2021 m. sausio 29 d., penktadienis

Šiandien duoną kepk ant ajerų...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Ajerai (balinis ajeras, acorus calamus) – tai ypatingai kvapnūs augalai, augantys viena koja įsibridę į vandenį. Atėję į Lietuvą jie paplito po visą teritoriją, suradę švaraus gėlo vandens telkinius ir apglėbę juos kvapniu tamsiai žaliu žiedu. Augalas yra kildinamas iš pietryčių Azijos. Teigiama, kad mūsų regioną jie pasiekę kartu su totoriais XIII amžiuje. Iš to kilęs ir senovinis šio augalo pavadinimas. Konstantinas Sirvydas savo XVII amžiaus trikalbiame žodyne lotyniškąjį „Acorus“ verčia lenkiškuoju „tátarskie źiele“ ir lietuviškuoju „totoriszka źołe“. Jurgis Pabrėža jį vadino dar ir tatarška. Dabar žinomas augalo pavadinimas yra kildinamas iš tiurkų kalbų ir siejamas su turkiškuoju augalo pavadinimu „agir“. Tokia pavadinimo kilmė galėtų rodyti dar vieną augalo plitimo kelią – per Osmanų imperiją. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo svarbi erdvė, iš kurios ajerai plito Vakarų Europoje. Tai pastebėjo Liudviko XIV laikų prancūzų vaistininkas Moyses Charas, savo parengtoje ir 1676 metais išleistoje medicinos enciklopedijoje „Pharmacopée royale galénique et chymyque...“ rašęs, kad ajerai į Prancūziją yra atkeliavę iš Lietuvos. 
XVI-XVII amžių medicinos veikalų ir augalų enciklopedijų autoriai negaili pagyrų ajerui. Jie kartoja ankstesnių laikų medicinos žinias apie tai, kad ajero gydomasis poveikis pagal humoralinę (Galeno) sveikatos teoriją yra stiprus (trečio laipsnio) karštas ir sausas, taigi puikiai tinkamas gydyti ligoms – pagal tą pačią humoralinę mediciną – atsirandančioms iš flegmos pertekliaus (pirmiausia – skrandžio ir visos virškinimo sistemos). Stefanas Falimirzas 1534 m., Hieronymas Spiczynskis 1542 m. ir Marcinas Siennikas 1568 m. nuo skrandžio negalavimų rekomenduoja ajerų, cinamono ir galgano nuovirą vyne. Etnografinėje tradicijoje dar rasime ajerų naudojimą plauti plaukus, nes jie minkština vandenį, gardžiai kvepia ir taip išplauti būna labai gražūs plaukai. 
Simonas Syrennijus savo Krokuvoje, 1613 metais išleistame augalų žinyne („Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią...“) ajero naudingosioms savybėms skiria net 3 lapus teksto smulkiomis raidėmis! Autorius pamini, kad ajeras mūsų kraštuose dažniausiai naudojamas gydymui, ne maistui. Tuo tarpu totoriai jį ne tik valgo žalią, su duona, bet ir verda kaip daržovę. Ajero šaknų druska, vartojama su senu stipriu vynu padedanti įveikti gyvatės ir kitų nuodingų gyvūnų nuodus. Ajero lapų sultys – gydo akis. Šaknų nuoviras – padeda nuo peršalimo. Šaknų, sumaišytų su kadagio uogomis, nuoviras su trupučiu vyno acto – tinka burnai skalauti, padeda nuo dantų skausmo. Stiprina ir širdį (šiuo atveju vartojamas rytais ir vakarais su cinamonu ir senu baltu vynu), padeda nuo gimdos negalavimų, mėnesinių metu, taip pat – šildo sąnarius. Vartojamas su alumi – stiprina alaus šildančiąsias savybes. Ir šiaip, tinkamas vartoti profilaktiškai, vėsiam ir drėgnam vėlyvo rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario metui. Syrennijaus knygoje rasime net 5 gydomuosius ajerų receptus, praktiškai visais, ano meto medicinai žinomais, pavidalais: medaus, sirupo, užpiltinės, cukraus, tepalo ir „pleistro“. 
Vaistinė ajero paskirtis ir šiais laikais nekelia abejonių. Ajerų rasime kone kiekvienoje vaistinėje. Tačiau istoriniais laikais jis buvo naudojamas ne tik gydyti, bet ir gastronomijai. Žinoma, suprantant, kad kokiame XVI a. ar XVIII a. Riba tarp vaisto ir patiekalo, kartais, buvusi labai menka. Kone kiekvienas esame girdėję apie ant ajerų kepamą duoną. Tačiau, kur kas mažiau esame girdėję apie ajerų saldumynus ar gėrimus, ajerą – prieskonį ar jų naudojimą kepiniams. Vienas skaniausių ajerų panaudojimo būdų galėtų būti ajerų saldumynai. Anot Simono Syrennijaus, tai ne valgis, o vaistai, nes toks saldumynas labai naudingas nuo sunkaus maisto virškinimo nualintam skrandžiui ir apskritai virškinimo sistemai žiemos metu. Jie taip pat yra apetitą skatinantys ir burnos kvapą gerinantys. Ir dar, naudingas smegenims ir nervams, nualintiems žiemiškų negalavimų. Jų receptą rasime kitame senoviniame, mūsų krašte žinomame, medicinos vadovėlyje – 1789 metais Čenstachavoje išleistame „Compendium medicum auctum...“. Norėdami pasigaminti ajerų saldėsį turime ajerų šaknis nulupti ir supjaustyti plonais gabalėliais. Kadangi ajerai kartūs, juos reikia nuvirti. Gabalėliai verdami apie 1,5-2 valandas, keičiant vandenį maždaug kas pusę valandos. Po to dar nuplaunami šaltu vandeniu ir apdžiovinami. Toliau jie užpilami cukrumi. Cukraus reikia dėti pagal svorį – dvigubai daugiau nei yra ajerų. Užpilti cukrumi ajerų gabalėliai paliekami per naktį. Kitą dieną masė verdama ant silpnos ugnies, maišant tol, kol sutirštėja. 
Ajerais galima gardinti ir vyną. Apie tai rašė Alexijus Pedemontanas, save vadinęs mediku ir filosofu. Jo knygą („Alexego Podemontana medyka y filozofa taiemnice...“) 1758 metais išleido Supraslio bazilijonai. Anot autoriaus, tokiu mišiniu gardinamas ne bet kuris, o tik saldus, muskatelos rūšies vynas. Taigi: „...paimk saldymedžio šaknų, paprastosios šertvės šaknų ir anyžinės ožiažolės, kiekvieno po dvi drachmas, muskato riešutų – tris drachmas, ajero šaknies – vieną drachmą. Visą tai sutrink kartu į smulkius miltelius, supilk į medžiaginį maišelį ir pamerk vyne“. Anna Ciundziewicka savo „Gospodyni Litewska“ pateikia ajerų užpiltinės – ajerinės – receptą: „...trims gorčiams spirito [imamas] vienas gorčius vandens, 12 lotų sausų ajerų, o jei šviežių – tai pusantro ar du kartus daugiau, dar pusė loto cinamono, tiek pat kardamono, vienas lotas apelsino žievelių...“. 
Ajerai buvo naudojami ir patalpų dezodoravimui bei dezinfekavimui. Lazdynų Pelėda, vienoje pirmųjų gastronominių knygų lietuvių kalba („Šeimininkėms vadovėlis“, 1911 m.) apie tai rašė: „...kamara, kur laikoma pienas, dažnai nepakenčiamai dvokia pieno raugu. Kad to nebūtų, tai kamara turi būti dažnai valoma, lentynos plaunamos šarmu; jeigu yra grindįs, taipogi turi būti plaunamos, o jeigu asla, tai išgrandoma, smiltimis išpilama ir ajerais arba jaunoms aglešakelėmis išbarstoma...“. Ajerų, kaip dezinfekuojančio augalo (tam, kad nesiveistų blusos) barstymą ant grindų, savo atsiminimuose mini ir Rita Vileišytė-Bagdonienė. Dėl tos pačios priežasties ajerus dėdavo ir į lovų šiaudinius čiužinius. Juos naudojo ir gyvulių pašarui. 

