2022 m. gegužės 20 d., penktadienis

Gira, krušinis ar sidras?

Lietuva patenka į geografinę erdvę, kurioje natūraliai, jau tūkstančius metų, auga miškinės obelys (Malus sylvestris) ir miškinės kriaušės (Pyrus pyraster). Jos nuo seno naudotos maistui. Archeologinių kasinėjimų metu Nidos senovės gyvenvietėje, vieno iš gyvenamųjų pastatų priestate, buvo aptikta perskeltų į dvi dalis, džiovintų miškinės obels vaisių atsargos. Ši gyvenvietė datuojama laikotarpiu prieš 3500-2400 metų (vyrauja 2700– 2500 metų amžiaus radiniai). Iš vėlesnių, jau bronzos amžiaus laikų, obuoliukų rasta ir Luokesos polinėįe gyvenvietėje prie Molėtų. Panašūs obuolių valgymo pėdsakai žinomi visame to laikotarpio Baltijos jūros regione. Tačiau mūsų šios teksto tema – senieji vaisių gėrimai Lietuvoje.
Pirmas, netiesiogines užuominas apie vaisių gėrimus mūsų regione turime iš XV amžiaus. Maždaug 1426 metais datuojamame Sembos vyskupo Michaelio Junge įsake greta kitų, draustinų, pagoniškų apeigų minimas gėrimo, vadinamo „kresze“ šventinimas. Panašaus žodžio paminėjimą randame po kone 20 metų (1445 metais) Vokiečių Ordino didžiojo magistro Konrado von Erlichshauseno potvarkyje visam Ordino kraštui. Iš dokumentų yra aišku, kad šis gėrimas yra ne alus ir ne midus. A. Mierzyńskio nuomone – tai svaiginamasis gėrimas, kurį draudžiama šventinti ir kurio reikėtų atsisakyti. Galime spėti tai buvus obuolių girą, kuri vėlesniuose šaltiniuose vadinama krušiniu. 1620 metų Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum…“ randame nuorodą, kad kruśinis tai yra „gėrimas iš obuolių padarytas, sicera“, lenkiškai „iabłecznik, iábłnowy“. Vėlesniame, 1642 m. žodyno variante patikslinama, kad tai „vynas, iš obuolių padarytas“. Ne vieną panašų krušinio paminėjimą rasime ir kituose XVII-XIX amžių žodynuose. Tiek lenkiškojo „jabłecznik“, tiek lietuviškojo krušinio pavadinimai nurodo į vaisius iš kurių buvo gaminamas gėrimas – obuolius (lenkiškai – „jabłka“) ir kriaušes (jei jau labai lietuviškai, gėrimo pavadinimas turėtų būti – „kriaušinis“).
Koks tiksliau tai galėjęs būti gėrimas sužinome iš XV-XVI amžių šaltinių. Viename 1450 metų dokumentų, saugomų Krokuvos katedros kapitulos archyve ir bibliotekoje, randame nuorodą apie gėrimą, vadinamą „geblecznyk“, kuris yra „...midus (orginale – „Idromollium“) iš vandens ir obuolių padarytas...“. XVI amžiaus pabaigoje turime ir pirmąjį pilną obuolių giros receptą su „lietuviškumo“ etikete, pavadinta „Būdu girai gaminti Lietuvoje ir pas rusėnus“ („Sposób robienia kwasu u Litwy albo u Ruśniaków“), išspausdintą 1594 metais Krokuvoje išleistoje Piotro Umiastowskio knygoje „Nauka o morowym powietrzu na czwory kięgi rozłożona“. Autorius mini, kad neturtingi žmonės Lietuvoje ir Rusioje labiau rūpinasi sveikata, nei žmonės Lenkijoje. Nes jie negeria „grubaus“ (humoraline prasme) vandens tiesiog iš šulinio, bet daro kriaušių ar obuolių giras, kurios yra daug sveikesnės. Tokios giros receptas – paprastas: „...į duonkubilį, kur tešla raugina, pilti šiltą vandenį, tada kriaušaites, obuoliukus sukapotus ar supjaustytus dėti į kubiliuką, ir sudėti pusę kubiliuko, tada šiltą virintą vandenį pilti į kubiliuką iki viršaus, o pripylus gerai uždaryti, kad garas neįšeitų, ir kai nusistovi ir bus gera gira, pagal poreikį gerti…“. Kitas giros variantas buvo gaminamas iš džiovintų obuoliukų ar kriaušaičių. Jį rasime ne vienoje receptų knygoje, o lietuvių kalba – Liudvikos Didžiulienės-Žmonos 1893 metų „Lietuvos gaspadinėje...“: „...kaip tik obuoliai pradeda kristi, reikia juos rankioti ir supjaustant džiovinti, per dvi dienas ore, atakaitoje saulēs, o paskui pecziuje. Isz tokių abuolių esti labai gera gira, sutaisoma tokiu budu: ant trijų svarų džiovintų abuolių užpilti užvirinto vandens szeszius gorczius ir uždengus palaikyti parą; potam, supylus katilan su tirsztimais, pavirinti bent adyną; nukaitus iszpilti gražun aužuolinin kubiliukan ir praauszinti; tada, pridējus dvejatą stikliukų mielių, palaikius da dieną, iszkoszti ir supilstyti buteliuosna ir, užkamszius gerai, apleisti sakais. Laikyti szaltai, lyg reiks gerti...“.
Senuosiuose obuolių giros receptuose galime atpažinti alaus ir midaus gamybos technologijas. Tik čia misa buvo gaminama ne iš grūdų salyklo ar midaus nuoviro, bet iš smulkintų obuoliukų ar kriaušaičių. Ir dar svarbu tai, kad girą galime daryti iš laukinių vaisių, jai visiškai nėra būtini kultūrinių veislių obuoliai ir kriaušės. Vėlesniais laikais į šią misą buvo dedama įvairiausių priedų. Pavyzdžiui, 1889 metų Karolinos Bielozierskos knygoje „Nowa praktyczna gospodyni litewska“ randame panašų į Liudvikos Didžiulienės-Žmonos aprašytą gėrimą, apie kurį sakoma, kad „...šis sveikas, vėsinantis ir nebrangus gėrimas nusipelno būti išpopuliarintas...“. O toliau jau pateikiamas jo receptas: „...prinokę vyno obuoliai, geriausia raudonieji rudeniniai, supjaustomi gabalėliais, iš jų pašalinami sėklalizdžiai ir [obuoliai] džiovinami šiltoje krosnyje, stengiantis, kad neperdžiūtų....“. Pats gėrimo receptas yra toks: „...paimkite pusę pūdo (8 kg) tokių obuolių, supjaustykite juos mažesniais gabalėliais, sudėkite į vyno statinę, užpilkite verdančiu vandeniu, kurio turėtų būti dvidešimt gorčių (apie 54 litrus). Palikite taip stovėti tris paras, tada supilkite šį skystį į katilą, valandą pavirkite ir supilkite atgal į statinę ir dar įpilkite butelį prancūziškos degtinės. Iš statinės išimtus obuolius vėl užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite pastovėti tris dienas. Vėl nupilkite vandenį ir virkite valandą, tada vėl supilkite į tą pačią statinę. Galiausiai ištirpinkite penkis svarus (apie 2 kg) cukraus vandenyje ir virkite, kol jis taps karamelizuotas, tada šią karamelę supilkite į statinę, įdėkite kvortą (apie 0,7 litro) baltojo vyno mielių ir statinę šešioms savaitėms pastatykite ant ledo [vėsiai]. Tuomet supilkite jį į butelius, [butelius pripilkite] nepilnus, ir į kiekvieną butelį įdėkite po kelias razinas...“.
Nors ne viename XIX amžiaus recepte tokia gira vadinama „jabłecznik czyli cydr“, bet tai buvo tik taikymais prie tuo metu populiarėjančio naujo gėrimo – sidro. Juk šių gėrimų receptai skyrėsi iš esmės. Sidras gaminamas ne iš obuolių misos, bet iš sulčių. Ir šis gėrimas pas mus yra „atvykėlis“ iš Anglijos ir Prancūzijos. Šios šalys sidru garsėja ir dabar. Tačiau šio gėrimo šaknys siekia kur kas ankstesnius laikus. Sidro istoriją gerai atspindi šio žodžio kelionė į anglų kalbą. Taigi, angliškasis „cider“ maždaug XIII amžiaus antrojoje pusėje buvo perimtas iš senosios prancūzų kalbos („sidre“); prancūzai jį perėmė iš lotyniškojo „sicera“, o romėnai – iš hebrajiškojo „shekhar“. Šis žodis, pirmine prasme, reiškė tiesiog alkoholinį gėrimą. Istoriškai, sidras yra savotiškas „šiaurietiškas atkirtis“ Viduržemio jūros regiono vyno kultūrai. Kada sidras atsirado Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tiksliai pasakyti sunku. Pirmosios užuominos apie sidrą gali siekti XVI amžiaus antrąją pusę, kuomet 1571 metais Abiejų Tautų Respublikoje lenkų kalba buvo išleista XIII amžiaus Bolonijos teisininko Pietro de Crescenzi ūkininkavimo knyga „O pomnozeniu y rozkrzewieniu wszelákich pozytkow... “, o 1588 metais pasirodė iš Mazovijos kilusio Anzelmo Gostomskio ūkininkavimo vadovėlis „Gospodarstwo“. Senuosiuose tekstuose randame du šio gėrimo pavadinimus: „cydr“ ir „jablecznik“. Pirmasis, kaip suprantame, yra bendraeuropinis, o antrasis – vietinės kilmės, išvestinis nuo žodžio „obelis“. Neabejotina, kad sidro istorija Lietuvoje reikalauja gilesnių tyrimų, tačiau dviejų žodžių skirtingas vartojimas leistų spėti apie dviejų, skirtingų, gėrimų buvimą mūsų kraštuose. Vienas jų – vietinis, o kitas – atkeliavęs iš Europos.
Tačiau sidras LDK nei XVI amžiuje, nei XVIII amžiuje nepaplito. Užuominų apie jį dokumentuose beveik nerandame. Galime tik spėlioti kodėl taip įvyko. Pirmiausia – neturėjome šio gėrimo gamybos tradicijų, esame alaus ir midaus kraštas. Kitą vertus sidro nišą gastronominėje kultūroje pas mus buvo užėmusi obuolių gira arba krušinis. Trečia – atvežtinis sidras, skirtingai nei vynas ar šampanas, netapo „aukšto statuso“ gėrimu, tad plačiau nevartotas diduomenės, o tai reiškia, kad nebuvo ir perimamumas, kopijuojamas žemesnių socialinių sluoksnių. Vilniaus universiteto profesorius Jeanas Emmanuelis Gilibertas (Žiliberas) apie 1782 metus pastebėjo, kad Lietuvoje „...valstiečiai jo [sidro] mažai naudoja, nors jų obuoliai – pakankamai geri, kad būtų galima gaminti tokį pat gerą sidrą kaip Pikardijoje...“. Tačiau, anot profesoriaus, „...šitie valstiečiai moka pagal savus receptus raugti aviečių ir įvairių kitų uogų, ypač tekšių (Chamoemorus) ir spygliuotų krūmų uogų, mėlynių arba spanguolių vyną...“.
Sidro populiarėjimas susijęs su prancūziškos, vėliau angliškos kulinarijos paplitimu XVIII amžiaus pačioje pabaigoje ir ypač XIX amžiuje. Vienas seniausių „vietinių“ angliško sidro receptų buvo užrašytas Annos Ciundziewickos knygje „Gospodyni Litewska...“ (pirmasis leidimas 1848 metais, Vilniuje). Anot autorės „...vyninius obuolius perpjauti pusiau ir palikti krūvoje 24 valandoms ar kiek ilgiau – tai juos paruošia fermentacijai. Po to iš jų reikia išspausti sultis. Sultys supilamos į atvirą puskubilį ir palaikomos atvirai dar 24 valandas. Po to išpilstoma į siera dezinfekuotas vyno statines, kurių anga uždengiama audeklu ar storuoju volės galu ir taip laikoma šaltame rūsyje dvi savaites. Praėjus tam laikui statinės tvirtai užkalamos volėmis ir paliekamos taip iki kito rudens. Kitą rudenį sidras išpilstomas į butelius, kurie aklinai užkemšami ir kamščiai užsmaluojami. Butelių nereikia visiškai pripildyti, kad jie nesprogtų...“. Pagal kitus XIX amžiaus receptus (išsamus straipsnis apie sidrą buvo išspausdintas 1888 metų keliuose „Ogrodnik polski“ numeriuose) sidro fermentacija vykdoma kiek kitaip. Išspaustas sultis reikia iškart supilstyti į kuo didesnes statines, bet jų neužkimšti vole. Fermentuojama rūsyje, kuriame temperatūra neturi kristi žemiau 8 laipsnių C. Jei yra šalčiau - patalpą reikia pašildyti. Fermentacija dažniausiai trunka ilgai, priklausomai nuo temperatūros. Pateikiamas pavyzdys, kad Normandijoje paprastai trunka nuo 4 iki 6 savaičių. Kai tik baigiasi aktyvi fermentacija ir sunkesnė medžiaga (tirščiai) nusileidžia ant statinės dugno, o lengvesnė – iškyla į viršų (suformuodama savotišką „kepurę“), reikia sidrą nutekinti iš statinės. Nutekinamas tik švarus skystis (be tirščių nuo dugno ir be „kepurės“). Tai daroma su žarna. Skystis supilamas į naują statinę, paliekant 3-4 cm iki jos viršaus. Šioje statinėje vyksta tolesnė fermentacija. Vykdant ją nereikia statinės tvirtai užkimšti vole. Pasibaigus šiai fermentacijai reikia statinę papildyti iki viršaus ir kietai užkalti vole.
Kalbant apie sidro žaliavą – obuolius – XIX amžiuje nuomonių būta įvairių. Dažniausiai sidras gamintas iš visokių obuolių, per daug nesirenkant. Vienų autorių rekomenduota imti 2/3 saldžių ir 1/3 aitrių (pvz. laukinių, Malus sylvestris ar aitresnių kultūrinių) obuolių. Kiti autoriai, atvirkščiai, rekomendavo 1/3 saldžių ir 2/3 aitrių obuolių. Ten, kur yra patarimų apie veisles, sidrui rekomenduoti taip vadinami vyniniai obuoliai. Jais vadinta visa grupė obelų veislių: Antaninis, įvairūs renetai, Pupinis, Lietuvos pepinas, Gravenšteinas, Boskopo gražusis (Belle de Boscop). Kitų autorių minimos tokios veislės: Tikrasis borsdorferis (bursztówka prawdziwa), Geflamter Cardinal, Langstiel, Pupinis, Šampaninis renetas, Winter Streifling, Perkerio pepinas, Geležiniai, Pilkasis renetas, Osnabriuko renetas, Karmelitų renetas, Rother Trierscher Weinapfel, Luikenas ir kiti. Geriau tinkamomis laikytos vėlyvos veislės, prinokstančios rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje.

