Kadagys - ne medis...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Kadagiai (Juniperus communis) yra vieni seniausių, greta žmonų augančių laukinių augalų. Ančios ežere Lenkijoje, Glubelkos ežere Baltarusijoje ir Lavariškės pelkėje Lietuvoje jų žiedadulkių rasta sluoksniuose, susiformavusiuose prieš 11-13 tūkstančių metų. Jų pagausėjimas istoriniuose kraštovaizdžiuose liudijo miškų plotų mažėjimą. Tai galėję vykti ir dėl žmogaus veiklos. Tačiau, ne kadagys šių veiklų kaltininkas. Proistorinių laikų rankiotojams ir medžiotojams norėjosi didesnių lazdynų plotų, o gyvulių augintojams ir žemdirbiams - didesnių pievų ir dirbamų laukų. Bet dar proistoriniais laikais buvo pastebėtas kadagių kvapnumas ir jie pradėti naudoti kaip prieskoninis augalas. Romėnai kadagių uogomis gardino vyną, o anglai - džiną. Viduramžių Europoje džiovintomis ir trintomis kadagių uogomis skaninta jautiena, kiauliena, aviena, o labiausiai - stirniena. Jos vartotos ir kaip kur kas pigesnis juodųjų pipirų pakaitalas. Paskui jomis (prieš tai paskrudinus) bandyta “atpiginti” kavą.

XVI-XVII amžių augalų enciklopedijose ir medicinos knygose Abiejų Tautų Respublikoje, kadagiai (lietuviškai anuomet vadinti ėgliais) dažniausiai aprašomi kaip gydomieji augalai. Pagal tuo metu populiarią humoralinę mediciną kadagio uogoms buvo priskirtos stiprios sausumo ir karščio savybės. Kadagio šakomis buvo rūkomi namai. Kadagio spyglių sultys laikytos vaistu nuo gyvatės įkandimo. O kadagio uogos - naudingomis seniems žmonėms (palengvinančiomis senatvę). Kadagio uogu nuoviru gydytos virškinimo sistemos ligos, šlapimo išsiskyrimo, menstruacijų problemos. Taip pat šis nuoviras (bei kadagio aliejus, skirtas odos įtrynimui) laikytas naudingu nuo kosulio. Uogų nuoviru vyne gydyti dantys. Gydyta ir kadagių trauktine bei kadagių voniomis. O iš kadagio medienos pagaminti indai laikyti saugančias nuo kerėjimo ir nuodų.

Tačiau (dėl humoralinės medicinos poveikio) riba tarp medicinos ir gastronomijos iki pat XIX amžiaus buvo pakankamai plona. Tad XVI-XVIII amžiais turime jau ir pirmuosius kadaginės trauktinės receptus. Lietuvoje kadagiais taip pat gardinta aviena, pekenfleišai, salcesonai, kumpis. Žinota ir kadagių gira. Iš istorinių Lietuvos receptų galima pasidalinti Wincentinos Zawadzkos “Virta aviena, sutaisyta ant stirnienos pavidalo” (Liudo Giros vertimas) ir Karolinos Bielozierskos “Jautienos pekenfleišu”.

Taigi, pirmiausia, aviena. Jums reikės: “...avienos kepsninės [mėsos], lašinių pusė svaro, acto, po pusę šaukščiuko angliškų (kvepiančiųjų) ir paprastų (juodųjų) pipirų, apie dešimts liaurų lapelių, truputis kadagių uogų, du-trys svogūnai, viena-dvi morkos, petražolės [šaknis], poras, vyno stiklinė, pusė citrinos, kaparų šaukštas, sviesto šaukštas, buljono stiklinė-pusantros, miltų pusė šaukšto...”. Gaminimas yra toks: “...Užmarinuok kelioms dienoms didoką avienos kepsnį užvirintame acte su šakinimis [prieskoniais]; išgriebk, nusunk, prismaigyk lašinių ir troškink ant lengvos ugnies, įdėjus supjaustytų svogūnų, lašinių, truputį kadagių uogų, įvairių daržovių ir buljono arba vyno stiklinę. Paduodama užpilk stipriu buljono padažu, sumaišytu su perkoštu nupiltuoju nuo kepsnio, pridėjus citriną, kaparų arba alyvėlių...”.