Jei jums visai netyčia staigiai prireikė ajerų ir žinote kur yra nedideli upeliai su stovinčio vandens užutekiais, seklios ežerų pakrantės ar švaraus vandens balos – eikit ir paieškite ten. Bent jau taip buvo nutikę man [Ievai], kai susiruošiau kepti duoną – krosnis iškūrenta, tešla pakilusi, o kepimo popierius staiga dingo kaip į balą. O bala sodybos teritorijoje tikrai yra – gili, šalta, skaidraus vandens pilna. Ir apsupta ajerais. Ajerai dažnai specialiai auginami sodybų tvenkiniuose, nes valo vandenį. 
Maistui ajerai naudojami jau nuo seno. Gal daugiau ne maistui, o kaip prieskoniai. Juk net ir minėtus istoriniame recepte saldumynus rekomenduojama valgyti ne kaip maistą, o kaip vaistą. Taip yra todėl, kad ajerai, kaip ir daugelis prieskoninių augalų, yra silpnai nuodingi. Nuodingas yra jų eterinis aliejus, kurį net uždrausta naudoti maisto pramonėje. Todėl saugiau valgyti pačias jauniausias augalo dalis, džiovintus šakniastiebius, nes juose to aliejaus jau yra mažiau. Maistui renkami jauni ajerų lapai, tie, kurie dar nespėjo “išsivynioti” ir pažaliuoti, baltoji dalis. Kaip ir daržinio poro, ajerų baltoji dalis yra minkšta, salsva ir sultinga. Juos galima dėti į salotas, sriubas, troškinius ar nesaldžius kepinių įdarus. 
Kaip prieskonis renkami ir džiovinami jau žali ajerų lapai, kurie sumalami į miltelius ir jais gardinami kepiniai, troškiniai, sriubos, aromatizuojamos arbatos. Ant šviežių ar džiovintų lapų nuo senų senovės buvo kepama duona. Ajerai kepiniui suteikia nepakartojamo salsvo aromato. Net ir kepdami duoną bute elektrinėje orkaitėje, galite padėti kelis lapus po duonos kepalu ar po morkų pyragu. Taip gausite dar vieną papildomą privalumą – ajero kvapas dezinfekuoja, atbaido kenkėjus, todėl jei turite džiovintų ajerų lapų, dėkite į spinteles kur laikote vilnonius rūbus arba kruopas, laukdami, kol ant jų iškeps duoną, ajero lapai atbaidys kandis. 
Tačiau plačiausiai maistui ir vaistams naudojami yra ajero šakniastiebiai. Ajerai mūsų kraštuose sėklų nesubrandina, dauginasi tik rizomais – šakniastiebiais. Jei norit pasisodinti ajerą savo baloje, iškaskite nedidelį šaknies gabalėlį su šaknelėmis ir pasodinkite balos pakraštyje. Jei jam ten patiks, turėsite nesibaigiančias prieskonių ir kepimo popieriaus atsargas. Maistui ir vaistams renkami jauni ajerų šakniastiebiai anksti pavasarį arba vėlai rudenį, kai augalo lapai nustoja augti ir nudžiūsta. Šaknys gerai nuplaunamos, nulupamas išorinis žievės sluoksnis. Jei naudosite maistui šviežias šaknis, jas nulupę nuvirkite, nebus tokios karčios. Jei džiovinsite – supjaustykite maždaug 3 - 5 cm gabalėliais ir perpjaukite išilgai, o tada džiovinkite sausoje, šiltoje ir gerai vėdinamoje vietoje (tinka elektrinės džiovyklės, nekaršta orkaitė ar tiesiog palangė virš radiatoriaus). Džiovintas šaknis laikykite sandariuose induose ir geriausiai malkite tik prieš naudojimą. Džiovinti ajero šakniastiebiai gali būti vietinis imbiero, muskato ar lauro lapelių pakaitalas gaminant maistą.