2022 m. vasario 11 d., penktadienis

Pipirų skonio, bet labai sveika…

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Vartydami senąsias gastronomijos knygas ar skaitinėdami senuosius kasdieninio gyvenimo aprašymus galime aptikti keistą ir daugumai mažai pažįstamą augalą, lenkiškai vadinamą rzeżucha. Iš tikro už šio pavadinimo “slepiasi” du augalai - karčioji kartenė (Cardamine amara) ir paprastasis rėžiukas (Nasturtium officinale). Kai kuriuose šaltiniuose jie detalizuojami, bet kituose - ne. Tad ne visada lengva atrinkti, apie kurį augalą kalbama. Juo labiau, kad jie abu gamtiniu požiūriu yra priskiriami bastutinių augalų šeimai. Tad – ne tik „giminės“ tarpusavyje, bet ir „giminaičiai“ mums gerai pažįstamiems kopūstams, ropėms, rapsams, svėrėms ir krienams. Paprastieji rėžiukai Lietuvoje – labai reti augalai. Karčioji kartenė - dažnesnė. Sunku pasakyti, kada šie augalai atsirado mūsų upių ir upelių pakrantėse. Kartenės, ko gero, „vyresnės“. Lenkijoje, prie pat sienos su Lietuva esančiame, Ančios ežere yra rasta kartenių liekanų, kurioms 5000-5500 metų. Tuo tarpu rėžiukai yra kilę iš Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros regiono. Iš ten – plitę į šiaurę. Negalime tiksliai pasakyti ar jie atkeliavo su žmogumi? Ar plito savaime? Tačiau XVI-XVIII amžių medicinos ir gastronomijos knygų autoriai tiek rėžiukus, tiek kartenes aprašo kaip pakankamai įprastus ir pažįstamus vietinius augalus.
Simonas Syrenijus 1613 metų augalų enciklopedijoje aprašė dvi rėžiukų rūšis: didesnius ir mažesnius augalėlius. Anot autoriaus, humoralinės medicinos ir dietetikos prasme paprastasis rėžiukas, jei šviežias, yra šildantis ir sausinantis antru laipsniu, o džiovintas – dar labiau – trečiu laipsniu. Stefanas Falimirzas savo 1534 metais išleistoje knygoje „O ziołach i o mocy ich...“ mini kiek kitaip, kad augalas yra šiltas pirmu ir sausas antru laipsniu. Anot Syrenijaus, rėžiukas gali būti valgomas šviežias, be jokių priedų. Tokiu pavidalu gydo humoraline prasme karštą skrandį, varo šlapimą. Naktiniais augalo kompresais galima naikinti veido strazdanas. Taip pat padeda gydyti nudegimus – tiek nuo Saulės, tiek nuo ugnies. Anot Falimirzo, rėžiukų nuoviro vyne kompresais gydyti pilvo skausmai. Augalo sėklomis, virtomis lietaus vandenyje, stabdytas viduriavimas, o nuoviru su lauro lapais – net dizenterija. Rėžiukų, pankolio, balandūnės ir agurklės lapų „salotomis“ su alyvuogių aliejumi buvo galima išstumti iš kūno inkstų akmenis. O jei į tas pačias „salotas“ bus dar įmaišyta petražolių, acto ir druskos – jos tiks gydyti karštines ir stiprinti širdį. Tačiau Syrenijus perspėjo nevartoti rėžiukų besilaukiančioms moterims, nes tai yra persileidimą skatinantis augalas.
Pagal Falimirzą kartenė yra stipriai karšta ir sausa (trečiu laipsniu) ir pagal savo medicinines galias panaši į garstyčias. Kartenių nuoviras vyne tinka tepti galvai, stiprina plaukus, apsaugo nuo plikimo, malšina sąnarių skausmus. Sutrinto augalo kompresai padeda nuo uždegimų. Sultys, sumaišytos su medumi – nuo niežų. Pleistras, pagamintas iš sutrintos kartenės, acto ir miežinių miltų gydo sausas kraujagysles. Kiti preparatai gydo plaučių ligas, humoraline prasme šildo skrandį. Kartenės ir balandūnės sulčių mišiniu, praskiestu actu, geriant jį šiltą, buvo gydoma dizenterija. O kartenės ir pastarnoko lapų salotos laikytos afrodiziaku.
Jau ne kartą esame kalbėję, kad senovėje riba tarp vaisto ir maisto buvo labai menka. Tad nekeista, kuomet kai kurie gydomieji augalo panaudojimo receptai labai primena gastronominius. Falimirzas aprašė mėsišką rėžiukų ir plautės sriubą, skirtą plaučiams gydyti ir humoralinei flegmai (gleivėms) iš plaučių šalinti. Tokią pat sriubą aprašė ir Marcinas Siennikas 1568 metais. Pagal Falimirzą, taip pat buvo galima virti smulkintus rėžiukus su smulkintomis petražolėmis bei pankoliu ir tokia sriuba gydyti pilvo dieglius. Arba, esant vėsiam orui, pasigaminti naudingų salotų iš paprastojo rėžiuko, petražolių, jaunų dilgėlių, pankolio ir špinatų lapelių. XVIII amžiuje aprašytas skorbutą gydantis sultinys, kurio vienas ingredientų – taip pat yra rėžiukas. Kitas sultinys (1788 metų) skirtas bendrai sveikatai stiprinti: „...paimk debesylo ir rauktalapės rūgštynės šaknų, kiekvienos po 2 uncijas; cikorijos, upelinės veronikos, paprastojo rėžiuko ir rūgštynių lapų – kiekvienų po dvi saujas. Šakneles virink su puse svaro veršienos, o kai veršiena jau bus išvirusi, sudėk į puodą lapelius...“. Toks sultinys buvo geriamas du kartus per dieną, ryte ir vakare.
Įdomu tai, kad paprastųjų rėžiukų vartojimas maistui yra paliudytas ne viename šaltinyje. 1620 m. Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje ne pasninko laiko (ne per Gavėnią ar Adventą) penktadienio vakarienei rekomenduota patiekti baltos duonos, krienų, rėžiukų ar vaisių, taip pat šiek tiek vytintos žuvies. Iš XVIII amžiaus turime ir pirmuosius „tikrus“ virtuvės receptus su rėžiukais. Lenkų gastronomijos istorikas Jaroslawas Dumanowskis yra publikavęs su šalta lydeka (drebučiose) rekomenduoto valgyti padažo receptą, pagamintą iš 8 salierų, 2 citrinų, vieno kepalo baltos duonos, saujos šviežių rėžiukų lapų, sutrintų kartu su alyvuogių aliejumi ir cukrumi. Po to pertrintų per sietą, sumaišytų grietine ir patiektų kaip šaltas padažas. Taip pat rėžiukai – mišinyje, kartu su kitais augalais – buvo naudojami ir degtinių gamybai.
Patiekalų receptų su rėžiukais ir kartenėmis rasime daugelyje XIX amžiaus – XX amžiaus I pusės gastronominių knygų. Janas Szyttleris 1837 metais Vilniuje išleistame „Naujajame kuchmistre…“ („Kuchmistrz nowy…“) pastebėjo, kad šis augalas (kartenė ar rėžiukas) - gali būti valgomas žalias, jis kartoko, pipirų skonio, bet labai sveikas, ypač tada, kai oras dar vėsus. Vilnietis kuchmistra aprašė rėžiukų (o gal - kartenių) sriubą, kuri verdama iš kvortos šviežiai surinktų ir gerai nuplautų augalų. Augalai išverdami vandenyje ir pertrinami per retą sietą. Tada svieste pakepinama miltų, įmaišoma pertrintų augalų ir atskiedžiama geru sultiniu. Sultinys gali būti veršienos, vištienos, kalakutienos ar balandžių, nukoštas per servetėlę, taip pašalinant dalį riebalų. Viskas kartu pavirinama. Augalas (kartenė ar rėžiukas) naudotas ir sultiniui, verdamam iš veršelio galvos. Sultinys buvo gardinamas, įdedant rūgštynių, rėžiuko (ar kartenės), daržinio builio, petražolių. Sultinys buvo verdamas dvi valandas. Trečiasis Szyttlerio receptas - išrūgos (ir taip pat varškė) su rėžiuku arba kartene. Gaminant šiuos valgius pienas yra verdamas su augalo sultimis ir šiek tiek vyno akmens. Kai atsiskiria varškė - nusunkiama. Jei norima pagerinto išrūgų varianto, į jas įmaišoma kiaušinio baltymų plakinio, užverdama ir dar kartą nukošiama.
XIX amžiaus antrosios pusės „Bajoriškosios virėjos“ autorė – save vadinusi lietuvaite, gyvenančia Kijeve – Marija Marciszewska šviežius rėžiukus (o gal - kartenes) rekomendavo kaip garnyrą prie virtos mėsos. Jie būtinas Itališkų salotų pagardas: „...išvirti kelias nedideles bulves, nuplauti nedaug žalių, garbanotųjų salotų, supjaustyti jas dideliais gabalais. Paskui papjaustyti cikorijų kuo smulkesniais lapeliais, porą nėgių, gabalėlį marinuoto ungurio, dvi numirkytas silkes. Vis tai supjausčius salotinėje sluoksniuoti su garbanotomis salotomis, pasūdyti, pašlakstyti actu ir alyvuogių aliejumi, apibarstyti rėžiukais ir smulkintu kietai virtu kiaušiniu ir patiekti...“. Jei norėsite turėti ręžiukų ir žiemą – Marciszevska pateikia jų džiovinimo receptą.