Jautienos pekenfleišo receptas yra toks: “...Norėdami turėti gerą pekenfleiša, niekada nenaudokime liesos mėsos. Tiek šviežia, tiek sūdyta tokia mėsa ne tik negera ir nenaudinga, bet ir nepraktiška, nes mažai turi mėsos, vieni kaulai. Vėlų rudenį, kai jautiena yra pigiausia, riebiausia ir tvirčiausia, sūdyti ją reikia visų metų atsargoms, nedidelėse, gerai pagamintose (kad skysčio per tarpus neleistų, geriau išsmaluotu dugnu), gerai išplautose, karštu vandeniu iššutintose ir tik mėsos sūdymui skirtose ąžuolinėse statinaitėse. Mėsa pjaustoma ir atskiriama nuo kaulų nedideliais vientisais gabalėliais ir taip sūdoma. Mėsą nuo blauzdų (ten jos, minkštos, nėra daug) geriau suvartoti šviežią, kad ir tarnams, nesūdyti atsargoms. Statinaitės dugną druska nubarsčius, dėti mėsą tvarkingais sluoksniais, kiekvieną jų druska nubarstant. Ir taip, eilė po eilės, iki pat viršaus statinaitę užpildyti. Tada išnešti į vėsią vietą, o geriausia [ledainėje] ant ledų pastatyti. Žiemą taip pat laikyti šaltoje vietoje, nešildomoje kamaroje ar svirne. Druska šiam sūdymui ruošiama taip: pusantram pūdui mėsos reikia imti keturis svarus geros, sausos ir gerai susmulkintos druskos, 2 ¼ loto valgomosios salietros, po vieną lotą angliškų [kvapiųjų] pipirų, lauro lapų ir kalendros, šiek tiek kadagio uogų. Visa tai turi būti kartu susmulkinta, bet ne per daug smulkiai. Jei kas mėgsta, galima ir kelias skilteles česnako, sutrinto su druska, įmaišyti. Taip pat sūdoma aviena. Veršiena tokiu būdu pasūdyta taip pat labai skani, ypač jei kartu su jautiena sūdyta. Taip padarytas pekenfleišas visą vasarą bus išskirtinio skonio, jei tik sūrymas nenutekės ir jei bus tvarkingai sudėta, kad oras į tarpus nepatektų. Statinaitės viršų reikia uždengti taip vadinama prastaja mėsa ir tų gabalų nereikia valgyti, bet tik aklinai [kaskart] uždengti pekenfleišą, kol jį visą suvalgysite…”.

Na, o dabar persikelkime į dabartinius namus ir dabartinę virtuvę. Kadagiai – tai nuostabiai atrodantys bei kvepiantys spygliuočiai krūmai, augantys beveik visuose Lietuvos pušynuose. Pačius krūmus, teisingiau viršūnes su pumpurais, graužia tik briedžiai, tačiau ir žmonėms šis spygliuotis labai naudingas. Seniau kadagiais smilkydavo trobas arba smulkiai sukapotomis šakomis pabarstydavo aslą, kai prasidėdavo užkrečiamų ligų laikas, nes kadagių eterinis aliejus turi baktericidinių savybių. Dabar galima pamerkti šakelę kadagio, įdėti sukapotų šakų į dubenį ant stalo, tiesiog įlašinti kelis lašus eterinio aliejaus plaunant grindis, kad apsisaugotume nuo virusų arba rišti žiemines kadagines vantas pirčiai.

Tačiau kadagys svarbus ne tik kaip antivirusinis augalas. Tai vienas iš seniai žinomų ir plačiai naudojamų prieskoninių augalų. Prieskoniams naudojamos kadagio uogos. Tiksliau ne uogos, o vaisiai, kankorėžiukai, turintys nuostabų skonį ir kvapą. Uogos ant krūmų būna žalios ir juodos. Prieskoniams renkamos juodos uogos. Jas rinkti gan sunku dėl įvairiomis kryptimis augančių labai smailių spyglių. Jei mėgstate akupunktūrą – galite rinkti pirštais, tačiau paprasčiau yra pasitiesti audeklo gabalą aplink kadagį ir gerai papurtyti ar atsargiai padaužyti uogomis aplipusias šakas. Tik atsargiai – neišlaužykite krūmelio, jis auga ilgai ir lėtai, o uogų ant jo dar ilgai bus jei tik liks sveikos šakos. Surinktas uogas perrenkame nuo spyglių ir kitų šiukšlių, išdžioviname ir galime naudoti mėsos patiekalams, dešroms, sūriams, gėrimams aromatizuoti arba net ir saldiems kepiniams kepti.