2021 m. sausio 15 d., penktadienis

Apie pušis ir pušines

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite] 

Gamtą tyrinėjantys mokslininkai priskaičiuoja daugiau nei 100 pušų rūšių. Tačiau mes, Lietuvoje gyvenantys, geriausiai žinome vieną – natūraliai augančią paprastąją pušį (Pinus sylvestris). Pušys yra vieni seniausių augalų mūsų krašte. Kai čia, prieš tūkstančius metų, pasirodė pirmieji žmonės, pušys jau augo. Tiesa, mokslininkai negali pasakyti tiksliai, kurios jos buvo rūšies. Tačiau seniausios pušų sėklos, rastos Zervynose, Rudnioje, yra 13-14 tūkst. metų amžiaus. 
Pušiai nemažai dėmesio skiriama ir senosiose gastronomijos bei medicinos knygose. XVI amžiaus autorius, Paduvos universiteto medicinos daktaras, Martynas iš Uženduvo (Marcin z Urzędowa, apie 1500-1573) savo garsiame „Herbariume...“ aprašė dvi pušies rūšis: jau minėtą paprastąją, mūsiškę ir itališką (Pinus pinea). Antroji – kur kas geresnė. Nes, anot autoriaus, mūsiškė yra naudingesnė kaip statybinė medžiaga ir malkos, nei vaistai. Nors, tolesniame tekste jis „atlyžta“ ir sako, kad gydymui tinka tiek abiejų žievė, tiek spygliai. Žievė turi sutraukiantį poveikį, todėl sutrinta į miltelius tinka žaizdoms gydyti. Sutrinti spygliai – taip pat tinka dėti ant žaizdų. Jie, pagal anuomet populiarią humoralinę mediciną, ištraukia karštį. Spyglius taip pat verda acte ir šiuo viralu skalauja burną. Toks vaistas dantų skausmą atitolina. Kaip čia neprisiminti prancūzų keliautojo Jacques Cartier XVI a. ekspedicijos dabartinėje Kanadoje, kai skorbuto kankinamus jūreivius pavyko išgydyti tik paslaptingo Anneda medžio ekstraktu, kuris dalies tyrinėtojų nuomone yra pušis. Pušies pagalbą nuo skorbuto mūsų krašte aprašė ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža, XIX amžiaus pradžioje: “...[pušies] viršūnėlės gėrimuose labai padeda nuo skorbuto…”. 
Bet mes grįžkime prie gydytojo Martyno patarimų. Anot jo, ypač vertingi itališkosios pušies „riešutėliai“. Jie padeda nuo kosulio ir kitų plaučių negalavimų. „Riešutėlius“ galima tiesiog valgyti vienus ar maišytus su medumi. Naudingi ir pušies sakai – jie padeda apsisaugoti nuo nuodų, o su medumi maišyti – gydo plaučius ir padeda nuo to paties kosulio. Anot kito autoriaus, Jokūbo Kazimiero Hauro (1632-1709) tie „riešutėliai“ labai tinkami damoms (ypač vyresniems), nes atleidžia sąnarius, valo kraują. O kosulį Hauras rekomendavo gydyti net deginamų pušų kankorėžių dūmais. Na, o jei jau prabilome apie deginimą, gydytojas Martynas pušinių malkų suodžius rekomendavo kosmetikai, kaip puikią priemonę antakiams dažyti. Anot jo, pušų suodžiai ne tik suteikia puikią juodą spalvą bet ir saugo antakius nuo plaukelių praradimo (plikimo). 
Kai kurie gydomieji receptai skamba visai gastronomiškai. Pavyzdžiui Martynas iš Uženduvo turintiems nesveikas kepenis rekomenduoja tarsi kokią arbatą – duoti gerti smulkintus pušies spyglius su vandeniu, kuriame virintos razinos. O Hauras giria pušų aliejų. Vos po kelis lašelius vartojamas su vandeniu ar vynu jis naudingas skrandžiui, valąs vidurius ir „blogąją drėgmę“ iš kraujagyslių pašalina. Anot Pabrėžos aliejus tinka karpoms naikinti. Hauras net pateikia receptą, kaip pačiam aliejų pasigaminti. Gegužės viduryje reikia prisirinkti pušies medienos nuo pat medžio apačios ir smulkiai supjausčius, sutrinti piestoje į miltus, o paskui – sudėjus juos į skudurėlį išspausti aliejų. Galiausiai, gautą aliejų, stikliniame inde, padėtame saulėkaitoje, tris mėnesius – birželį, liepą ir rugpjūtį – gryninti. Kitame recepte, kurį savo, gastronomijos istorijai skirtame, Facebook puslapyje „Kuchnia staropolska“ pateikia Torunės universiteto profesorius Jaroslawas Dumanowskis, aliejus gaunamas kitu būdu. Smalėko (pušies medienos su daug sakų) gabalai susmulkinami, užpilami vandeniu ir distiliuojami. Turėtų išsiskirti aliejus su vandeniu sumaišytas. Aliejų atskyrus, galima jį naudoti žaizdoms ar „į vidų“. Tik šiuo atveju kartu rekomenduojamas ne vien vanduo ir vynas, bet ir degtinė bei vasarą gamintas alus. 
Grynųjų pušies naudojimo tik valgiui atvejų, pas mus nebuvo daug. Kaip ir islandinė kerpena ji būdingesnė šiauresnės, Subarktinės klimato juostos, valgiams. Literatūroje minima, kad pušies brazdas Suomijos teritorijoje gyvenusių tautų naudotas maistui dar XVIII-XIX amžiais. Jurgis Ambraziejus Pabrėža rašė, kad lapiai maišo trintą pušies žievę su grūdų miltais, kepdami duoną ir dėl šios priežasties neturi jokių virškinimo ir vidurių problemų. 
Pas mus gi, daugiausia, itališki (Pinus pinea) „riešutėliai“ buvo pakankamai populiariu aukštosios virtuvės ingredientu XVII-XVIII amžiais. Tačiau vietinė pušis maistui naudota kur kas menkiau. Gastronomijos knygose ji kur kas dažniau minima persergėjant nenaudoti pušies medienos mėsos rūkymui, nes gaminiai derva pasmirs. 
Jaroslawas Dumanowskis savo svetainėje pateikia vieną rankraštinį, archyve rastą XVI amžiaus receptą, kur, gaminat džiovinimui skirtą avies sūrį, minimi pušies kankorėžiai kaip prieskonis: „...kai kurie, norintys gaminti šviežią sūrį, sutrina žalius pušies kankorėžius, į pieną įmaišo. Kiti gi tą patį daro su sijotais kmynais. Taip pat gali tai daryti su šalavijais, su rūtomis, su pelynais, nelygu kokį skonį nori sūriui suteikti, dar pridėdamas garstyčių, pipirų ar kokių kvapniųjų žolelių...“. 
Pušis taip pat naudota dezinfekavimui. XVIII amžiui buvo teigiama, kad pavirinus vandenyje pušies kankorėžių jis taps kur kas švaresniu. O pirmosios gastronomijos knygos autorė Liudvika Didžiulienė-Žmona, savo 1893 metų „Lietuvos gaspadinėje“ agituoja valstietes mokytis šeimininkavimo. Nes jei išmoks, tada „...ir duonelės niekas jau rugšties nebepagadins, nebereiks duonkubilio pušine rukyti, nei cibulioms trinti, kaip pati gaspadinė turės užtektinai rųgšties...“. Ta minima pušinė tai – pušų šakų šluota, daržnai skirta krosniai, prieš pašaunat duoną, pašluoti, nes „...jei puši̇̀nė menka buvo, tai [ir] duonoj anglių yra...“. 


