Pavasaris
ateina įvairiai. Kai kam – kalendoriškai, kovo 1 d. Kitiems – astronomiškai, su
pavasario lygiadieniu. Dar kitiems – meteorologiškai, fenologiškai,
ornitologiškai, religiniu požiūriu (kiek yra
religijų, tiek šiuo klausimu turime nuomonių...). O ar žinote, kuris
pavasaris ankstyviausias? Anot 1616 metais Krokuvoje išleistos Teodoro
Zawackio knygos „Memoriale Oeconomicum...“, pavasaris prasideda vasario 14
dieną ir tęsiasi iki gegužės 14 dienos. Teodoras Zawackis buvo humoralinės
dietetikos šalininkas. Anot jo, vasario 14 dieną baigiasi žiemiškas flegmos
(gleivių) laikas, o nuo gegužės 14 dienos mūsų kūnus užvaldo chole (tulžis).
Na, o pavasaris priklauso kraujui (sanguis). Šis laikotarpis yra pereinamasis
tarp žiemos ir vasaros, todėl jo pradžioje maitinimasis turi būti artimesnis
žiemai, o pabaigoje – vasarai.
Anot Teodoro Zawackio, šiuo metu reikia valgyti
mažiausiai, lyginant su kitais metų laikais. Krikščioniui tai daryti nebus
sunku – juk didelė dalis pavasario yra Gavėnios metas. Valgiai turi būti
dažniau kepti, o ne virti (ypač antroje pavasario pusėje). Ir užsigerti
patartina, ne vandeniu, o silpnu alumi (tik nepadauginant). Vasario ir kovo
mėnesiais rekomenduojamas saldus, medumi pagardintas maistas, saldūs gėrimai.
Drėgnu ir vėsiu ankstyvo pavasario metu sušildo valgiai, pagardinti česnaku ir
rūtomis bei gerai iškūrenta pirtis. Balandį rekomenduojama valgyti šviežios
mėsos, o vengti stipriai prieskoniais gardintų ir persūdytų patiekalų, ypač silkių,
nuo kurių net išberia (tai bloga naujiena pasninkaujantiems silkių mėgėjams).
Gegužę vengti patiekalų, pagamintų iš bet kurių gyvūnų smegenų, galvų ir kojų.
Tinka vėsesnis maistas, pagardintas pankoliais, o gėrimai su šalavijais bei
pelynais.
Bet už lango vis dar vasaris, tad vėsesnį maistą, kol kas pamirškime ir imkimės ko nors saldaus, su medumi. Štai vienas, labai paprastas meduolių receptas, pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos 1913 metų „Gaspadinystės knygą...“. Meduolių gaminimas labai paprastas: „...du stiklu medaus, sudėjus stipran bliudan, pastatyti apidrugin pečiun; kaip medus pasidarys skystas, pridėti du mažus arbatinius šaukštelius sodos, tris stiklus miltų ir išminkyti dar kartą, kad tešla pasidarytų kieta, kaip makaronams; jei tokia nebus, pridėti milty ir vėl minkyti; iškočioti kočielu per pirštą storumo, pjaustyti apskričiais ar keturkampiais šmoteliais, dėti ant skardos vašku ar nesudytu sviestu išteptos, ir pastatyti visiškai praviesintan pečiun; pusę valandos palaikius, išjimti, o bus kogeriausi meduoliai...“.
Bet už lango vis dar vasaris, tad vėsesnį maistą, kol kas pamirškime ir imkimės ko nors saldaus, su medumi. Štai vienas, labai paprastas meduolių receptas, pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos 1913 metų „Gaspadinystės knygą...“. Meduolių gaminimas labai paprastas: „...du stiklu medaus, sudėjus stipran bliudan, pastatyti apidrugin pečiun; kaip medus pasidarys skystas, pridėti du mažus arbatinius šaukštelius sodos, tris stiklus miltų ir išminkyti dar kartą, kad tešla pasidarytų kieta, kaip makaronams; jei tokia nebus, pridėti milty ir vėl minkyti; iškočioti kočielu per pirštą storumo, pjaustyti apskričiais ar keturkampiais šmoteliais, dėti ant skardos vašku ar nesudytu sviestu išteptos, ir pastatyti visiškai praviesintan pečiun; pusę valandos palaikius, išjimti, o bus kogeriausi meduoliai...“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą