeimoms. Tai – vieni seniausių augalų mūsų regione. Ančios ežere Lenkijoje, greta sienos su Lietuva, sluoksniuose, datuojamuose laikotarpiu prieš 9000-13000 metų, rasta paprastųjų šertvių, kelminių paparčių ir paprastųjų pelkiapaparčių žiedadulkių. Nuo to laiko šie augalai yra mūsų miškų ekosistemos dalimi.

Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais papartiniai augalai naudoti gydymui. Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje („Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią...“) mini, kad paparčiai yra dvejopi – vyriški ir moteriški. Vyriškuoju, panašu, kad autorius vadina kelminį papartį, o moteriškuoju – paprastąjį pelkiapapartį ar į juos panašias paparčių rūšis. Atskiru skyriumi savo knygoje jis aprašė ir paprastąją šertvę bei spyglainį. Syrenijus mini ir „...žydintį papartį, kitaip stručio plunksnas, kurį lotynų kalbos žinovai osmundam vadina...“. Tačiau palikime paparčių žiedus mitologijai. Medicinoje ir gastronomijoje naudoti šių augalų lapai ir šaknys. Abu pirmieji („vyriški ir moteriški“), humoralinės medicinos ir dietetikos požiūriu, traktuoti kaip šildantys ir džiovinantys. Autoriai tik nesutaria – kiek stipriai. Anot Syrenijaus – stipriai šildantys ir kur kas silpniau džiovinantys. Bet, anot kitos augalų enciklopedijos autoriaus – Stefano Falimirzo – tiek šildanti, tiek džiovinanti visų paparčių galia yra labai stipri.

Syrenijus aptaria „vyriškųjų ir moteriškųjų“ paparčių naudojimą gydymui, ne maistui. Pavyzdžiui, kelminis paparčiais gydytos sąnarių ligos, reumatas. Tuo tarpu šertvės panaudojimas, anot autoriaus, kur kas platesnis. Ji puikiai tinka gydyti ligoms, sukeltoms (kaip anuomet manyta) šalčio ir drėgmės. Anot Falimirzo didžiausia šertvės gydomoji galia yra šaknyse. O geriausia – ta šertvė, kuri auga ant ąžuolo šaknų. Syrenijus pastebi, kad šertvių degtinė padeda nuo kosulio, sunkaus kvėpavimo, skysčių kaupimosi plaučiuose, melancholijos, baisius sapnus sapnuojantiems, į beprotybę linkusiems. Sirupas šalina drėgmę iš organizmo, padeda susirgusiems prancūziška liga (sifiliu), taip pat – melancholijos priepuolių metu. Gydymui gaminti ir naudoti ir šertvių aliejus bei druska.

Kaip ir kiti panašaus poveikio augalai, šertvės XVI-XVIII amžiais naudotos ir platesniam sveikatos stiprinimo darbui. Šiam tikslui skirti receptai – jau visai artimi gastronominiams. Pagal Syrenijaus rekomendacijas, norėdami išvalyti organizmą nuo flegmos ir melencholijos (pagal humoralinę mediciną – per didelio kiekio gleivių ir juodosios tulžies), galime gerti sultinį, išvirtą iš paprastosios šertvės kartu su vištiena ar žuvimis, burokais arba dedešvomis. Taip pat gera sriuba gaunama verdant senos vištos sultinį su šertve, imbieru, kmynais, anyžiumi, pankoliu. Panašų receptą randame ir Stefano Falimitzo 1534 metais išleistoje augalų enciklopedijoje („O ziołach i o mocy ich...“). Jis rekomendavo seną gaidį virti dvi valandas su cinamonu, šafranu, anyžiumi, raudonėliu ir šertvės šaknimi. Anot autoriaus šis nuoviras gerai padedantis ir nuo nuodų. Dar autorius rekomenduoja „labai gerą ir sveiką sultinį“ gaminamą vištos viduje verdant šertvės šaknis su trupučiu anyžiaus, dar pridėjus cinamono ir muskato žiedų. Marcinas Siennikas (1568 metais išleisto „Herbarz to iest Zioł tutecznych...“ autorius) pastebi, kad su šertve, geriausiai šaknimi, visada turi būti verdami anyžiai ir kmynai, nes toks nuoviras gydo pilvą.

Svarbu ne tik paparčių grožis ar gydomosios savybės. Juk paparčiai nuo seno ir iki pat šių dienų, visuose pasaulio kampeliuose yra maistinis augalas. Aišku, valgomas ne per dažnai, badmečiu arba, kaip čia tiksliau pasakius apie tą maisto kategoriją ypač būdingą rytiečiams ar itin prabangiems restoranams, - gal dėl sezoniško grožio. Paparčiai vis tik yra nuodingas augalas, todėl juo piktnaudžiauti negalima, tą žinojo žmonės nuo senų laikų. Stebina ne tik paparčių rūšių ir formų įvairovė, bet ir jų panaudojimo virtuvėje skirtumai. Vienų paparčių šaknys yra natūralus saldiklis, kitų – miltų pakaitalas, ankstyvi ūgliai – be galo dekoratyvūs valgomi žalumynai. O išdžiovinti lapai - ožkų bei avių pašaras. Ir jie iš tiesų buvo naudojami patalams, lapais prikimšdavo čiužinius.