Atrodytų, kad pušies net bebrai negraužia, o iš tiesų ją visiškai įmanoma valgyti. Ir kartais net visiškai skaniai. Pati maistingiausia pušies dalis, aišku, yra kankorėžio sėklos, riešutėliai. Šiltuose kraštuose augančių kedrinių pinijų, mūsų pušų giminaičių, riešutai yra dideli. Mūsiškiai smulkūs, tik voverėms ir geniams pavalgyti tinkami. Bet jei turite laiko, pasivaikščiodami miške susiraskite šviežią šiemetinį kankorėžį ir pabandykite iškrapštyti sėklytes, jos tikrai labai skanios. Lengviausias būdas jų prisirinkti, tai atsinešti namo dar neišsiskleidusius, tačiau jau subrendusius kankorėžius ir paskleisti juos ant popieriaus ar audeklo šiltoje patalpoje – sėklos pačios išbyrės, beliks tik surinkti ir nutrinti delnais „sparniuką“, padedantį joms išskraidyti po visą mišką. Tačiau jei esate nenusiteikę tokiam smulkmeniškam darbui ir neturite tiek laiko kiek voverės ar geniai – kankorėžius vis tiek galite panaudoti. Kol kankorėžiai dar maži, minkšti ir žali, maždaug birželio mėnesį, galima iš jų virti uogienę arba daryti cukatus užpylus sirupu. 
Valgomi ne tik pušies kankorėžiai. Ankstyvą pavasarį renkami pušų ūgliai. Patys ūgliai yra minkšti, sultingi ir labai kvapnūs, bet maistui nelabai tinkami. Nebent užpylus sirupu ir išdžiovinus pasidarysite cukatų. O ir tų daug nesuvalgysi – per daug sakų ir dervų turi. Tačiau iš jų gausite nuostabų vitaminingą sirupą nuo kosulio. Arba užpylus degtine išeis kvapnus pušų antpilas. Jų galima įdėti į verdamą midų arba alų. Sumalus su cukrumi ir sudžiovinus gausite prieskoninį cukrų desertų gaminimui, puošimui ar kokteilinių taurių kraštams papuošti. Tik nenurinkite visų ūglių nuo šakos, ypač nuo viršaus, kitaip pušis negalės augti. Renkami šoniniai ūgliai, po kelis nuo vienos šakos. Žolininkai pavasario pradžioje renka pušų pumpurus, bet tie maistui netinka – per daug dervų turi… 
Visus metus galima rinkti pušų spyglius arbatoms – jie yra puikus vitamino C šaltinis, ypač Daug jo pašalusiuose spygliuose. Surinktus žalius spyglius sudedame į verdantį vandenį, trumpai paverdame ir paliekame 10 – 15 minučių, kad pritrauktų. Tokią arbatą galima pasaldyti pušų ūglių sirupu, bus dar daugiau pušies skonio. Sudžiovinus spyglius ir juos sumalus, gautus miltelius galima dėti į sūrių ar saldžių sausainių, pyragų tešlą. 
Pušies žievė, tiksliau vidinis jos sluoksnis, nuo seno buvo renkamas, džiovinamas, malamas ir dedamas į miltus duonai kepti nederlingais metais. Šiaurėje pušų žievių miltai įmaišomi į kvietinius ar ruginius miltus norint juos apsaugoti nuo kenkėjų ir nuo pelėsių. Į miltus galima dėti ir pušų žiedadulkes, jos renkamos pavasarį. Žiedadulkes galima rinkti nupurtant jas į maišelį – tiesiog užmauname maišelį ant žydinčios šakos ir gerai papurtome. Arba rinkti tik išsiskleidusius vyriškus žiedus – strobilus ir atsinešus namo juos išsijoti. Taip galima prisirinkti tikrai nemažai gražių ryškai geltonų „miltų“ ir juos dėti į blynų, sausainių tešlas, apibarstyti pyragus. Tik nepamirškit, kad žiedadulkės gali būti pavojingos alergiškiems žmonėms. 