Nieko nėra smagesnio, už ankstyvo pavasario pasivaikščiojimus palei upelius. Pavasaris visų pirma ateina čia, kur išsilaisvina vanduo. Vandens čiurlenimas pakeičia sniego gurgždesį po kojomis, čia galima pamatyti pirmą žalumą ir pirmą varlę. O jei pasiseks tai ir mistiškąjį vandeninį strazdą, bėgantį po vandeniu… Prie pavasarinių upelių atsiranda ir pirmieji valgomi augalai – karčiosios kartenės, blužnutės, pipirlapės, plautės, vištapienės ir kiti gležni, smulkūs, bet tokie skanūs po žieminės dietos laukiniai augalai. Dažniausiai maistui renkamos yra kartenės.
Mūsų tekstas skirtas rėžiukui, tačiau Lietuvoje šis augalas įtrauktas į Raudonąją knygą ir labai retas. Tačiau palei mūsų upelius, užmirkusiose ežerų ar balų pakrantėse, net drėgnose pievose gausiai želia mažesnis laukinis rėžiuko giminaitis – karčioji kartenė (Cardamine amara). Skonio atžvilgiu ji nė kiek nenusileidžia rėžiukui, gal tik sunkiau prisirinkti, nes smulki. Kartenes sunku supainioti su kitais augalais, jų ryškiai žali, sultingi, garbanoti lapeliai rudame pavasariniame kraštovaizdyje taip ir kviečia prieiti ir paragauti. Ragaukite be baimės, ypač jei pamatysite keturlapius balkšvus žiedus – visi šie augalai yra iš kryžmažiedžių giminės. Jie visi yra valgomi. Kartenė ne veltui taip pavadinta, skonis tikrai stiprus, aitrus, karstelėjęs, jas galima palyginti net su krienais. Beje, anie irgi kryžmažiedžiai. Augalas valgomas visus metus, bet skaniausias anksti pavasarį arba vėlų rudenį, kai orai vėsūs ir augalai sultingi. Tačiau ir vasarą, amžinai drėgnuose ir užpavėsintuose upelių krantuose galima rasti sudygusių kartenių. Jei augaliukų randate nedaug, rinkite po lapelį nuo kiekvieno, bet jei jau užėjote sąžalynus, tada raukite su šaknimis, aišku nepersistenkite ir neišravėkite visos upelio lysvės… Išsiraukite didžiąsias kartenes, mažesnės tegul dar paauga ir lieka kitiems arba gamtai, kad išbarstytų sėklas. Valgomas visas augalas – lapeliai tinka salotoms, sriuboms, pyragams, picoms pagardinti, visur, kur tik reikia ryškesnio, aštresnio skonio. Labai skani varškė su šiais lapeliais. Šaknimis galima gardinti padažus, sriubas, troškinius. Žiedai irgi valgomi ir tinka maisto puošimui. Sėklas irgi galima būtų rinkti ir naudoti kaip prieskonį, bet jos per smulkios.

Sūrūs sausainiai su pirmųjų pavasario žolių kremu. Sausainiams reikės 200 gr miltų, 50 gr sviesto, 100 ml pasukų arba kefyro, žiupsnelio druskos, pieno sausainių aptepimui. Miltus sukapojame su šaltu sviestu ir druska, kol liks žirnio didumo gabaliukai, supilame kefyrą ar pasukas ir greitai suminkome tešlą,. Ji turi būti vos vos sulipinta, neperminkyta. Jei tešla nelimpa, įpilkite dar šaukštą ar kelis kefyro, bet nepersistenkite. Tešlą paliekame valandai šaldytuve, tada įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių, tešlą iškočiojame 1 – 1 1/2 cm storumo lakštu, supjaustome ar išspaudžiame apvalia sausainių formele, aptepame pienu ir kepame kol gražiai pagels, 10 – 15 minučių. Pravėsiusius perpjauname ir pertepame kremu, kurį pasidarome iš varškės, varškės ar jogurto sūrelio, druskos, juodųjų pipirų ir geros saujos susmulkintų pavasarinių žalumynų – kartenių, kraujažolių, laukinių ar meškinių česnakų, blužnučių, vištapienių, kiaulpienių ar tų pačių parduotuvėse parduodamų rėžiukų. Mažą saujelę susmulkintų žolelių galima dėti ir į sausainių tešlą.

Pyragas su rūkyta žuvimi, lietuvišku varškės sūriu ir rėžiukais arba kartenėmis. Pyrago pagrindui reikės trapios šaldytos arba naminės tešlos, ją plonai iškočiojame įtiesiame į pyrago formą. Ant tešlos išdėliojame rūkytą žuvį, tiks karšto rūkymo skumbrė, silkė, strimelė. Sudedame kubeliais supjaustytą lietuvišką varškės sūrį, apibarstome rėžiukų arba kartenų lapeliais. Viršų pabarstome sauja tarkuoto fermentinio sūrio ir užpilame kiaušinių plakiniu. Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, apie 45 minutes, kol pyragas gražiai apskrus. Patiekiame su žaliomis salotomis, kurias galima taip pat gaminti su šiais nuostabiais aitriais augalais.