Pats žinomiausias gėrimas iš kadagių, aišku, yra džinas. Tačiau seniau ir uogos, ir visos šakos buvo naudojamos alaus virimui. Visų pirma – kadagys yra sudaręs labai stiprius simbiotinius ryšius su mielėmis. Gerai įsižiūrėję į juodas uogas, ant jų pamatysite matinę balkšvą plėvelę – mielių sankaupas. Šviežiai surinktas uogas iš karto atsinešę namo ir užpylę pasaldytu vandeniu bei palikę šiltoje vietoje kelias dienas pamatysite, kaip skystis pradeda burbuliuoti – prasidėjo rūgimas, fermentacija. Vikingai šviežias kadagio šakas dėdavo alui nukošti, ir po koštuvių šakas su mielių nuosėdomis sudžiovindavo ir naudodavo šviežiam alui raugti.

Kadagių uogos puikiai tinkamos raugui gaminti. Raugui reikės ką tik surinktų miške kadagio uogų – gali būti ir šakelės su uogomis, nes mielių yra ir ant spyglių, stiklainio ir pasaldyto vandens (1 l vandens reikia maždaug 100 gr cukraus). Uogas arba šakeles užpilame saldžiu vandeniu, stiklainį aprišame tankiu audeklu ir paliekame šiltoje vietoje. Kasdien stengiamės kuo dažniau pamaišyti, kad iškilus uogoms neužsiveistų pelėsis, ir kad mielės turėtų kuo daugiau deguonies rūgimo pradžiai. Po kelių dienų pamatysite, kad prasidėjo rūgimas – skystis suputos. Tą skystį galite įmaišyti į paruoštą girą vietoje mielių. Jei norite kadaginio duonos raugo į skystį įmaišykite pilno grūdo ruginių ar kvietinių miltų, kad gautumėte tokio tirštumo tešlą kaip blynams kepti ir palaikykite per naktį, kad tešla suburbuliuotų. Kitą dieną galima kepti kadaginę duoną arba blynus.

Ir, galiausiai, naminis “džinas”. Tikras džinas daromas tik naudojant specialius uždraustus aparatus, tačiau namuose galima pasigaminti džino pakaitalą – antpilą su kadagio uogomis. Tam reikės stipraus alkoholio, ne mažiau kaip 40 laipsnių, geriau dar stipresnio (geriausiai tinka stipri degtinė arba spiritas), kadagio uogų (kartais net galima nukirpti šakelę su daug kadagio uogų – žalių ir juodų ir dėti visą) ir įvairių prieskonių – apelsino ir citrinos žievelės geltonosios dalies, imbiero gabalėlių, cinamono lazdelės, anyžiaus žvaigždelės, kardamono, gvazdikėlių, kalendrų arba visko ko tik patys norite. Visus prieskonius nesmulkintus sudedame į sandariai uždaromą stiklainį, užpilame alkoholiu, stipriai užsukame ir paliekame kambario temperatūroje nuo 2 savaičių iki mėnesio. Karts nuo karto galima stiklainį papurtyti, kad iškilę į paviršių prieskoniai nepradėtų pelyti, nors tai nelabai dažnai pasitaiko. Praėjus bent 2 savaitėms nukošti antpilą per tankų sietelį arba kavos filtrą, supilti į sandariai užsukamą butelį ir galima pradėti naudoti, aišku saikingai, kokteiliams maišyti. Labai skanu šį antpilą maišyti su putinų sirupu ir burbuliuotu vandeniu. Antpilas taip pat gali būti vartojamas kepiniams vietoje vanilės ar kitų aromatinių ekstraktų.

Ir nepamirškit - kadagys gan stiprus augalas, negalima padauginti, ypač nėščioms ir sergantiems skrandžio ligomis.