Antivirusinė žiemos arbata su spygliais. Spygliuose yra labai daug vitamino C ir dar - juos labai smagu ir lengva rinkti. Kai einate pasivaikščioti mišku, atsineškite saujelę pušų, eglių ir kadagių spyglių ir išsivirkite antivirusinės arbatos. Galima vieną kartą prisirinkti daugiau spyglių ir arbatos mišinį laikyti stiklainyje šaldytuve. Arbatai reikės: gabalėlio imbiero šaknies, inamono lazdelės, citrinos su visa žievele (todėl geriau rinktis ekologišką), medaus, saujos pušų, eglių, kadagių spyglių, kelių kadagio uogų. Viską susmulkiname, spyglius sukarpome žirklėmis arba supjaustome, ir gerai išmaišome šaukštu arba virtuviniu kombainu. Arbatai 1-2 šaukštelius masės užpilame verdančiu vandeniu ir palaikome 5 minutes kol pritrauks. 

Lietiniai su pušų žiedadulkėmis.Jiems reikės: 2 kiaušinių, stiklinės miltų, stiklinės pieno ar vandens, kelių valgomųjų šaukštų žiedadulkių, žiupsnelio druskos,šaukšto aliejaus. Iš visų sudėtinių dalių išplakame tešlą, jei tešla per tiršta, įpilame truputį vandens. Tešlą valandai paliekame šaldytuve ir tada kepame lietinius blynelius. Juos galima valgyti aplietus pušų ūglių sirupu arba įdaryti sūriu ir laukiniais lapeliais – dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, gysločių, rūgštynių ar kitais. Tinka ir paprasti špinatai. Turėsite gražų spalvotą patiekalą. 

Kankorėžių uogienė. Uogienei renkami žali, dar nesukietėję kankorėžiai, dažniausiai gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Surinktus mažus žalius kankorėžius nuplauname ir užpilame karštu cukraus sirupu (1 dalis vandens 1 dalis cukraus). Paliekame uždengtus per naktį. Ryte nupilame sirupą, pakaitiname iki virimo ir vėl užpilame kankorėžius. Paliekame dar 12 valandų ir vėl pakartojame procesą. Po trečio užpylimo praėjus 12 valandų nupilame sirupą, kankorėžius išpilstome į stiklainius, sirupą pakaitiname ir supilame į stiklainius. Šią uogienę galite laikyti porą mėnesių šaldytuve arba pasterizuoti karšto vandens vonelėje ir laikyti kambario temperatūroje iki metų.