2022 m. sausio 28 d., penktadienis

Pamirštieji vietiniai javai...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Vaikštant po vasaros pievas kojas kutena ir į akis lenda pačios įvairiausios smilgos. Vienos panašios į avižas, kitos – į rugius, miežius, trečios – tik į pačias save… Ir nieko keisto čia nėra, visos jos yra mūsų kasdien valgomų javų artimos giminaitės. Ir ne viena jų mūsų krašte auga kur kas seniau nei paplito tikrieji javai – miežiai, avižos ar kviečiai. Tačiau, skirtingai nuo per amžius gerintų javų veislių, iš kurių malami miltai, daromos kruopos, salyklai, pašarai, laukinių „javų“ grūdai yra labai maži ir juos rinkdavo, dažniausiai, trūkstant maisto. Juk žmogaus darbas senovėje kainavo labai nedaug, o javų derliai būdavę maži. Tad neretai tekdavę prasimanyti „javų iš gamtos“. O kai kurių jų surinkdavę tiek, kad galėjo net eksportuoti. Bet apie viską iš eilės.
Pagrindinis – ilgiausiai ir gausiausiai – maistui vartotas vietinis javas yra mana arba monažolė. Kaip ir daugelis mūsų aptartų augalų, monažolė – ne pavienė rūšies, bet genties pavadinimas. Gamtininkai teigia, kad šioje gentyje yra apie 40 rūšių, iš kurių šešios natųraliai auga Lietuvoje. Tai bukažvynė monažolė (Glyceria notata), lietuvinė monažolė (Glyceria lithuanica), paprastoji monažolė (Glyceria fluitans), vandeninė monažolė (Glyceria maxima), miškinė monažolė (Glyceria nemoralis) ir dryžuotoji monažolė (Glyceria striata). Moksliniai tyrimai rodo, kad monažolės Lietuvos teritorijoje galėję augti jau maždaug prieš 8000-9000 metų (iš to laikotarpio rastos pavienės monažolių liekanos Pakampio ežere). Gausesni monažolių kiekiai fiksuojami paskutiniojo tūkstantmečio sluoksniuose.
Nelengva atrinkti, kur kalbama apie monažoles rašytiniuose dokumentuose. Populiariausias jos pavadinimas yra mana. Taip ją randame paminėtą ir 1642 metų Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyne“. Ten ji lietuviškai pavaddinta „Walkine manna“, į kitas kalbas verčiant kaip „Manna kasza polska“ (lenkiškai) ir „Manna polonicum“ (lotyniškai). Tačiau 1843 metais Jurgis Ambraziejus Pabrėža vadino ją „saldūne“ (kone tiesioginis graikiškos kilmės pavadinimo – glyceria vertimas). Kitų autorių dar vadinama „malna“, kai kuriuose dokumentuose vadinama sora ir painiojama su tikrąja sora.
Kaip ir daugumas augalų, monažolės buvo ir maistas ir vaistas. Lenkijos mokslininkų Łukaszo Jakubo Łuczajaus, Jarosławo Dumanowskio, Piotro Köhlerio ir Aldonos Mueller-Bieniek straipsnyje apie manos vartojimą ir ekonominę vertę Lenkijoje rašoma, kad maistui dažniausiai buvo renkamos paprastosios monažolės sėklos, nes jos buvo didžiausios, siekę iki 4 mm ilgio ir 1.8 mm skersmens. Į rašytinius šaltinius, kaip valgomas augalas, jos pakliūva XIV amžiaus pabaigoje - XV amžiaus pradžioje. Pirmiausiai minimos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dvaro sąskaitų knygose. Viduramžių Lenkijoje (turbūt ir Lietuvoje) mana buvusi brangi, savo kaina artima ryžiams. Savo tekstuose šį augalą mini dauguma senųjų botanikos ir medicinos knygų autorių. Simonas Syrenijus 1613 metų augalų enciklopedijoje aprašė dvi manos (monažolės) rūšis – sėjamąją ir laukinę, augančią savaime. XIII-XIV amžiaus autorius Pietro de Crescenzi (jo darbai perleisti lenkų kalba Krokuvoje 1571 metais) nurodė, kad kultūrinės, sėjamosios monažolės grūdai yra rausvos spalvos, o laukiniai – gelsvai balti. Anot Crescenzi monažolės yra sėjamos gegužę ar birželį, o derlius nuimamas rugpjūtį ar rugsėjį. Jokūbas Kazimieras Hauras (1632-1709) savo knygoje „Oekonomika ziemiańska generalna...“ rašė, kad monažolės sėjamos tuo pat laiku, kaip ir šėrytės bei soros.
Anot Syrenijaus, humoralinės medicinos ir dietetikos požiūriu, abiejų monažolės rūšių poveikis yra sausinantis ir kietinantis vidurius, kaip ir ryžių. Nors, kiti autoriai (Hieronimas Spiczynskis 1542 metais) teigė, kad monažolės humoralinis poveikis yra nuosaikiai šiltas ir drėkinantis. Syrenijus rašė, kad medicininiais tikslais naudotos ne tik monažolės sėklos, bet ir pati žolė, bei šaknys. Žolės, sutrintos su kiaulienos taukais bei kvietinės ar ruginės duonos trupiniais kompresais gydytos šunų įkandimo žaizdos. Vien žolės kompresais gydytos ir kai kurios akių ligos. Anot Spiczynskio monažolė yra ištraukianti kraują, tad labai naudinga karšto kraujo pertekliaus sukeltų ligų gydymui. Beje, neretai tokios ligos anuomet gydytos kraujo nuleidimu ir monažolė čia taip pat naudinga. Anot anuometinių medicinos knygų – ji puikus augalas kraujui iš nosies paleisti. Hauras, aptardamas monažolės gydomąsias savybes atkreipė dėmesį, kad jos yra sveikiau vyresnio amžiaus žmonėms, ne jaunimui. Anot Hauro džiovintos monažolės šaknys gydo melancholiją, valo plaučius, o virtos vyne ar saldėsio pavidalu – stiprina širdį. Šaknų milteliai, sumaišyti su cinamonu, išvaro žalingus kūno vėjus.
Mini jas ir Matas Pretorijus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (veikalas baigtas rašyti iki 1698 metų), kur, aprašydamas nadruvių valgius nurodo, kad maistui naudojamos monažolės (prūsiškos manos, Schwadengrüße) sėklos, renkamos anksti ryte, kai ant žolės dar būna rasa. Iš tikro, taip ir buvo daroma, nes sausi monažolių grūdai per lengvai išbyra, juos sunku surinkti. O drėgni buvo surenkami daužant varpas į sietelį, kad sėklos pačios įkristų. Po to laikoma krepčiuose, sausoje vietoje, nes drėgmė jas greitai sugadina.
Monažolės sėklos buvo populiari eksporto prekė. Gottlobo Friedricho Krebelio 1767 metų „Die vornehmsten Europäischen Reisen...“, jos minimos, vardinant Prūsijos Karalystės Lietuviškosios dalies gamtos turtus, greta medaus, gintaro, medienos, odos, vaško. 1788 metais Londone išleistoje anglikonų dvasininko Johno Truslerio (1735–1820) knygoje „The habitable world described...“ skaitome: „...Mažojoje Lietuvoje ganosi gražių avių pulkai ir nuostabiausi arkliai. Šioje šalyje yra šiek tiek miškų, bet jų mažėja, ypač ąžuolynų. Kalbant apie kitus šios šalies produktus, verta paminėti Rusiškąją maną, vadinamą „schwadengrusse“, kuri randama pievose, tam tikrų žolių viršūnėse. Ji renkama ryte, kol ant žolės dar laikosi rasa...“. Toliau dar minima, kad daugybė manos surenkama birželio ir liepos mėnesiais. O dar toliau, mana minima tarp svarbiausių Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos eksporto prekių. Dar XIX amžiuje, savo Vilniuje išleistame ūkininkavimo vadovėlyje („Zielnik ekonomiczno-techniczny...“, 1845), maną, kaip Lietuvos, Lenkijos ir Prūsijos eksporto prekę ir ūkininkavimui tinkamą augalą aprašo Geraldas Józefas Wyżyckis. Ir toks eksportas tikrai apsimokėjo. Žinome, kad XIX amžiuje monažolės grūdai pardavinėti iki 13 kartų brangesnė už kviečius.
XIX amžiaus pabaigoje maną, kaip grūdinį augalą, žinojo dar daugelis žmonių, tačiau jau laikė jos rinkimą keistenybe. Tame pat XIX amžiuje botanikas Stanisławas Batys Górskis aprašė atskirą monažolių rūšį - lietuvinę monažolę (Glyceria lithuanica). Bene vėliausias monažolės paminėjimas Lietuvoje yra rastas jau minėtų lenkų mokslininkų, privačiame profesoriaus Adamo Fischerio archyve. Viename įrašų yra minimas monažolių sėklų rinkimas pievose, Jonavos apylinkėse tarpukariu.
Nemažai monažolių buvo sunaudojama maistui. Syrenijus rašė, kad jų grūdai pateisina savo graikišką pavadinimą – jie yra saldoko skonio. Anot Syrenijaus valgymui naudojami kaip košė, piene ar vandenyje virti monažolės grūdai su sviestu. Taip pat grūdai gali būti skrudinami, kad būtų birūs. Žinomi ir monažolėmis kimštų žarnų (vėdarų) receptai. Dar gamintos sriubos, verdant monažolių grūdus su mėsa ar piene. Spiczynskis yra paminėjęs manos grūdelių paruošimą su cukrumi arba medumi. Vieną įdomiausių receptų randame XVII amžiaus pabaigos Radvilų virėjo užrašų knygelėje. Tai lietiniai su monažolių įdaru. Lietiniai yra ypatinga blynų rūšis – ploni, lyg popierius. Tokiems blynas reikalingi labai smulkūs, pikliuoti miltai, kurie XVII-XVIII amžiuje buvo labai brangūs. Lietiniai su įdaru – dar prabangesni. Ne vieną įdarytų lietinių receptą rasime Radvilų virėjo užrašuose, bet vienas jų – ypatingas. Gamindami įdarą, monažolių sėklas išverdame kad būtų birios, pagardiname razinomis ir cukrumi, supilame į dubenėlį ir ataušiname. Tada dedame įdarą į lietinius, suvyniojame. Lietinius sudedame į karščiui atsparų indą. Tada imamės padažo: išplakame pusė kvortos (apie 0,4 litro) saldaus pieno su 4 kiaušiniais, trupučiu ruginukės (ar brendžio) ir šiek tiek cukraus. Padažu užpilame lietinius, indą uždengiame dangčiu ir pašauname į krosnį ar orkaitę. Pagamintas patiekalas tiekiamas ant stalo tame pat inde, kuriame buvo iškeptas.
Kitų valgomų „vietinių javų“ istorijos mažiau įspūdingos nei monažolių. Tikrai žinome, kad maistui naudotos ruginės dirsės (Bromus secalinus). Šaltiniuose rasime minimą tiek dirsinį salyklą, tiek dirsinę duoną. Dirsių salyklas minimas Vilniaus bazilijonų vienolynui priklausiusio Zalesės dvaro 1793 metų inventoriuje. Tačiau dirzės valgytos daugiau iš vargo, kaip papildomas grūdelis rugiuose. „Menkai gyvenam: dirsių duoną valgom“ - sakydavo žmonės. Šaltiniuose galime rasti ir paminėjimų apie varpučio „grūdų“ valgymą. Janas Krzysztofas Klukas (1739-1796) yra paminėjęs net varpučių alų. Bet tai jau - visiško bado kontekstuose.


Turiu prisipažinti, kad monažolės niekada nesu rinkusi (I.Š.). Apklausiau visų pažįstamų, kurie renka ir augina laukinius valgomus augalus – dauguma jų irgi nežino ir nerenka… Tik vienas žinojo vandeninę monažolę, bet ir jis šio augalo nerenka, nes per mažai valgomas, tai yra sėklos per smulkios. Jau pradėjau pasiduoti, nes ką gali parašyti apie augalo pritaikymą šiuolaikinėje virtuvėje, jei nesi jo ne tik kad ragavęs, bet ir akyse nematęs…
Tačiau vėliau pagalvojau, kad monažolė – tik viena iš smilgų, augančių pievose ir paupiuose… Kitaip tariant – tai šienas. O ką virtuvėje veikti su šienu, aš žinau. Senovėje, pritrūkus duonos, buvo renkamos įvairios smilgos – motiejukai, miglės, monažolės ir kitos, jų galvutės nukulamos, piestoje apgrūdamos ir kas likdavo keliaudavo į duonos tešlą. Dabar tokiais dalykais užsiimti nėra laiko. Tačiau ir smilgas galime panaudoti virtuvėje. Visų pirma labai gražiai atrodo smilgos ant kepinių – kvietinės duonos, pyragų, duoniukų. Per šieną arba šiaudus senovėje nukošdavo verdamus žirnius, pupas ar bulves. Ir dabar galima taip daryti, norint patiekalui suteikti naujo skonio ir kvapo. Ant šieno galima dėti kepamą duonos kepalą, garinamas ar kepamas orkaitėje daržoves, žuvį ar mėsos kepsnį. Valgomos ir kai kurių miglinių augalų šaknys. Anksčiau suarus dirvą, išrinkdavo ilgus varpučio šakniastiebius, išdžiovindavo ir maldavo miltus, nes juose labai daug krakmolo. O jei reikėdavo, tai iš krakmolingų šaknų raugdavo alų ar varydavo naminukę...