Kūčių lydeka lietuviškai

Advento metu, artėjant Kūčių vakarienei, verta pakalbėti apie išnykusius, įdomesnius pasninko valgius. Kolega, gastronomijos istorijos tyrinėtojas, Jaroslawas Dumanowskis aprašė vieną, įdomų XVII-XVIII amžiais Lenkijai būdingą Kūčių patiekalą – lydeką, pagamintą lietuvišku būdu. XIX amžiuje šis patiekalas jau buvo išėjęs iš mados. Tačiau Vilniuje gyvenęs kuchmistras ir gastronominių knygų autorius Janas Szyttleris savo 1848 metų knygoje apie pasninko valgius „Kuchnia postna podająca najoszczędniejsze sposoby sporządzania potraw rybnych oraz zup, chłodników, pieczystego, marynat, jarzyn, melszpeizów, ciast itp.“ vis gi pateikia šio egzotiško patiekalo receptą, tik jau kitu – „Lydekos geltoname padaže senuoju lenkišku būdu“ – pavadinimu. Autorius pastebi, kad „...lydekos patiekalai jau yra pamiršti ant viduriniosios klasės žmonių stalų ir tik neturtingų namų šeimininkės dar leidžia pinigus, kad nusipirktų lydeką ir išsaugotų paprotį būdingą jų promočiutėms...“. Ir dar priduria, kad „...lydeka, apie kurią noriu kalbėti, neabejotinai praeityje užėmė savo svarbią vietą ant Lenkijos didikų stalų Kūčių dieną...“. Nežinau kiek plačiai Lenkijoje, bet Lietuvoje – tikrai. Žuvies geltoname padaže receptą (anot recepto autoriaus, geriausiai, lydekos) rasime jau pirmojoje Lietuvoje gastronomijos knygoje – XVII amžiaus pabaigos Radvilų virėjo užrašuose. Šis patiekalas ne kartą yra minimas Lietuvos jėzuitų bendruomenės pasninko pietų aprašymuose. 1620 metais Lietuvos jėzuitų provincijoje žuvys pilkšvai geltoname padaže rekomenduotos penktadienio (kuomet buvo laikomasi pasninko) pietums kaip antrasis patiekalas. Tokios žuvys buvo tinkamos ir Didžiojo Ketvirtadienio prieš Velykas meniu. Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštyje randame, kad 1714 metų spalio 15 dieną (penktadienį) buvę šventiniai pietūs tėvo Daniševo garbei. Šių pietų metu "visiems duota žuvų gelsvame padaže su vienu priedu ir stiklu midaus". Aguonpienis, žuvys gelsvame padaže, ryžiai ir keptos žuvys Kolegijoje buvo valgyti ir 1716 metais, Kūčių dienos pietums.

Patiekalas neprarado populiarumo ir XIX amžiuje. Vienos populiariausių XIX amžiaus antrosios pusės gastronominių knygų („Bajoriškoji virėja“) autorė, – save vadinusi lietuvaite, gyvenančia Kijeve, – Marija Marciszewska, pateikė pavyzdinį Kūčių vakarienės patiekalų sąrašą. Ir jame taip pat puikuojasi „visa (nepjaustyta gabalėliais) lydeka geltoname, padaže, su šafranu ir razinomis“.

Jano Szyttlerio recepte lydeka yra supjaustyta gabalėliais. Kuchmistro receptas yra toks: „...nemažą išvalytą, be žvynų, nuplautą ir servetėle nusausintą lydeką, supjaustyti riekelėmis (skersai). Sudėti šiuos gabalėlėlius į „rundelį“ (neaukštas, platus puodas) ir, jei bus gaminama 12 asmenų, įpilti butelį [balto] stalo vyno, du buteliukus stipraus acto, pusę svaro vandenyje sudrėkinto cukraus, pridėti pusę svaro didelių, išvalytų ir vandeniu apšutintų razinų, vieną, griežinėliais supjaustytą citriną, taip pat sultinio pagaminto iš žuvies kaulų ir itališkų daržovių (orig. włoszczyzny, morka, petražolės šaknis, saliero šaknis, poras). Žuvį išvirti. Kai lydekos gabalėliai jau tinkamai išvirti, gaminamas geltonas padažas tokiu būdu: į emaliuotą puodą įpilti pusę kvortos gero šviežio alyvuogių aliejaus, įdėti kavos puodelį su kaupu geriausių kvietinių miltų (vadinamų Mariamonto miltais), įlieti skystį nuo mirkytų šafranų (jo turi būti tiek, kad padažą nudažytų geltona spalva; pilti reikia per sietelį, kad šafrano gabaliukų nepatektų į padažą). Skystį, kuriame virė lydeka nukošti per sietelį ir taip pat supilti į padažą ir viską taip kartu kaitinti, kol [padažas] nepradės tirštėti. Verdant dar verta įberti svirtelę alyvuogių be kauliukų ir sudėti gerai išvirtus lydekos vidurius [tuos, kurie valgomi] kepenėles ir kt. Taip pat galima padažą pagardinti virtais, nuvalyta žievele, plonai supjaustytais saldžiaisiais migdolais. Padažo skonis turi būti saldžiarūgštis. O jį gardinantys prieskoniai suteikia tikrai išskirtinį kvapą ir skonį. Taip pat dar galima pagaminti ir dešreles iš žuvies faršo. Išvirti jas, supjaustyti riekelėmis ir, kuomet lėkštėje patiekiama geltonu padažu aplieta lydeka, sudėti jas [dešrelių gabalėlius] greta, kaip garnyrą...“.

