2021 m. balandžio 23 d., penktadienis

Iš garšvų salotus taisa ir barščius...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Žinot, ko labiausiai nemėgsta daržininkai? Ogi garšvos. Na gerai, gal pirmą vietą ji dalijasi su dar keliomis įkyriomis piktžolėmis, tokiomis kaip varputis, usnis, balanda, žliūgė, galinsoga - visomis tomis valgomomis žolėmis, kuriose skonio ir naudingų žmogui medžiagų yra gerokai daugiau nei pačiose daržovėse. Daržininkų ir sodininkų padavimai byloja, kad išnaikinti šias piktžoles pavyksta tik tada, kai jas pradeda valgyti patys daržininkai. Bet tada tampa neaišku, ar augini daržoves tam, kad jas valgyti, ar tam, kad neišnyktų visos piktžolės…
Yra ir kitas augalas panašiu pavadinimu – vaistinė šventagaršvė. Tai kilminga ir didinga tolima garšvos giminaitė. Šventagaršvė mažai kuo primena paprastąją garšvą, nors abi yra iš tos pačios šeimos. Šventagaršvės Lietuvoje nedažnas augalas, auga palei upes, pakrantėse, šlapiose pievose, užauga iki 2 su puse metro aukščio, labai kvapnus augalas, vartojamas kaip vaistažolė, gėrimų gamyboje, kaip prieskonis.
Istorinėje literatūroje medicinos ir gastronomijos temomis kur kas daugiau dėmesio autoriai skyrė šventgaršvei (Angelica archangelica), ne garšvai (Aegopodium podagraria). Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje garšvai skiria tik vieną puslapį, o šventgaršvei – net 14. Garšva (pagal humoralinę mediciną) antru laipsniu sausinanti ir šildanti. Jos panaudojimo būdų aprašoma nedaug. Iš esmės – kaip sako ir jos lotyniškas pavadinimas – pagalba nuo podagros ir kitų sąnarių bei kaulų negalavimų. Taip pat tinka senoms, negyjančios žaizdoms plauti ir jas gydančiam pleistrui gaminti. Visai kas kita – šventgaršvė. Pirmiausia Syrenijus aprašo keturias jos rūšis. Viena jų – kultūrinė (sėjama darže), kitos trys – laukinės (viena – auganti pievose, kita – prie vandens ir trečioji – archangeliškoji). Šio augalo vaistinės žaliavos rinkimas – ypatingas. Pavyzdžiui, laukinės, laukuose augančios, šventagaršvės šaknis geriausia kasti gegužės mėnesį laike, kuomet Mėnulis yra Liūto [zodiako] ženkle 11 namuose yra ir Merkurijus tuose pat 11 namuose yra. Lapus reikia rinkti liepos mėnesį, kai Saulė bus zodiako Liūto 28 laipsnyje, Mėnulis – Liūte, o Merkurijus – Mergelėje. O sėklas – rugsėjo dešimtą, vienuoliktą ar dvyliktą dieną, Mėnuliui esant Liūte, 10 namuose. Peržiūrėję ligų, kurias padeda gydyti šventagaršvės sąrašą, rasime kone visas anuomet žinomas. Kaip ir garšva, šventagaršvė buvo laikoma sausinančia ir šildančia. Tad laikyta padedančia nuo visų drėgmės ir šalčio sukeltų ligų: skrandžio, galvos skausmų, širdies, plaučių, rūtinės, gerklės, dantų. Be to, šventagaršvės šaknis tiko burtams bei maginiams veiksmams atlikti.