Mėsos kepsnys su daržovėmis keptas ant šieno. 1- 2 kg kiaulienos sprandinės gabalo, 1l išrūgų druskos, pipirų, įvairių šakninių daržovių (bulvių, morkų, svogūnų, ropių, runkelių ar pan.). Mėsą 3 dienas laikome šaldytuve užpiltą išrūgomis, kasdien apverčiame, kad būtų apsemta. Prieš kepdami išimame, nušluostome popieriniu rankšluosčiu, apibarstome druska ir pipirais. Daržoves nuvalome, pašlakstome aliejumi, apibarstome druska ir pipirais. Į gilią skardą ar kitą kepimui pritaikytą indą dedame sluoksnį gero, gražaus šieno arba savo surinktų žolių, smilgų, pernykščių lapų mišinį ant jo dedame visą mėsos gabalą, įpilame vandens ar po marinavimo likusias išrūgas ir kišame į iki 150 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 3 valandas, kartais apversdami, kad vienodai keptų, patikriname, kad visada liktų truputis skysčio. Po 2-3 valandų sudedame daržoves, ir kepame kol suminkštės. Paskutines 20 kepimo minučių galima pakelti temperatūrą iki 200 laipsnių, kad daržovės ir mėsa apskrustų. Geriausia kepsnį kepti gražiame inde, kurį galėtumėte nešti ant stalo – atnešus su visu šienu svečiams bus dar skaniau. Aš pati šį kepsnį kepu variniame dubenyje, tokiame, kur senovėje virdavo uogienes.

Smilgos ant kepinių. Labai gražiai atrodo kepiniai papuošti smilgomis. Tokius kepinius galima ir apibarstyti surinktomis monažolių sėklelėmis – nereikės tiek daug rinkti. Geriausia puošti neilgai kepamus kepinius – mielines bandeles, mielinių pyragų viršų, kvietinius duoniukus ar krekerius, sūrius ar saldžius sausainius. Prieš kepdami šiuos gaminius aptepame kiaušinio plakiniu ir gražiai prilipdome smilgas ar apibarstome sėklytėmis paviršių. Smulkias smilgas galime dėti ir ant lietinių blynų – supylus tešlą į keptuvę, gražiai uždedame smilgą ir apverčiame blyną.

Žirniai ar pupos virti su ankštimis ant šieno. Jei vasaros viduryje keliaujate po Lietuvą, pamatysite nemažai laukų, kur auginami pašariniai žirniai arba pupos. Įsukite į kokį keliuką ir tyliai nusiskinkite kelias saujas pradėjusių bręsti ankštinių. Aišku, galima jų ir patiems užsiauginti ar nusipirkti, tačiau laukinis ar vogtas maistas daug skanesnis… Žinau, kad negalima raginti vogti, geriausiai būtų susitarti su auginančiu ūkininku – jis tikrai neprieštarautų dėl kelių saujų, tuo labiau, kad šie augalai auginami daugiau kaip sideratiniai, tręšiantys žemę. Galų gale nesvarbu, kaip jų įsigijote, atsinešę namo nuplaukite ir su visomis ankštimis dėkite į verdantį pasūdytą vandenį. Išvirusius nukoškite per šienu išklotą kiaurasamtį ar sietą ir su visu šienu neškite ant stalo. Galima prieš nešant uždėti gabaliukais supjaustyto sviesto, apšlakstyti aliejumi ir apibarstyti druska.

2022 m. sausio 7 d., penktadienis

Nei aguonos grūdo…

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Kai pakelės ir javų laukai pasidabina ryškiai raudonomis aguonomis – vadinasi tikrai baigėsi pavasaris ir prasidėjo vasara. Pirmąsias raudonas, iš toli matomas gėles galima pamatyti gegužės pabaigoje. Birželį ištisi javų laukai degte dega raudonai, feisbukas prisipildo aguoninių asmenukių iš tų laukų, o laukų savininkai burbuliuoja ant fotografų kaip kurtiniai per tuoktuve. Tokie jau tos prasidedančios vasaros ženklai mūsų Lietuvoje.
Aguonos yra vieni įdomiausių augalų gastronominėje kultūroje. Be jų neįsivaizduojama tiek pasninko virtuvė, tiek šventiniai kepiniai. Jos gali būti laikomos piktžolėmis. Dalis jų – draudžiamos dėl savo narkotinio poveikio. Kitos – naudojamos gydymui. Iš dalies tai yra susiję ir su aguonų įvairove. Juk, gamtiniu požiūriu, aguonų gentyje yra kone šimtas rūšių. Lietuvoje, gamtoje, dažniausiai sutinkamos dirvinė aguona (Papaver dubium) ir aguona birulė (Papaver rhoeas).
Aguonos iš pietinių platumų į šiaurę keliavo kartu su žemdirbyste. Seniausi aguonų pėdsakai mūsų regione randami Lenkijoje. Ten, Mikolajkų, Druzno ežeruose aguonų žiedadulkių rasta sluoksniuose, datuojamuose laikotarpiu prieš 5-7 tūkstančius metų. Žemdirbystę tiriantys mokslininkai pastebi, kad daržinė aguona yra būdinga taip vadinamajai Juostinės keramikos žemdirbių kultūrai, prieš 7000-7500 metų palikusiai pėdsakų Centrinėje Europoje, taip pat ir Lenkijos teritorijoje. Lietuvoje vienų ankstyviausių galimai aguonų žiedadulkių pėdsakų rasta Šventosios gyvenvietėje, sluoksniuose, susiformavusiuose maždaug prieš 3000 metų. Tvirti jų augimo įrodymai – sėklos – kur kas vėlesni. Jų rasta Prienų piliakalnio papėdės gyvenvietėje, datuojamoje III-V amžiais. Žinomos jos buvo ir viduramžiais bei ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Jogailos dvaro XIV amžiaus pabaigos sąskaitų knygose randame ne kartą paminėtas aguonas. Keliose vietose detalizuojant, kad jos yra skirtos aliejaus gaminimui.
Aguonų aliejų, tik jau medicinos kontekste, mini ir gamtininkas Stefanas Falimirzas savo 1534 metais išleistoje knygoje „O ziołach i o mocy ich...“. Falimirzas skyrė baltąsias ir juodąsias aguonas, pastebėdamas, kad gydymo tikslais naudingesnės yra baltųjų aguonų sėklos. Tiek Falimirzas, tiek kitas botanikas ir gydytojas, Simonas Syrenijus skirstė aguonas ir pagal žiedų spalvas: balti, raudoni, geltoni, juodi, pilki. Taip pat skyrė kultūrines (daržo) ir laukies aguonų rūšis. Humoralinės dietetikos ir medicinos prasme aguonoms buvo priskirtas sausumas ir vėsumas. Tik nesutariama, kuriuo laipsniu. Anot Syrenijaus – aukščiausiu, ketvirtu. Anot Falimirzo – antru ar trečiu. Tačiau abu sutarė, kad baltųjų aguonų gydomasis poveikis yra silpnesnis nei juodųjų. Aguonų pienu ar nuoviru gydyti miego sutrikimai; kompresais (pavyzdžiui, virtų aguonų lapų) ir pleistrais (pavyzdžiui, pagamintais iš trintų žalių aguonų galvučių, su sėklomis, sumaišytų su miežiniu salyklu) – miego sutrikimai; pūliniai, humoraline prasme karštos žaizdos, uždegimai, odos išsausėjimai, podagra. Sausam kosuliui gydyti galėjo būti naudojamas baltųjų aguonų, džiovintų figų, saldžiųjų migdolų ir saldymedžio nuoviras, geriamas su ptizana (miežinių kruopų nuoviru su sviestu). Aguonomis gydyti ir sunkūs plaučių ligų atvejai, kai atsikosėjama krauju. Tam naudotas specialus aguonų saldėsis, vaistinėse vadinamas „diapapauer“. Pagal Marcino iš Užendovo (Marcin z Urzędowa) 1595 metų „Herbariumą...“ aguonų sėklų nuoviras su medumi naudotas pilvo ligų, kurias sukelia humoralinis sausumas, gydymui. Taip pat visų autorių paminima, kad iš „užjūrio aguonų“ yra gaminamas opiumas, kuris (atsargiai, nepadauginant) naudojamas medicininiais tikslais.
Labai platus aguonų panaudojimas virtuvėje. Atrodo, kad LDK gastronominėje tradicijoje aguonų vieta – ypatinga. Juk net totoriškas perekačevnikas tapo šimtalapiu tik pakeitus jo tešlą į mielinę ir pritaikius jam anksčiau nebūdingą aguonų įdarą. Aguonų patiekalų ir patiekalų su aguonomis receptų rasime visose gastronomijos knygose. Pasninko metu aguonų pienas – gyvulinės kilmės pieno vienas iš pakaitalų. Dar Syrenijus rašė, kad iš aguonų pieno gaminamos neblogo skonio sriubos, tačiau jos – menkai maistingos ir turi vėsinantį poveikį. XIX-XX amžiaus Lietuvoje aguonų pieno „sriuba“ – Kūčių vakaro valgis. Aguonų pienas saldintas medumi, į jį dėti virti ar kepti kūčiukai. Tačiau XVIII amžiuje turime užrašytų gydomųjų „sriubų“, kur aguonpienis saldintas cukrumi ir valgytas pritrupinus į jį baltos duonos. Kai kada Kūčių vakaro sriubai rekomenduotas itin egzotiškas ir toks nelabai pasninkiškas aguonų pienas („Moteris“, 1934 m., Nr. 12): „...250 gr. aguonų; 1 stiklinė pieno; 100—200 gr. cukraus; 10 lašu arako; 3 litrai vandens; 1 citrinos žievutė. Aguonas nusijojame, nuplikome, ištriname, įpilame pieno dalį ir cukrų ir vėl gerai ištriname. Citrinos žievutę supiaustome, įlašiname arako. Viską sumaišom, praskiedžiam virintu atšaldytu vandeniu. Prėskučius (kūčiukus) sudėti 15 minučių prieš sėdant valgyti, kad bent kiek apmirktų....“. Karštos aguonpienio sriubos receptą (skirta pasninkui) pateikė ir Janas Szyttleris. Gaminant dešimčiai žmonių yra nušutinama pusantros kvortos aguonų. Jos nusunkiamos ant sieto, paskui sutrinamos ir praskiedžiamos verdančiu vandeniu, padarant norimo tirštumo (nei perskystą, nei per tirštą) pieną. Tada pasaldinama ir pakaitinama (bet neužverdama). Į sriubinę įdedama iš virtų ir per sietą pertrintų grikių kruopų pagamintų „makaronų“. Jie užliejami karštu aguonų pienu ir patiekiami. Lazdynų Pelėdos 1911 metų „Šeimininkėms vadovėlyje“ rasime net alaus sriubą su aguonų pienu, gaminamą iš gorčiaus alaus, trupučio cukraus ir vieno stiklo aguonų „...atkaitinti alų, sumaišyti su tirštu aguonų pienu, nevirinti, nes sutrauks, indėti cukraus, kiek kas mėgsta...“.
Tačiau aguonų pienas buvo naudojamas ne vien valgiams balinti. Aguonų pienas, kaip ir tikrasis, turi savybę kaitinamas sukrekėti. O tai reiškia, kad iš jo galima pagaminti kur kas įvairesnių valgių, net sūrį. Pavyzdžiui, Radvilų virėjo XVII amžiaus užrašų knygelėje yra užrašytas pasninko kiaušinienės receptas: „...aguonas sutrinti, apvirinti vandenyje. Vandenį nusunkti, į jį įpilti alyvuogių aliejaus, įdėti cukraus, smulkių razinų ir visą tai pakepinti, ir patiekti ant stalo...“. Arba, aguonpienio sūris. Jis buvo gaminamas iš virinto baltųjų aguonų pieno su migdolais. Nusunkus masė geltoninta šafranu, gardinta cukrumi ir toliau slėgta sūrmaišyje panašiai kaip ir kiti sūriai. Prieš tiekiant į stalą, is sūris barstytas cukrumi ir šlakstytas ruginuke.
Pasninko metu buvo populiarus ir aguonų aliejus. Jokūbas Kazimieras Hauras (1632-1709) savo knygoje „Oekonomika ziemiańska generalna...“ rašė, kad jo gaminimas panašus į linų sėmenų aliejaus. Skirtumas tik toks, kad aguonos džiovinamos mažesnėje kaitroje ir lėčiau, o gaminant aliejų sutrinamos du kartus. Jis galėjęs būti naudojamas net alyvuogių aliejaus imitavimui. Hauras rašė, kad aguonų aliejus esąs puikaus saldaus skonio, panašus į jauną alyvuogių aliejų, o pakaitintas su saldžiais obuoliais (šešioms kvortoms aguonų aliejaus imami trys obuoliai) – tikrai geresnis ir sveikesnis už seną alyvuogių aliejų.
Dar vienas aguonų gaminys – saldėsis. Syrenijus mini jo valgymą desertui (po visų valgių). XVII amžiaus aguonų saldėsis tai baltosios aguonos virtos meduje ir pagardintos trupučiu pipirų. Panašiai buvo gaminami ir Annos Ciundziewickos XIX amžiaus vidurio „aguoniečiai“. Jiems naudojamos gerai per naktį krosnyje išdžiovintos aguonos, kurios nesmulkintos pilamos į jau gerai pakaitintą medų ir toliau verdamos, kad pradėtų tirštėti. Paskui masė perkeliama ant šaltu vandeniu suvilgyto stalo ir ten iškočiojama vandeniu vilgomu kočėlu pakankamai plonai (kaip rašo Ciundziewicka – iki rublio monetos storio). Ataušusi masė pjaustoma ir laikoma sausai, stiklainiuose. Karolina Bielozierska 1889 metais buvo aprašiusi kiek kitokį aguonų saldėsį. Jis gaminamas iš nušutintų (kad suminkštėtų), gerai nuspaustų (kad neliktų drėgmės) ir į vientisą masę sutrintų baltųjų aguonų sėklų. Stiklinei šios masės imama pusantros stiklinės vandeniu vos sudrėkinto cukraus, dėl kvapo įdedama keletas sudžiovintų, nuvalytų (be lukšto) ir gerai sutrintų karčiųjų migdolų ar lazdyno riešutų. Iš cukraus pagaminamas labai tirštas sirupas ir aguonų masė su riešutais verdama jame.
XIX-XX amžiais buvo žinomas daug kepinių su aguonomis. Aguonų tortas, gamintas iš 20 lotų baltųjų aguonų, išplaktų su 11 kiaušinių trynių. Vėliau buvo įmaišoma dar 10 trynių, svaras cukraus ir 2 citrinų sultimis ir vėl gerai išplakama. Galiausiai įmaišoma 21 kiaušinio baltymas išplaktas iki standžių putų ir 22 lotai džiovintų miltų. Ši masė kepama krosnyje. Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gastronomijos knygoje rasime kiek panašų aguonų leguminos receptą. Jai „...stiklinę aguonų apšutinti verdančiu vandeniu, išspaudus sutrinti su keliais karčiais migdolais; pridėti šešis trynius, du šaukštus smulkaus cukraus ir viską trinti; ant galo dėti tris šaukštus bulbinių miltų ir putas, išmaišius, dėti pusbliudin ir kišti pečiun...“. Vincentinos Zavadzkos aguonų melšpeisui reikėjo „...baltųjų aguonų pusė svaro, cukraus pusantros kvatierkos, penkiolika-dvidešimts karčiųjų migdolų, dešimts kiaušinių, bulvinių miltų šaukštas, sviesto ketvirtis šaukšto, vienas-du sausainiu...“. Gaminti rekomenduota šitaip: „...išvalyk dulkes iš puskvortės baltųjų aguonų, apšutink karštu vandeniu, išsunk, supilk į trintuvę (puodynę), įdėk cukraus pusantros kvatierkos, keliolika sugrustų karčiųjų migdolų ir gerai trink trintuvėliu, įdėdama po vieną trynį nuo dešimties kiaušinių; pagalios įdėk šaukštą bulvinių miltų ir putelę iš atlikusiųjų baltymų, supilk į kvarmą ir iškepk, o paduodama pabarstyk cukrumi. Tąjį melspeizą sekas duoti, kaip atauš, kaip tortą, prie arbatos....“. 1937 metų „Moters“ žurnalo 37 numeryje rasime kepinį panašų į šiuolaikinį šimtalapį. Tiesa, ten jis vadinamas „vyniotiniu“, bet kepamas iš mielinės tešlos, kuri „...plonytėliai iškočiojame ir dar rankomis ją ištampome...“, po to „...patepame tirpytu sviestu, sudedame, nestoru sluogsniu, ant tešlos aguonų masę, susukame tešlą į rietimą, dedame į keptuvą ir, patepusios sviestu, kepame...“. O aguonų masė kepiniui gaminama taip: „...100 gr. aguonų užplikome ir vėl išdžioviname. Po to sugrūdame ar sutriname ir išverdame su trupučiu pieno. Į taip paruoštas aguonas dedame cinamono miltų, citrinos žievės, korinkų arba didžiųjų rozinkų, 25 nuluptus ir sumaltus migdolus — gali būti 4 kartūs jų tarpe, - truputį rožių vandens - kvapo, kas gali...“.
Aguonomis anksčiau gardinti ne tik saldieji kepiniai. „Moters“ žurnalo 1928 metų vasario numeryje pateikiamas užkeptų makaronų receptas „...Makaronus išvirti sūdytam vandeny, nusunkti, sumaišyti su ištirpytu sviestu, trupučiu cukraus, nutarkuota citrinos žieve, trupučiu cinamonų ir dviem valgomais šaukštais medaus. Formą ištepti sviestu ir gerokai išbarstyti bulkos džiovėsiais. Supilti pusę mišinio į formą ir ant viršaus užberti gerokai aguonų sumaišytų su cukrum , paskui supilti likusią pusę mišinio. Kepti vidutinio karštumo karštyje. Išėmus iš formos greitai duoti į stalą....“.