Lietuvoje geltonas padažas išnyko tarpukariu. Tačiau lydeka kaip būtinas Kūčių vakarienės valgis – liko. Žurnalo „Moteris“ 1927 metų 12 numeryje pateiktame rekomenduojamų Kūčių vakarienės patiekalų sąraše lydekos be geltono padažo, bet užtat viena – „foršyruota“, o kita – kepta su krienais. Kartu su ja siūloma pasigaminti: „...silkės paprastai sutaisytos, silkės keptos su pomidorais, užpiltos karpės, užpilto sudako, žuvies su majonezu, raudonų švarių barščių su ausikėmis ir žuvies ritulėliais, keptos silkės su bulvėmis, silkių kotletų, lynos su grikių koše, karosų su grietinės sunka, šližikų, ryžių košės su radzinkom, įvairių kisielių, kompatų, vaisių, saldainių, riešutų, meduolių...“.

Lydekos paruošimo receptų rasime kone kiekvienų metų „Moters“ žurnalo 11 ar 12 numeryje. Štai, minėta, „foršyruota“ lydeka gaminama taip: „...Nuvalius lydeką ir nulupus jos odą išimti iš mėsos kaulus sumalti,pridėti mirkytos bulkos, druskos, pipirų, svogūnų (pakepintų), antrą kartą permalti ir atgal sukišti į odą. Galvą ir uodegą nenumesti. Į verdantį vandenį įdėti pipirų, svogūnų, petruškų, kvepiančių lapų, morkų, gvaizdikėlių, druskos, pavirinti ir galop įdėti žuvį. Išvirus išimti ir įdėti į pusbliūdį ir sunką perkošti. Žuvį supiausčius ir sudėjus kaip buvus, užpilti: Neturint ilgo žuvies virimui indo, galima žuvį supiausčius virti. Sunkai nereikia daug vandens pilti...“. Dar buvo Kimšta lydeka virta: „...Kiekis: 1 ¹/² kilogramo lydeka, 3 kiaušiniai, 150 gr. sviesto, 200 gr. mirkyto piene pyrago, paspirgintų svogūnų, pipirų, druskos, 2 šaukštai rūkščios grietinės, smulkiai sukapotų petruškų lapelių. Darbas. Žuvį nuvalius, žvynus nuplaut, nuimt odą pradedant nuo galvos ir neperskrodus, mėsą nuimti nuo kaulų, sumalt, sudėt visa, kas yra kiekyje, gerai išsukti su mediniu šaukštu ir šmotelį išbandymui paspirginti. Jei perminkyta pridėt smulkiai sutrinto pyrago, jei perkieta pridėti grietinės, sukimšti į odą (neperankštai), masės turi likti. Prikimštą lydeką suvyniojus į servetėlę išvirti bulione, kuriame virė žuvies kaulai su kvapais. Virti nuo užvirimo 1 /2-1 val. Paduoti supiausčius ripkomis – pridėt galvą ir uodegą. Atskirai pasiduoda krienų sosas ir bulvės....“. Bei Kimšta žuvis kepta: „... Paimti žuvį maždaug 1 ½ kg. didumo, lydeką ar sterką (sudoką), nuskusti, apie galvą apipiauti ir atsargiai nulupti odą. Išimti vidurius, gražiai numazgoti, nuimt nuo kaulų mėsą, sukapot ar sumalti mašinėle. Įdėti 200 gr. piene mirkyto pyrago, grūstų pipirų, smulkiai supiaustytą ir pakepintą svieste svogūną, druskos, pora trynių ir šaukštą sviesto. Viską suminkius kimšti atgal į odą (kimšti ne labai kietai, kad netruktų) užsiūti dėti ant skaurados išteptos sviestu, žuvį apdėti sviesto gabalėliais ir kišti į krosnį. Kai žuvis kiek pageltonuoja, įpilti truputį karšto vandens, įdėti prieskonius ir dažnai laistyti. Baigiant kepti įpilti grietinės. Kai padažas suverda, žuvį, piaustyti griežinėliais ir paduoti į stalą su morkoms, žirniais, bulvėm....