Syrenijus pateikia ne vieną iš šventagaršvių pagamintų vaistų receptą. Vienas populiariausių – saldėsis (konfektas). Taip pat minima trauktinė, pleistras, cukatai, sirupas, tepalas, ekstraktas. Šventagaršvės gydomaisiais tikslais gardintas aliejus, druska, cukrus, vynas, midus. Vėlesniais laikais dalis jų migravo į gastronomijos knygas ir įsitvirtino jose saldumynų, trauktinės ir acto pavidalais. Paprasčiausiais Syrenijaus pateikiamas saldėsis turėjo būti gaminamas taip: „...šventgaršvės šaknis galima cukruje gaminti, plonai jas supjausčius apvirti vandenyje, o kai išvirs ir suminkštės, sutrinti kuo geriausiai į košę ir dar per smulkų sietą pertrinti. Tada cukraus keturias dalis pridėjus virti kol saldėsis sutirštės....“. XVII amžiaus Radvilų virėjo užrašų knygelėje randame Levandų saldumyną, kuris gaminamas panaudojant 1,5 svaro levandų žiedų, vieną lotą cukraus, po tris lotus cinamono, gvazdikėlių, muskato žiedų ir po vieną lotą citvaro, kubebos, kardamono, galgano ir šventgaršvės [džiovintų ir sutrintų šaknų]. Visas šitas mišinys maišomas su skaidriu cukraus sirupu, pašildomas ir ataušinamas. XIX amžiaus pabaigoje pastebima, kad šventagaršvės itin naudingos trauktinių gamintojams ir saldumynininkams. Iš jų gaminami žalios spalvos konfitiūro gabalėliai, skirti tortams puošti. Juos gaminti rekomenduojama tokiu būdu. Prieš žydėjimą surinkti stiebai supjaustomi maždaug 30 cm ilgio gabalėliais. Juos verda vandenyje, kad suminkštėtų ir paskui iškart ataušina šaltame vandenyje. Jei reikia, dar paverda ir vėl ataušina. Tuomet stiebus sudeda į cukraus sirupą, kaitina ir kartas nuo karto pavarto. Kai sirupe pasirodo daug burbuliukų, stiebus išima, sudeda į dubenį ir užlieja sirupu. Kitą dieną sirupą nupila ir vėl kaitina, kad labiau sutirštėtų ir juo vėl užlieja šventagaršvių stiebus dubenyje. Po kelių dienų sirupą vėl nupila ir vėl kaitina tol, kol jis dar labiau sutirštėja ir vėl juo užlieja stiebus. Po kelių dienų vėl nupila ir vėl kaitina, kad dar labiau sutirštėtų. Tada sudeda į sirupą stiebus ir kaitina toliau. Paskui išima, padeda ant marmurinės lentos ir gausiai pabarsto cukrumi. Tada – išdžiovina krosnyje. Iš 1,5 kg šviežių stiebų pagaminama 1 kg konfitiūro.
1820 metais Varšuvoje išleistame Adamo Dunino alkoholinių gėrimų gaminimo vadovėlyje („Wykład teoretyczno-praktyczny sztuki wyrabiania i pędzenia spirytusu, robienia wódek i likierów“) randame skyrių skirtą šventagaršvei. Jis įvardija tris šio augalo rūšis: Angelica Archangelica, Angelica Sylvestris ir daržuose auginama Angelica Sativa. Jo nuomone pirmoji yra geriausiai tinkama visokioms, silpnumo sukeltoms, ligoms gydyti, antroji – geriausi tinkama jo amatui (likerio gamybai). Gaminant gėrimą Duninas rekomenduoja 1 svarą šventgaršvės šaknies užpilti 50 kvortų spirito. Kito gėrimo receptas (vadinamas anglišku) – kiek sudėtingesnis. Jam naudojama ne tik šventagaršvės šaknis, bet ir citrinų bei apelsinų žievelės, cinamonas, muskato žiedai, gvazdikėliai, levandos, rozmarinas, mairūnas, ramunėliai.