Aguonas lengviausia rasti javų laukuose, kur jos pasisėja su nevalytais javais ir tampa įkyria, nors ir labai gražia piktžole. Daugiametėse pievose aguonų retai besurasime, bet užtenka tik suarti ar šernams išknisti žemę ir iš karto ten pradeda dygti aguonos. Ar sėkliukės ilgai laukė savo laiko sudygti, ar lengvas laukinių aguonų sėklas iš laukų visur išnešioja vėjas, sunku atsakyti. Bet jei užėjote aguonų pievą, tai žinokit, kad ne taip seniai čia buvo ariami laukai. Kita šių gėlių pamėgta vieta – tai pakelės, panašu, kad aguonos tikros pamaivos, nori kad jas visi matytų. Ir, aišku, aguonų galima rasti daržuose, nors daržines (opijines) aguonas ir draudžiama auginti, bet rūpestingos šeimininkės vis randa ramų kampelį šiom spalvingom gėlėm. Dekoratyvines daugiametes auginti leidžiama, tačiau jų sėklų maistui neišeina prisirinkti…
Kaip jau buvo minėta, aguonos auginamos dėl aliejingų sėklų. Sėklos renkamos kai sėklų dėžutė pradeda džiūti, nelaukiant kol atsidarys ir sėklos išbyrės. Skamba gana sudėtingai, bet pradėjus rinkti viskas išaiškėja. Laukinių aguonų sėklutės daug mažesnės ir tamsesnės už įprastines, parduodamas parduotuvėse, tačiau kuo puikiausiai tinka visiems įprastiems gaminiams. Tačiau valgomos yra ne tik aguonų sėklos. Migdančioms ir raminančioms arbatoms galima rinkti žiedus, ypač ryškiai raudonus. Tik juos reikia labai greitai išdžiovinti, geriausiai tinka elektrinės džiovyklės. Džiovinant kambario temperatūroje žiedlapiai pajuoduoja. Nepamirškite, kad aguona yra aguona – joje yra narkotinių medžiagų, todėl džiovintus žiedus maišykite su kitomis raminančiomis žolelėmis: raudonėliais, apynių spurgais, ramunėlėmis, melisomis ar katžolėmis, nenaudokite vienų, nebent reikėtų tikrai stipraus vaisto ir prieš tai pasikonsultuokite su patyrusiu žolininku ar gydytoju. Šviežiais žiedais galima puošti tortus, vaisių salotas, dėti į žalias salotas. Aguonos pradeda dygti gana anksti pavasarį ir jų minkšti ir trapūs lapeliai nuo seno buvo renkami ir valgomi švieži, troškinami, dedami į sriubas. Vien tik iš aguonų lapų gaminti patiekalų irgi nerekomenduojama, bet įmaišyti saują į pavasarinę sriubą ar salotas tikrai galima.

Majonezas su aguonomis. Gaminant naminį majonezą, galima įdėti saujelę nuplikytų aguonų sėklų. Tada įprastas majonezas atrodys įdomiau, įgaus ypatingą aguonų skonį ir traškumo. Ypač tinka burgeriams, papuošimui, įdarytiems kiaušiniams arba salotoms pagardinti. Majonezui reikės 2 šviežių tikrų (t.y. ne iš parduotuvės) kiaušinio trynių, šaukštelio geros kokybės acto, žiupsnio druskos, 1 stiklinės alyvų aliejaus, 1 v.š. verdančiu vandeniu nuplikytų aguonų sėklų. Iš pradžių produktus palaikome bent valandą išėmę iš šaldytuvo, kad susivienodintų temperatūra. Sudedame kiaušinio trynius, druską, actą ir išmaišome. Plakdami šluotele, rankiniu blenderiu arba virtuviniame kombaine po lašelį pradedame pilti aliejų, kol masė emulsifikuosis, pasidarys vienalytė. Tuomet plona srovele supilame likusį aliejų, baigdami įmaišome aguonas. Majonezą sudedame į stiklainėlį ir palaikome kelias valandas šaldytuve.