2021 m. sausio 1 d., penktadienis

Apey darima walge ysz kiarpiu islandu

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Kerpės yra unikalūs mūsų Žemės gyventojai. Sunku juos kažkaip kitaip pavadinti, nes jie nėra nei augalai, nei gyvūnai, nei grybai. Tai yra dviejų organizmų simbiotai. Kerpę sudaro dumblis ir grybas, suteikiantys vienas kitam tai, ko kitas neturi ar negali daryti. Todėl kerpės tapo pačiais ištvermingiausiais organizmais Žemėje, galinčiais pakęsti tokį karštį, šaltį ar net radiaciją, kaip nė vienas kitas planetos padaras. Kerpes rasite ir mūsų planetos atmosferoje, ir pačioje gilumoje, ir mumyse ir už mūsų. Jos yra didelės ir gražios, puošiančios medžius ir akmenis, arba mažos ir nematomos, gyvenančios net visiškai neįskilusiuose granito luituose. Beje, pastaruoju metu paaiškėjo, kad kepė nebėra dviejų organizmų simbiotas, kaip buvo laikyta anksčiau, tai yra ištisa savarankiška ekosistema, kurią sudaro grybas, dumblis, mielės ir bakterijos. 
Jei ieškotume seniausio valgomo augalo Lietuvos teritorijoje, kerpės (taip pat ir islandinė kerpena, Cetraria islandica), neabejotinai būtų pretendentėmis į šį titulą. Tik seniausias kerpių paruošimo maistui būdas, galbūt, mums atrodytų kiek per daug egzotišku. Ne vienas autorius, rašęs apie pirmųjų žmonių - šiaurės elnių medžiotojų - gyvenimą šiame regione, yra pastebėjęs, kad vienu iš jų augalinio maisto šaltinių buvęs sumedžiotų elnių skrandžio turinys. O, kaip žinia, tundroje (būtent toks kraštovaizdis buvo mūsų krašte prieš 12000 - 14000 metų) kerpės yra vienas svarbiausių elnių maisto šaltinių. 
Tačiau vėliau Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje klimatas šiltėjo ir tapo panašiu į šiuolaikinį, kartais – net kiek šiltesniu. Kerpės neišnyko, bet atsirado daugybė kitų valgomų augalų, o Bronzos amžiuje (maždaug prieš 3500 metų) įsitvirtino ir žemdirbystė. Tad kerpių valgymas liko šiauriau mūsų gyvenusiems, Subarktinės klimato juostos, žmonėms. O pas mus – Vidutinio klimato juostoje – islandinė kerpena liko vaistiniu augalu. Ne vieną jų panaudojimo receptą rasime XVII-XVIII amžių medicinos ir botanikos knygose (Thomaso Bartholino, Urbano Hjärne, Karlo Linėjaus, Johanno Christiano Traugott Schlegelio). 
Jų panaudojimą maistui Europa iš naujo atrado XVIII-XIX amžiais kartu su etnografiniu domėjimusi įvairių šiaurės tautų gyvenimu. Eggarto Olafssono ir Bjarni Palssono knygoje „Travels in Iceland...“ (angliškas leidimas pasirodė 1805 metais) randame aprašytą islandinės kerpenos paruošimo būdą: „...dažniausias šios kerpės paruošimo būdas yra košė. Vieną parą kerpės mirkomos šaltame vandenyje, šio proceso metu pašalinamas labai nemalonus kartus skonis. Ištrauktos iš vandens, jos paliekamos nusivarvėti ir po to verdamos nugriebtame piene, kol gaunasi drebučiai, kurie valgomi iškart, karšti su sviestu arba paskui, ataušę su raugintu pienu. Kai kada išmirkytas kerpes susmulkina ir palieka išdžiūti saulėje ar prie ugnies. Po to jas specialių plaktuku sutrina į miltelius, kuriuos verdas piene, taip gaudami labai skanų, maistingą ir lengvai virškinamą valgį…“. Toliau autoriai priduria, kad nepaisant įvairių mokslininkų (tarp jų ir Karlo Linėjaus) abejonių apie galimybes valgyti šias kerpes, jie matę vietinius jas nuolat valgant ir valgę patys. Ir dar, anot autorių, tai „...puikiausias maistas žmonėms, turintiems krūtinės ligų…“, naudingos virškinimui. Be to vietiniai jomis dažo audinius geltona spalva. 
O dabar persikelkime į Lietuvą. XIX amžiuje, Rytų ir Vidurio Europai vis dar vaduojantis iš bado grėsmės, buvo rekomenduojama islandines kerpenas naudoti valgių gaminimui ir mūsų krašte. Čia islandines kerpenas populiarinti pradėjo Mogiliove dirbęs vaistininkas ir chemikas Teodoras Friedrichas Augustas Brandenburgas (1781-1837). Jis parengė ir 1822 metais rusų kalba išleido knygą „...apie naują išradimą – darymą valgio iš kerpių, vadinamų kerpėmis islandų, javams neužderėjus...“. 1823 metais Vilniuje, A. Marcinowskio spaustuvėje, pasirodė jos leidimai lenkų ir lietuvių kalbomis. Lietuviškojo vertimo – „Apey darima walge ysz kiarpiu islandu“ – autorius buvo Simonas Tadas Stanevičius (1799-1848). Ir tai yra bene pirmoji – tokia labai savotiška – gastronomijos knygelė lietuvių kalbą. 
Knygelėje detaliai aprašyta, kaip kerpes rinkti, kaip pašalinti jų kartumą. Joje pateikiami ir keli patiekalų, kuriuose naudojamos islandinės kerpenos, receptai: duona, aušinė, miltynė. Viskas prasideda nuo kerpenų paruošimo. Surinktos kerpenos yra mirkomos „...su drungnu yr czistu wandeniu. Po parplowyma kiârpiu łayks nu łayka kiaturys sikius, kartumas prapuola, o jey kas likt jo, tay ysznikst besywyrynant myjltams yr bekiapant dûnay...“. Tokios, kartumą praradusios, kerpenos yra džiovinamos ir gali būti ilgai laikomos. Jei iš jų norėsime kepti duoną – turėsime jas sugrūsti į miltus. Ir tada: „...puskiatwyrta swàra myjłtu kiârpyniu reyk ipyjlty i kàtyla arba i pûda yr užpilus dèszymty swaru wandens, mayszant be palowos, wyrynty patoley, pakol ne pasydaris lympanty putra arba teszła yr pakol pry samcze lypty ne pradiès. Po to reyk jen atauszity, yr kum dydżiau pry ranku lymp, tum ira giarèsny. O jey maż te būtu lympanty yr sausa, būtu tay žènklu jóg ira parwyrynta. Tūmet užpilus dar wina arba du swaru wandens, reyk wyrynty ysznauja yr mayszity kayp yr pyrma. Szylta tèszla reyk idièty i giâlda kur kik tik tur bûty teszlos rûguses. Pa kun miayszant rankums, kaskarts daugiau reyk pyjlty myjltu jawyniu, iky szesziù swàru. Jey teszła būtu pardaug tyrszta, gàles dapyjlty wandens. Uždengus giàlda, reyk jen łaykity ant szyita pè cziaus par pusy to cziesa kurys yszeyn łayks nu łayka. Po to, teszła pakyjłs yr rùgsztokay kwepiety pradićs. Paskun reyk użpyjlty kiàturys swarus myjłtu ruginiu , o swara kiârpyniu, yr atmyjnkity, darant tay kayp gàtent su dydżiausiu paskubynymu. Wiel padiêty giałda ant szyka pècziaus diel irugyma yr pasykielyma teszłos, tayp kayp yr su dûna jawyne dàroma ir. Ant gała reyk dyjrbty payłgus yr nepardydżius kiapałâyczius, yr kiapty po pècziaus. Sekant tan padiejyma gâusės ysz pècziaus dwydeszymty yr szeszys swarus dûnas...“. 
Panašiai (virinant kerpenas) gaminama ir aušinė (drebučiai). Tik čia jau naudojami ne miltai, o visos šviežios ar džiovintos kerpenos: „...swara kiârpiu reyk idiêty i łaystita sagona, arba yr i mólyny pûda, użpyjlty deszymty swaru wandens yr wyrynty patoley, pakol pasiêmus i szaukszta sruba ta âuszdama ne pradies tyrsztiêty. Tùmet reyk jen pârkoszty par dróbe, arba par taniiu riety yr kiarpes su rankutns yszspausty....“. Paskui aušinė gali būti naudojama kitų patiekalų gaminimui. Pavyzdžiui, miltinei: „...asztunta daly swara myjłtu ruginiu yr penkta daly swara pina reyk drauge sumaysżity pûde. Prydiûjus du swaru âuszines ysz kiârpiu yr žiupsny druskas reyk pawyrynty mayszant be palowos. Nesutekyme pina yr wandenie tay-pat gàles padarity...“. 
Nepaisant daugybės kerpių rūšių, šiuolaikinėje virtuvėje mus domina tik didžiosios kerpės. Tos, kurios tinka maistui gaminti. Lietuviai nelabai mėgo valgyti kerpes, gal čia buvo ir daugiau augalų, tinkamų maistui, gal čia nėra ir tiek daug maistinių kerpių.Tačiau šiaurės šalyse kerpė yra svarbus badmečio produktas, iš kurio buvo malami miltai verdamos košės. O štai Indijoje tai yra prieskoninis augalas – „kalpasi“ (Parmotrema perlatum, juodoji akmens gėlė) kerpė yra viena iš sudėtinių garam masalos prieskonių dalių. Taip pat iš kerpių gaminama mana (nesupainiokime jos su kitomis dviem manų rūšimis: kvietinėmis manų kruopomis ir monažolės sėklomis). „Kerpių mana“ gaminama dažniausiai iš kerpių Lecanora esculenta ir Gyrophora esculenta. Kerpės taip pat plačiai naudojamos medicinoje, ir tradicinėje žolinėje, ir mūsų įprastinėje. 
Pačios populiariausios maistinės ir vaistinės kerpės yra elninė šiurė, islandinė kerpena ir kedenės. (Beje, dabar tarp namudinių aludarių populiari Airiška kerpė (Irish moss), suteikianti skaidrumo alui, yra visai ne kerpė, o dumblis). Visos minėtos kerpės dabar gali būti labai svarbios mūsų namuose, nes jų arbata lengvina atsikosėjimą, ramina skaudančią gerklę ir turi antiseptinių savybių. 
Turbūt pati populiariausia kerpė virtuvėje ir vaistinėlėje yra islandinė kerpena. Tai labai žavi mūsų miškų paklotės sudėtinė dalis. Ją rasite augančią pušynuose šalia elninės šiurės. Tik elninė šiurė matoma iš toli – gan aukšta, sidabrinė, primenanti išmėtytus ant samanų kupstelius. O islandinė kerpena – šviesiai žalsva, gelsvai žalsva, prigludusi prie žemės ir išsišakojusi kaip briedžio ragai. Islandinę kerpeną draudžiama rinkti dideliais kiekiais, tačiau vieną kitą kuokštuką savo vaistažolių rinkiniui papildyti tikrai galite pasiimti iš miško. Neplėškite augančios kerpės, geriau ieškokite jų kirtimuose, kur jos jau išplėštos. Arba ten, kur jau praėjo elnias arba briedis, smaguriaujantis šiais gardėsiais – tikrai rasite išplėštų ir numestų kuokštukų. Atsineštas kerpenas paskleidžiame plonu sluosniu ir išdžioviname kambaryje, vėliau sudedame į kartonines dėžutes arba stiklainius ir laikome kol prireiks. 
Iš kerpenų verdama arbata nuo kosulio, gaminami skaudančią gerklę raminantys čiulpinukai, jos malamos ir dedamos į miltus kaip miltų pakaitalas, verdamos į košę, iš jų daroma net žele, nes turi tirštinančių savybių, o new nordic restoranai visame pasaulyje pamėgo kerpes tiesiog skrudinti aliejuje iki traškumo, pabarstyti druska ar kitais prieskoniais ir patiekti savo lankytojams kaip labai gražų traškutį. Kerpena yra labai karti, todėl prieš valgyma yra mirkoma sodos tirpale kelias dienas arba kelis kartus nuverdama, džiovinama ir tik tada malama į miltus. Po to jau galime gaminti valgius. 