Maistui dažniausiai naudojamos 3 paparčių rūšys. Tai paupinis jonpapartis, paprastoji šertvė ir didžialapis šakys. Visi jie subrendę būna šiek tiek nuodingi, todėl maistui naudojami po nedaug ir nedažnai, tačiau ankstyvą pavasarį tikrai verta pasidairyti po sausų lapų sąžalynus ir paieškoti jaunų ūgliukų ar išsikasti vieną šaknį paragavimui.

Paprastoji šertvė auga dažniausiai ant medžių kamienų, stačiuose šlaituose, akmenynuose. Tai vaistinis augalas, kurio šakniastiebiai turi labai ryškų, saldžiai kartų skonį. Paragavus iš pradžių pajausite saldumą, kuris vėliau apkars… Dėl to kartumo ir šertvių saldumas nėra labai vertinamas, tačiau gabaliuką galima įmesti į karčiuosius antpilus ar įdėti į kai kuriuos saldumynus, kur reikia išgauti pikantišką skonį. Šakių šakniastiebiai irgi renkami maistui, juose yra labai daug krakmolo. Šaniastiebiai kasami, plaunami, gerai išdžiovinami, sumalami ir naudojami kaip miltų pakaitalas Žmonės nebūtų žmonės, jei krakmolo gausa nepasinaudotų alkoholio gamyboje – iš jų Sibire ir Amerikoje gamindavo alų. O anksti pavasarį, dažniausiai balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje renkami šių paparčių jauni ūgliukai. Tuo pat metu renkami ir jonpaparčių neišsiskleidę lapeliai. Ir vieni, ir kiti valgomi kaip šparagai – verdami, troškinami, kepami, marinuojami ar rauginami. Šiuos ūgliukus ypatingai mėgsta japonai, tai vieni iš tradicinių pavasarinių laukinių daržovių (vadinamų “sansai”) kurių laukiama ištisus metus. Neišsiskleidę paparčių lapeliai standžiai susiviję į spiralę, primena žalias sraigutes, o šakių ūgliai – sultingi koteliai, ant kurių viršaus susigniaužusi lapų gniūžtelė. Jei lapeliai pradėjo tiestis, o kotelis nelūžta tik palenkus, augalas jau netinka maistui, renkami tik patys mažiausi ir jauniausi. Ūgliukai atsargiai nuskinami, niekada nenurenkami visi lapeliai, tik kraštiniai, kad augalas nenunyktų. Atsinešus namo nuvalomi visi rudi “plaukeliai” ir žvyneliai. Tai lengva padaryti subėrus ūglius į lininį rankšluostėlį ir atsargiai pakračius ar švelniai patrynus. Ūgliai suberiami į verdantį pasūdyta vandenį, išgriebiami po 1 minutės ir greitai atvėsinami lediniame vandenyje. Taip apvirus sumažinama nuodingų medžiagų bei išlaikoma ryškiai žalia spalva. Tokius paruoštus ūglius galima kepti svieste, dėti į makaronų padažus, marinuoti ar džiovinti vėlesniam panaudojimui. Japonų ar kinų maisto parduotuvėse galima rasti džiovintų paparčių ar šakių pakelius.

Kepti paparčių ir šakių ūgliai. Surinktus miške ūglius greitai apdorojame, kol nesuvyto – nuvalome plaukelius ir žvynelius, suberiame į verdantį pasūdytą vandenį, paverdame 1 minutę ir greitai atšaldome lediniame vandenyje. Į keptuvę įpilame kokybiško aliejaus šlakelį, įdedame susmulkinto česnako skiltelę bei mažą gabaliuką smulkiai pjaustyto imbiero, pakepiname kol pradės gelsti ir sudedame ūglius, pasūdome, apibarstome pipirais arba čili pipirų dribsniais. Kepame vis atsargiai apversdami, kad nešsisuktų sraigutės. Kai tik šiek tiek apkeps, sudedame į lėkštę ir nešame ant stalo. Tokius paparčius galima patiekti prie mėsos kepsnių, prie ryžių ar makaronų patiekalų arba tiesiog kaip užkandį.

Marinuoti šakių ir paparčių ūgliai. Tokį stiklainėlį su marinuotais paparčiais tiesiog būtina pasiruošti Joninių vakarui. Nes kokios gi Joninės be paparčių ant stalo? Marinatui reikės 1 dalies 9 procentų acto, 1 dalies cukraus, 3 dalių vandens ir druskos pagal skonį, česnako skiltelės, kelių baltųjų pipirų, imbiero šaknies griežinėlio. Ūglius paruošiame – nuvalome, apverdame ir greitai atšaldome. Sudedame į mažus stiklainėlius, kartu su česnako skiltele, imbiero griežinėliu bei keliais pipirų grūdeliais. Paruošiame marinatą. Katilėlyje užverdame actą, vandenį, cukrų ir druską. Karštą marinatą užpilame ant paruoštų paparčių, užsukame švariais dangteliais ir palaikome kambario temperatūroje kol atvės. Jei norime ilgiau laikyti, stiklainius pasterizuojame verdančiame vandenyje, jei laikysime tik 1 – 2 mėnesius, galima tiesiog dėti į šaldytuvą.