Sriuba iš aguonų lapelių, šparagų ir kitų pavasarinių žalumynų. Sriubai reikės šaukšto sviesto, kelių šaukštų pilno grūdo kvietinių miltų, vandens, stiklinės pieno (gali būti ir augalinis, ir gyvulinis), gero kuokšto švelnaus skonio pavasarinių žalumynų: aguonų lapelių, liepų, ąžuolų labai jaunų lapų, garšvų, dilgėlių, žliūgių, balandų žalumynų, tinka ir salotų, špinatų lapai, jauni česnakų ir svogūnų laiškai, sauja šparagų ūglių, druskos, baltų pipirų, muskato riešuto. Puode ištirpdome sviestą, jame pakepiname miltus, sudedame supjaustytus šparagus, jei dedame – česnakų ir svogūnų laiškus. Kai daržovės apkepa sudedame nuplikytus ir susmulkintus žalumynus, supilame verdantį vandenį, pasūdome, papipiriname, apibarstome tarkuotu muskato riešutu ir verdame nuolat maišydami apie 5 minutes, kol visi žalumynai išvirs. Baigdami supilame pieną. Sriubą patiekiame su skrudinta balta duona, galima apibarstyti kietu, smulkiai tarkuotu fermentiniu sūriu arba džiovintu varškės sūriu.

P.S. kalbėdama apie aguonas visada prisimenu savo mylimiausią personažą iš klasikinio Keistuolių teatro spektaklio “Geltonų plytų kelias”. Tas personažas ir buvo Aguonų laukas. “Aguonėlės aguonėlės, raudonspalvės pievų gėlės...” (I.Š.)

2021 m. gruodžio 29 d., trečiadienis

Simono Syrenijaus receptai

Simonas Syrenijus (Simon Syrennius, Szymon Syrenski, apie 1540-1611) buvo gydytojas, botanikas, Krokuvos universiteto profesorius. 1613 metais Krokuvoje buvo išleistas jo svarbiausias veikalas – enciklopedinio pobūdžio „žoliaknygė“ („Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią. To iest Opisanie własne imion, kształtu, przyrodzenia, skutkow, y mocy Zioł wszelakich...“), kurioje aprašoma daugybė augalų, jų gydomųjų savybių ir paruošimo receptų medicininiais (bet ir gastronomijos) tikslais. Syrenijaus veikalas – unikali XVI amžiaus pabaigos – XVII amžiaus pradžios augalų naudojimo Abiejų Tautų Respublikoje „fotografija“. Joje yra užfiksuota ir Lietuvos (taip, kaip ji buvo suprantama anuo metu, kaip LDK) gastronomijos pažinimui svarbių dalykų. Šiandien – apie Syrenijaus aprašytus receptus.
Skyriuje apie lankinį barštį rašoma, kad šis augalas yra pažįstamas kiekvienam, gyvenančiam Rusioje, Lietuvoje ar Žemaitijoje. Jis naudojamas tiek gydymui (šaknys ir lapai), tiek maistui (lapai). Lapai maistui yra renkami gegužę. Iš jų Rusioje ir Lietuvoje verdama „...skani ir puiki sriuba – barščiai. Kartais tik vieni [barščiai] verdami, kartais – su kaplūnų ar kitais priedais, tokiais kaip kiaušinis, grietinė, soros...“. Barščių sriubos virimą iš laukinių augalų lapų XVII amžiaus Lietuvoje patvirtina ir Konstantino Sirvydo žodynas, ir Radvilų virėjo receptų knyga. Valgyti jie ir XVIII amžiuje, pavyzdžiui, 1793 metų vasarą barščių lapų pirkta Mykolo Kleopo Oginskio virtuvei.
Kitas įdomus valgio receptas pasirodo Syrenijaus tekstuose apie burokus ir svogūnus. Tai yra du, kiek skirtingi raugintų daržovių receptai: „...Lietuvoje [baltuosius burokus] raugina kartu su ropėmis, su česnakais, su svogūnais, su kopūstais, su grybais (ko gero - grūzdais), klodami sluoksniais ir vadiną [šį valgį] kvašenina (kwaszenina)...“ ir „...Lietuvoje, Žemaitijoje, Rusioje ir Moskovijoje [svogūnai] kartu su burokais, su ropėmis ir su jų lapais, su česnakais ir su grūzdais (?) yra rauginami...“. Syrenijaus tekstą XIX amžiuje pakartojo Łukaszas Gołębiowskis, tik grūzdus pakeisdamas topinambais. Tame pat XIX amžiuje įvyksta ir pavadinimo poslinkis, kuomet kvašenina pradedama vadinti tiesiog šaltieną ar sriubą, panašią į barščius (kartais vartojama kaip barščių sinonimas).

2021 m. gruodžio 27 d., pirmadienis

Mato Pretorijaus receptai

Matas Pretorijus (Matthaeus Praetorius / Prätorius, apie 1635-1704) buvo liuteronų, vėliau – katalikų kunigu įvairiose Rytų Prūsijos parapijose. Tačiau mums jis labiau žinomas ne dėl savo dvasininko veiklos, tačiau kaip Prūsijos ir Mažosios Lietuvos etnografas ir istorikas. Svarbiausias jo veikalas – „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ („Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne“) iki šių dienų yra vienu svarbiausių šaltinių, leidžiančių suprasti kasdieninį žmonių gyvenimą šiame regione XVII amžiaus pabaigoje (veikalas baigtas rašyti iki 1698 metų).
„Prūsijos įdomybėse...“ yra vietos ir gastronomijos istorijai. Iš tikro tai ne tik vienas seniausių šaltinių, kuriame aprašyti valstietiški valgiai, bet ir ko gero, ankstyviausias šaltinis, kuriame randame tų valgių receptus. Pretorijus rašė, kad kiekvieno nadruvio maistas yra duona, mėsa, žuvis ir kruopos. Toliau autorius atkreipė dėmesį ir aprašė kelis tipinius patiekalus. Pirmiausia – barščiai. Anot Pretorijaus jie verdami su rūgščiu silpnu alumi (Pretorijaus vadinama Cofent arba Schemper). XVIII amžiaus rankraštiniame vokiečių-lietuvių kalbos žodyne Schemper verčiamas kaip „skinkis“ ar „girra“. Skinkiu šį gėrimą vadina ir Kristijonas Donelaitis. Istoriškai tai silpniausias alus. Alaus gamybos metu, pirmą kartą, užpylus salyklą vandeniu ir nutekinus yra gaunama stipriausio alaus, vadinto „pirmoku“, misa. Antrą kartą užpylus vandeniu tą patį salyklą nutekinama silpnesnė, „antroko“ misa, galiausiai trečio užpylimo metu – skinkio / giros misa. Kiti Pretorijaus barščių ingredientai yra: raudonųjų burokėlių lapai ir grietinė arba grietinėlė. Taip pat aprašoma barščių versija su geru, riebiu kumpiu, kuri vadinama „Rumpen“. Donelaičio metuose minima keli panašūs valgiai: „barščiai nedaryti“ (be užkulo) ir su užkulu, barščiai su burokais, rauginta lapienė, šalta kuršolė. Barščiai, kaip lapienė sriuba, minima daugelyje XVI-XVII amžių rankraštinių dvarų dokumentų ir spausdintų knygų, taip pat ir Konstantino Sirvydo žodynuose. Apie barščius, kaip lietuviams būdingą valgį, gaminamą iš laukinio barščio lapų, 1613 metais rašė ir Simonas Syrenijus. Populiarūs jie buvo ir vėlesniais laikais, priklausomai nuo regiono, laikmečio ar ingredientų vadinti dar batviniais, lapiene. Šiai gamtinei ir gastronominei sumaiščiai „išpainioti“ toks Józefas Rostafińskis 1916 metais Krokuvoje net išleido knygelę „Apie burokėlių, burokų barščių pavadinimus bei panaudojimą“ („O nazwach oraz użytkach ćwikły, buraków, barszczu”). Barščių virimas iš raugintų batvinių (burokų lapų ir stiebų), o ir patys batviniai (sriuba) ne vieno XIX amžiaus etnografo (pavyzdžiui, Zygmunto Glogerio) nuomone, buvo būdingas lietuvių valgis.
Kitas Pretorijaus minimas patiekalas – kisielius. Autorius rašė, kad gaminant kisielių avižos džiovinamos krosnyje, tada smulkiai sumalamos ir sumaišomos su šiltu vandeniu, įdedama raugo ir rauginama 6-7 valandas. Tada skystis perkošiamas ir verdamas su druska, o sutirštėjęs – valgomas su sviestu ar saldžiu pienu. Kisielių su pienu „Metuose“ mini ir Donelaitis: „...Tėvai mūs kytri, kisielių virdami skanų / Ir su pienu jį šeimynai duodami valgyt, / Didelį savo namams visiems padarydavo džiaugsmą…“. Kisielius buvo valgis, būdingas visai Lietuvai, o Prūsijoje – tik lietuviškai, šiaurės rytinei jos daliai. Pavadinimo kilmė – slaviška, primenanti apie gamybos technologiją – rauginimą. Seniausias žinomas kisieliaus paminėjimas yra iš 1394 metų Jogailos dvaro sąskaitų knygos, kuomet šiuo patiekalu pietų metu gardžiavosi pats valdovas su svečiais. Įdomu tai, kad vienas pirmųjų šio žodžio paminėjimų yra Motiejaus Strijkovskio 1582 metų „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronikoje“ („Kronika Polska, Litewska, Żmódzka y wszystkiej Rusi“), tiesa, ne Lietuvos ir ne Lenkijos kontekste, o kaip Vladimiro laikų gudrybę, siekiant apginti nuo pečenegų Bilhorodo pilį. XVII amžiaus Konstantino Sirvydo žodynuose lenkiškasis „kiśieł“, verčiamas lotynišku „fermentum“ ir lietuvišku „kisielas“ (1620 metais), vėlesniuose žodyno leidimuose patikslinant, kad tai paraugintas gaminys, užmaišytas iš sumaltų miltų. Beveik tokį pat kaip Pretorijaus, tik jau XIX amžiaus kisieliaus receptą randame Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynėje“, kur jis – be pieno, pasninko valgis: „...norint pavalgyti kisieliaus, reikia avižas krosnyje gerai sudžiovinti ir smulkiai sumalti. Miltai labiau panašūs į pelus, nei į miltus: vienos ašakos tematyti. <...> tokių miltų pripila puodą, užpila karštu vandeniu ir įkiša į juos duonos plutą, vadinasi užraugia. Kisielių užraugia vakare <...> ryte jis jau įrūgęs. <...> Šeimininkė tada ima rieškučiom ašakas ir išspaudžia iš jų skystimą. Ant išspaustų ašakų užpila tyro vandens ir vėl sunkia. Abi sunki sumaišo į daiktą – ir gauna baltą kaip pienas skystimą. <...> Baltą skystimą verda/ Jis užviręs pavirsta į skystą tyrę, kuri ataušus sutirštėja, ir pasidaro kisielius – švelnus, lyg pikliavotų miltų, rūgštus sausos dienos valgis...”. Buvo žinomas ir kisieliaus gardinimas spanguolėmis. Panašus receptas buvo žinomas ir pakankamai paplitęs iki pat XX amžiaus vidurio. Jau XX amžiaus pabaigoje vykusiose etnografinėse ekspedicijose vyresni žmonės apie kisielių pasakojo kaip apie savo jaunystės valgį: „...iš avižų padaro kisielių, baltas, gražus, net peiliu pjauk...“; „...Kūčiom mama verda baltą kisielių iš avižų...“, „...kisielių virdavom iš avižų miltų...“; „...kisielių užraugei, persunki ir virk...“; „...girnom sumali nugrūstas avižas, ažumaišai, išrūgsta, iškosi ir tadu kisielių verdi, štai tadu baltas būna kisielius...“.
Trečiasis Pretorijaus minimas valgis yra gaminamas iš sumaltų, su vandeniu sumaišytų avižinių kruopų, vadinamas čiulkiniu (Czulkinys). Vėlesnių laikų kalboje šiuo žodžiu vadintos įvairios košės, net bulvių. XIX amžiaus Prūsijoje, 1851 metų G. H. F. Nesselmanno „Lietuvių kalbos žodyne“ tai – valgis iš virtų žirnių ir aguonų. Kitą vertus ir šis čiulkinys – archajiškas avižinio valgio variantas – yra žinomas bei aprašytas ir Lietuvoje, vėlesniais laikais Raudondvario apylinkėse, kur „...čiulkinys daromas iš avižienių labai sudžiovintų miltų...“. Kartais iš šios, avižinių miltų masės, valgymui buvo daromi kukuliai. Panašus valgis dar buvo vadinamas talakna. Šį patiekalą kaip lietuviams būdingą, kelioninį valgį mini Lukaszas Golębiowskis, savo 1830 metais išleistoje knygoje „Domy ir dwory...“. Anot autoriaus tai kiek pasūdyti, kartais pagardinti riebalais, krosnyje sudžiovintų avižų grūdų miltai. Jie maišomi su pienu ar verdančiu vandeniu ir valgomi kaip košė ar kukuliai, kurie gaunami, įdėjus daugiau miltų.
Čiulkinį ne vieno autoriaus rasime minimą kaip šiupinio sinonimą, nors Pretorijus šiuos du valgius aiškia skiria. Pretorijaus šiupinys (Szuppinen) gaminamas iš žirnių, lašinių ir miežinių kruopų. Žirnius, kaip pagrindinį šiupinio ingredientą, aprašė ir Donelaitis, paminėdamas, kad „...Žirnių sav pasisėk zopostui didelį plotą, / Juk žinai, kaip skanūs jie, kad šupinį valgai…” arba “…O kas bus iš mūsų, kad, neturėdami žirnių, / Žiemą su vaikais užsigeisim šupinio valgyt?...”. Šiupinį, kaip lietuviams (dažniau – tik žemaičiams) būdingą patiekalą – miežinę košę su žirniais ir šviežiais lašiniais bei įsmeigta paršo uodega – mini ne vienas XIX amžiaus autorius: Wlodzimierzas Gadonas, Liudvikas Adomas Jucevičius, Stanislovas Čerskis, Vladislovas Sirokomlė (Kondratovičius), Leonas Potockis, Liudvika Didžiulienė-Žmona. Patiekalas buvo populiarus kaip fonas, aprašant „kaimiškus vaizdelius“ anuometiniuose literatūros kūriniuose (pavyzdžiui, Michalinos Zielińskos apysakoje „Branka Litewska“). Tarpukariu, skiriant etnografinių regionų valgius, Elena Repčytė-Starkienė savo redaguotoje 1935 metų knygoje „Ką valgome?“ šiupinį įvardija kaip žemaitišką patiekalą. Vieną seniausių užrašytų (tiesa – kiek modernizuotų) šiupinio receptų rasime Liudvikos Didžiuliėnės-Žmonos parašytoje ir 1913 metais išleistoje „Gaspadinystės knygoje...“. Autorė rašė, kad šiupiniui reikia: „...sušutinti žirnių ar pupų, kiek sau norint; nusunkus supilti geldon ir grusti, pridedant truputį druskos, pipirų, cibulių smulkiai pjaustytų; kas nori prideda taukų; išgrudus gerai, padėti bliude pečiun, kaip užšils, galima valgyti...“. Kiti Pretorijaus minimi valgiai yra iš rauginto pieno gaminama varškė (Warszke), gardinama grietine, druska, garstyčiomis ir kalendra; įvairių naminių gyvūnų (pavyzdžiui, eržilo) sėklidės; kanapiniai papločiai; monažolės (prūsiškos manos, Schwadengrüße) sėklos, renkamos anksti ryte, kai ant žolės dar būna rasa. Iš skysčių minima sėmenų aliejus, beržų sula ir keptinis alus (taip ir vadinamas „Keptinnis“). Šiam alui misa gaminama iš grūdų (miežių, avižų) duonos, kuri dar karšta sudedama į vandenį. Dar aprašoma jaučio ar kiaulės kraujo sriuba su pienu, kuri neretai patiekiama kaip gėrimas. Taip pat midus (Middus) ir alus (Allaus). Midus, anot Pretorijaus, buvo gaminamas iš laukinių bičių medaus, o alus – iš grūdų ir avižinės duonos.