XVIII – XIX amžiais šventgaršvės naudotos ir actui gardinti. Vieną tokių receptų rasime ir Jano Szyttlerio 1841 metais Vilniuje išleistoje, įvairių produktų konservavimui skirtoje knygoje („Spiżarnia dostatecznie i przezornie urządzona dla dogodnego użytku mieyskich i wieyskich skrzętnych gospodyń...“). Kuchmistras rekomenduoja pasigaminti prieskonių mišinį, imant po 3 lotus šventgaršvės šaknies, ajero šaknies, rozmarino, šalavijo, dviejų rūšių pelyno pelyno, mėtų, rūtų, levandos žiedų ir česnako; taip pat 3,5 loto cinamono, 2 lotus gvazdikėlių ir 1,5 loto muskato riešuto. Susmulkinti prieskoniai užpilami trimis Varšuvos gorčiais acto. Ir taip laikoma 12 dienų šiltoje vietoje (dieną – saulėkaitoje, o naktį – šiltoje patalpoje). Kai kas nakčiai net šiltais pelenais apdėlioja indus, kad šiluma daugiau skonio ištrauktų. Po to nusunkia, o prieskonius – dar ir išspaudžia, kad visas skystis juose esantis ištekėtų. Tada porai dienų palieka nusistovėti ir skaidrų actą supilsto į butelius, užkemša ir užsmaluoja. Tiesa, maistui tokio acto naudoti nerekomenduojama. Jis geriau tinkąs smilkymui. Reikia lašinti ant karštos geležies, kad namuose būtų geras kvapas.
Apie garšvų panaudojimą maistui informacijos mažiau. Yra minima, kad švieži garšvos lapai galėję būti naudojami kaip daržovės, panašiai kaip špinatai ar juosvasis gaivulis. Taip pat – barščiams virti.


Garšvos tikrai nenusipelno piktžolės vardo. Nes tai yra vienas iš ankstyviausių valgomų augalų, pradedantis lįsti vos atšilus orams, kartu su dilgėlėmis, žliūgėmis ir laukiniais česnakais. Auga ji visur, kur tik įmanoma, daržuose, patvoriuose, parkuose, pamiškėse, pakrūmėse ir paupiuose. Tankūs, vištos kojas primenantys ir todėl liaudyje taip ir vadinami – vištakojais, garšvų lapų sąžalynai bei ilgos sultingos ir krakmolingos šaknys gal ir negražiai atrodo lysvėse bei nustelbia trapesnius sodinukus, tačiau tai yra puikus vitaminų šaltinis pavasariniams patiekalams. Valgoma visa garšva – jauni, dar nepilnai išsiskleidę lapeliai su sultingais koteliais tinka salotoms, sriuboms, blynų ar pyragų įdarams, troškiniams ar vegetariškiems kotletams ruošti. Šaknys džiovinamos ir malamos miltams. Kvapnūs žiedai renkami birželio mėnesį ir iš jų galima virti nuostabų sirupą. Jauni žiedūgliai verdami sirupe ar marinuojami kaip kaparėlių pakaitalas, juos galima kepti ar troškinti. O visas augalas, iškastas birželio mėnesį kartu su šaknimis, lapais, žiedais užpilamas degtine ir toks gėrimas vadinamas „dzinguliniu likeriu“. Šventgaršvė - taip pat valgomas augalas, ypač skanūs jauni žiedkočiai su dar neišsiskleidusiais žiedynais, juos galima ruošti, kaip ir gumbinius pankolius, tuo labiau, kad jie yra labai specifinio skonio, kaip ir minėtoji daržovė. Šventagaršvės šaknys, žiedai ir sėklos įeina į Benediktino likerio ir trejų devynerių sudėtį. Jauni žiedkočiai, lapkočiai ir šaknys naudojami saldumynų gamyboje, verdami sirupuose, gaminami cukatai. Sėklos labai tinka sriubų, troškinių, duonų gardinimui.