Ruginio raugo duoniukai su gamtiniais miltais. Senovinis kerpių tešlos receptas yra gal per sunkus mūsų laikams ir išlepintiems skrandžiams, tačiau turint laiko pažaidimui virtuvėje galima pasigaminti paprastus duoniukus su ruginiu raugu ir tuo, ką pavyko surinkti miške. Tuo labiau kad raugo rūgštumas “numuš” kerpių ir kitų laukinių ingredientų kartumą. Į šiuos duoniukus galite dėti iki trečdalio laukinių dalių – tai gali būti kerpena, džiovintos ir sumaltos samanos, lazdynų ar alksnių žirginėliai, nendrių žiedadulkės, džiovintos ir sumaltos žolės (dilgėlės, žliugės, garšvos), beržo ar pušies vidinės žievės miltai, dilgėlių, skudučių, nakvišų sėklos ir kita egzotika iš lietuviško miško. Duoniukams reikės 1 stiklinės aktyvaus ruginio duonos raugo, ½ – 1 stiklinės gamtinių miltų, ½ stiklinės saulėgrąžų, linų sėmenų, sezamo sėklų (nuo jų duoniukai būna trapesni, bet jei neturite, galite ir nedėti), poros valgomųjų šaukštų aliejaus, gero žiupsnio druskos, ½ stiklinės kvietinių miltų ir apie ½ stiklinės ruginių miltų. Raugą sumaišome su gamtiniais ir kvietiniais miltais, pasūdome, supilame aliejų ir jei naudojame sėklas, išmaišome su šaukštu. Tada po truputį beriame ruginius miltus, kol gausime gan kietą rankomis minkomą tešlą. Tešlą uždengiame ir dedame į šiltą vietą valandai, kol pakils. Kai pakyla, tešlą išočiojame maždaug 1 mm storumu tarp 2 kepimo popieriaus lakštų (nepamirškite gerai pabarstyti miltais abiejų pusių, kad neliptų prie popieriaus), viršutinį nuimame, tešlą aštriu peiliu supjaustome juostelėmis ir visą lakštą su apatiniu popieriaus lapu dedame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Po 10 - 15 minučių patikriname, jei tešlą jau galima visu lakštu pakelti nuo popieriaus mentele, tada apverčiame ir kepame kol apskrus kraštai. Žiūrėkit, tik nepamirškit kuo dažniau patikrinti, nes duoniukus nuo iškepusių iki sudegusių skiria maždaug 1 minutė… Iškepusius duoniukus ištraukiame, paliekame atvėsti ir sulaužome juostelėmis. Iš šios tešlos galima kepti ir apvalius blynus su skyle per vidurį – labai žaviai atrodo tokios duonos atsargos kabančios ant virvutės virtuvėje. 