2021 m. gruodžio 18 d., šeštadienis

Prarastojo pasaulio fragmentai IV. Kūčių valgiai Mažojoje Lietuvoje

Šiame tinklaraštyje jau ne kartą rašyta apie prarastojo Lietuvos kultūros pasaulio fragmentus – dvarų gastronominę kultūrą, miestų ir miestelių žydų gastronomiją. Šis tekstas dar apie vieną iš jų – Mažosios Lietuvos liuteronų gastronomiją. Gastronominė kultūra, kaip nematerialusis paveldas, gyvena kartu su ją praktikuojančiais žmonėmis: gaminančiais ir valgančiais. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir po karo Mažoji Lietuva prarado absoliučią daugumą savo gyventojų. Dalis jų pasitraukė į Vokietiją, kiti žuvo ir nužudyti karo veiksmų metu ar sugrįžusios sovietinės valdžios ištremti į Sibirą. Tad dabar teturime išlikusius tik nedidelius šio krašto gastronominės kultūros fragmentus. Daugiausia jų užfiksuota knygose. Jų tarpe išskirtinė yra 1975 metais Marburge išleista Ulricho Tolksdorfo „Essen und Trinken in Ost- und Westpreußen“.
Katalikiškoje Lietuvoje artėjant Kūčių vakarui, kviečiu susipažinti su kai kuriais senaisiais šio vakaro valgiais Mažosios Lietuvos liuteronų kultūroje. Čia būtina priminti, kad protestantiškas pasninko supratimas ryškiai skiriasi nuo katalikiškojo ir liuteronai Kalėdų išvakarėse pasninko neturėjo. Tad ir Kūčių stalo patiekalai – kitokie. Vienas pirmųjų tame sąraše – kisielius, kuris anot Tolksdorfo iki pat II pasaulinio karo buvo laikomas savotišku nacionaliniu valgiu Šiaurės Rytinėje Prūsijos dalyje. Kūčių vakarą jis tradiciškai valgytas Stalupėnų (Ebenrodės) ir Pilkalnio (Šlosbergo) apskrityse su kepta antimi ar žąsimi. Seniausias tradicinio kisieliaus receptas, ko gero, taip pat yra užrašytas Prūsijoje. Mato Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ (veikalas baigtas rašyti 1698 metais) aprašyta, kad gaminant kisielių avižos džiovinamos krosnyje, tada smulkiai sumalamos ir sumaišomos su šiltu vandeniu, įdedama raugo ir rauginama 6-7 valandas. Tada skystis perkošiamas ir verdamas su druska, o sutirštėjęs – valgomas su sviestu ar saldžiu pienu. Kisielių su pienu „Metuose“ mini ir Kristijonas Donelaitis: „...Tėvai mūs kytri, kisielių virdami skanų / Ir su pienu jį šeimynai duodami valgyt, / Didelį savo namams visiems padarydavo džiaugsmą…“. Aptardamas kisieliaus gaminimą, Tolksdorfas pastebi, kad tos pačios maltos avižos buvę užpilamos vandeniu kelis kartus, kad paimti visą juose buvusį krakmolą ir – jo nuomone – iš čia kilęs tolimą giminystę nusakantis posakis „septintas / devintas vanduo nuo kisieliaus“.
Kitas egzotiškas patiekalas būdingas Kūčių ir Kalėdų laikotarpiui buvo alaus ir pieno sriuba. Nors ji būdingesnė Mažosios Lietuvos Kalėdų stalui, tačiau šios šiltos sriubos gėrimas iš puodelių Kūčių vakarienės metu užrašytas Pagėgių apskrityje. Anot Tolksdorfo ši sriuba išskirtinai būdinga Šiaurės Rytinei Prūsijos daliai, nes kitose Prūsijos vietose alaus sriubai pienas nenaudotas. O čia ji buvo vertama iš šviesaus alaus (helle Bier). Alus buvo kaitinamas ant viryklės į jį supilant tokį patį kiekį saldaus pieno, sumaišyto su krakmolu. Pabaigoje, nukėlus nuo viryklės dar įmaišomas išplaktas kiaušinio trynys. Pagardinama keliais grūdeliais prieskonių.
Mažosios Lietuvos Kūčių kontekste minimas ir bendresnio pobūdžio šventinis kepinys (būdingas ir kitoms šventėms) – pyragas (Piragg). Šios šventės metu jis galėjęs būti ne tik prabangus vakarienės gaminys, bet ir to vakaro dovana.
Kai kurie patiekalai galėję būti suvokiami ir kaip kultūrinės katalikų ir liuteronų skirties žymenys Prūsijoje. Tokie buvo pailgi aguoniniai kleckai (Mohnkeilchen), kurių buvimas ant Kūčių stalo rodęs namų katalikiškumą.
Kokie dar patiekalai buvę ant Kūčių vakaro stalų Mažojoje Lietuvoje? Etnologas Juozas Kudirka mini, kad XX amžiaus pradžioje Jurgio Banaičio gimtajame Paskalvių kaime prie Rambyno iš motinos užrašytą Kūčių vaizdinį: „...Kalėdų vakare - tai kočių vakars vadinams, vakarienei ypatiškas valgis: raini žirniai su mėsos padažu...". Kristina Blockytė savo disertacijoje mini Kūčių vakaro šventimą su pyragais ir kava bei kiekvienam skirta dovana - lėkšte sausainių, saldainių, riešutų obuolių, vokiškai vadintas Bunte Teller. Lėkštėje būdavę ir meduolių-pipirnikų. Ant Kūčių stalo netrūkdavę ir mėsiškų valgių. Dar minima, kad „...Tilžės apylinkėse, pradedant Kūčiomis, visus šventvakarius, kurie trukdavo iki sausio 6 d., virdavo garuose mažus ruginių miltų kepaliukus...“.