“. Ar tiesiog, Kimšta žuvis: „...Žuvį-lydeką apipiausčius apie galvą atsargiai nulupti odą su visais sparneliais. Mėsą nuimti, nuo kaulų sumalti, įdėti piene išmirkytos bulkos, džiuvėsių, 2 kiaušiniu, druskos, pipirų, įsukti truputį maškato riešuto, 2 šaukštu sviesto, viską gerai išmaišius prikišti minkštai odą ir užsiūti. Paskui suvyniojus į servietėlę įdėti į keptuvą-žuvies formą, ir į verdantį vandenį, kuris anksčiau jau turėjo būti paruoštas, išvirtas su visokioms daržovėms ir prieskoniais Žuvį virint nuo 40 min.-1 val. Tam pačiam skystime verdasi ir žuvies galva, nes paskui išėmus reikalinga papuošti su ja kimštą žuvį. Verdasi ant lengvos ugnies. Išvirus išvynioti iš servietėlės dėti į pusbliūdį ir supiaustyti šmotukais, apipilti tirpytu sviestu, apibarstyli kietai išvirtais ir smulkiai kapotais kiaušiniais ir citriną supiausčius plonoms rinkutėms ir papuošti jomis. Atskirai paduoti saločius ir bulvytes....“. O taip pat Lydeka galaretoj: „...2 ½-3 kgr. žuvies, 2 svogūnai, 2 morkos, petruškų, salierų ir porų, 24 pipirai, 3 laurų lapai, 8 lapai baltos želatinos, litr. bulijono kur virė žuvis. Žuvį nuskusti, gerai išvalyti ir truputį druska įtrinti. Paimt indą, kad tilptų čiela žuvis, sudėti ten visas daržoves ir prieskonius, užpilti vandeniu ir pavirint. Paskui praaušint, įdėt į jį lydeką ir virt pamažu. Jei pradeda smarkiai virti, tai reikia nukelti ar įpilti kiek šalto vandens, nuo smarkaus virimo žuvis sutrukinėja. 3 kgr. žuvis verda 30 min. Išvirusią žuvį ataušint tame pat bulijone kur ji virė. Paskui atsargiai išimti ir dėti į pailgą pusbliūdį. Aplinkui padaryt papuošimus iš marinuotų baravykų, piklių (daržovės acte), mažų raugintų agurkų, virtų morkų, cviklinių burokėlių ir salierų bei porų lapų. Iš to bulijono, kuriame virė žuvis, padaryti galeretą. Želatiną nuplauti šaltu vandeniu, gerai nuspausti ir išmirkius karštam vandeny ir persunkus supilti į litr. bulijono. Cukraus ir citrinos sunkos įdėt iki skonio. Paskui juo užpilti jau papuoštą žuvį. Stalan duodasi kai sukietėja galeretą....“. Arba Žuvies (lydekos) vyniotinis: „...Imti 1,5 kg. lydekos nugaros; 18 pipirų abiejų rūšių; 6 kiaušiniai; 80 gr. sviesto; 1 svogūnas; 50 gr. pyrago; ½ stiklinės pieno. Lydekos nugarą pasūdyti nuvalius, išėmus kaulus, vidurius ir sulyginus raumenis (kur storiau, nupiauti). Pipirus sugrūsti, kiaušinius su pienu išplakti ir, pridėjus sviesto, užkepti kiaušinienę. Pridėti pyrago, spirginto svogūno, ir tą masę uždėti ant išplėtoto raumens, kurį sukame, suvyniojame į skudurą ir verdame. Išvirtą supiaustome, papuošiame žaletinos drebučiais ir duodame stalan. Actas ir garstyčios duodama skyrium....“. 

Gero laiko, ruošiant Kūčių stalo valgius !