Islandinės kerpenos guminukai gerklės skausmui raminti. Vaistinėse pilna įvairių pastilių bei čiulpiamų tablečių su islandine kerpena nuo gerklės skausmo. Ir jos, aišku, veiksmingos. Tačiau jei turite pačių kerpenų ir daug laisvo laiko, galite pasigaminti naminių vaistų. Čiulpinukus su cukrumi sunku gaminti, tam reikia maistinio termometro, kad cukrus neperkaistų. Lengviau daryti žele guminukus su islandinės kerpenos arbata. Tada net galima ilgiau pažaisti ir padaryti juos dryžuotus, pvz. naudoti ne tik kerpenos, bet iš kitokių žolelių arbatas. Tam tinka čiobrelių, liepžiedžių, siauralapių gysločių, mėtos ar imbiero su citrina arbata, ir jas pilstome sluoksnį po sluoksnio. Guminukams reikia stipraus vaistažolių nuoviro pasaldinto medumi arba cukrumi ir želatinos. Želatinos kiekis visada būna parašytas ant pakelio, bet guminukams tą kiekį reikia dvigubinti. Birios želatinos kiekis žele gamybai būna 6-8 šaukšteliai 1 l skysčio, tai guminukams reikės 12-16 šaukštelių. Dėl didelio želatinos kiekio nedarykit tokios arbatos, kaip kad geriate, ji turi būti gerokai per saldi, maždaug kaip sirupas. Arbatą atvėsiname, joje išbrinkiname želatiną, pašildome vandens vonelėje kol visi grūdeliai ištirps ir supilame į maistine plėvele išklotą skardą ar dubenį. Įdedame į šaldytuvą, palaukiame kol visiškai sustings, supjaustome norimo dydžio gabaliukais, apvoliojame juos krakmole, kad neliptų vienas prie kito ir sudedame į dėžutę. Dėžutę laikome šaldytuve iki savaitės. Piktnaudžiauti tokiais guminukais nederėtų, čia ne šokoladiniai saldainiai, bet skaudant gerklę galima sučiulpti po vieną kas porą valandų. Ir jie tikrai bus naudingesni už pirktinius dėl mažesnio cukraus kiekio ir naudingųjų želatinos savybių. P.S. jei norite dar “dumblinesnių” guminukų, galite bandyti juos pasigaminti su agaro milteliais. Agaras yra želatinos pakaitalas, gaunamas iš dumblių.