Sūdytos garšvos žiemos atsargoms. Įprastai taip ruošiamos rūgštynių atsargos žiemai, tačiau galima pasiruošti ir kitokių sūdytų lapų atsargų. Sūdyti galima dilgėles, žliūges, balandas, barščių lapus, špinatus ir, aišku, garšvas. Sūdymui renkami jauni, ką tik išsiskleidę ar dar neišsiskleidę garšvų lapeliai su visu koteliu. Kai skinate kotelį, stenkitės jį ištraukti su visa skrotele, kuria lapas prisitvirtina prie šakniastiebio. Ta dalis yra pats garšvos gerumas ir skanumas, sultinga, minkšta kotelio dalis ypač tinka maistui. Surinktus lapus nuskalaujame po šaltu vandeniu, paberiame ant rankšluosčio, kad apdžiūtų. Lapus sudedame į dubenį, apibarstome druska (1 kg lapų reikia apie 40 gr druskos) ir atsargiai rankomis išmaišome, kad druska įsigertų į lapus. Kai pradeda skirtis sultys ir lapeliai suglemba, juos sudedame į stiklainėlius vis pagrūsdami medinio šaukšto kotu, kad neliktų jokių tarpelių. Sūdinio paviršių užpilame aliejumi, kad neiškiltų į orą lapeliai, sandariai užsukame ir laikome vėsioje tamsioje vietoje. Prieš verdant sriubą lapelius galima pamirkyti šaltame vandenyje, kad išsiskalautų druska arba tiesiog dėti į nesūdytą sultinį. Taip galima pasiruošti įvairių lapelių sūdinių, maišant kartesnius su rūgštesniais, taip išlaikant ankstyvo pavasario derlių ateinančiai žiemai.

Jogurto ledai su šventagaršvėmis (arba garšvų žiedais). Visi pieno produktai labai gerai perima aromatines augalų medžiagas. Todėl dažnai žolelės užpilamos grietinėle, kad ji įgautų jų kvapą ir skonį, o vėliau iš tos grietinėlės daromi kremai, plakta grietinėlė, aromatizuota karamelė ar ledai. Rauginto pieno produktai dar geriau ištraukia skonį ir net gydomąsias medžiagas iš augalų, todėl kartais daromi gydomieji jogurtai ar kefyras. Žolelėmis aromatizuotas jogurtas, apibarstytas žiedlapiais ar cukruotais žiedais jau savaime yra nuostabus desertas, tačiau jogurto ledai papirks net įtariai į žoles žiūrinčius vaikus. Ledams reikės: ½ l natūralaus jogurto, saujelės šventagaršvių žiedų ir kotelių (arba garšvų žiedų su koteliais, tinka ir švieži, ir džiovinti žolynai), poros šaukštų medaus arba cukraus. Iš vakaro žoleles sudedame į dubenį arba stiklainį ir užpilame natūraliu jogurtu. Paliekame šaldytuve per naktį. Kitą dieną nukošiame jogurtą, kad neliktų didesnių žolių gabalėlių, maži žiedeliai likę leduose tik sustiprins skonį ir bus įdomus priedas valgant. Nukoštą jogurtą pasaldiname pagal skonį. Sveikiau saldyti medumi, tačiau jis turi labai ryškų skonį ir gali užgožti visą žiedų kvapą bei skonį. Norint jį išlaikyti, geriausia naudoti paprastą baltą cukrų. Jogurtą supilame į ledų aparatą ir šaldome. Jei neturite ledų aparato, jogurtą tiesiog suilkite į kokį nors žemą indą ir dėkite į šaldymo kamerą. Kas pusvalandį jogurtą permaišome šakute, kad nesustingtų į vientisą ledo lytį. Arba dar paprasčiau – pilame į stiklinėles, įstatome pagaliukus ir šaldome atskiras ledų porcijas. Prieš valgant stiklinėlės pakišamos po karštu vandeniu, kad išsiimtų ledai.

2021 m. balandžio 9 d., penktadienis

Česnakai laukiniai da skanesniai kap česnakas...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Anksti pavasarį, kai dar miega visi miškai ir pievos, arba net ilgesnio žiemos atodrėkio metu, gerai įsižiūrėję į nurudusią pakrūmių pievą staiga galite pamatyti plonus žalius laiškelius, lendančius iš vos atšilusios žemės… Tai patys ankstyviausi švieži laukiniai valgomi augalai – laukiniai česnakai. Kiek vėliau daržuose ir darželiuose pradeda lįsti jų giminaičiai, kuriuos mes patys pasodiname, įvairūs laiškiniai česnakai, o balandžio mėnesį miškuose sužaliuoja ir dabar itin mėgstamas visame pasaulyje meškinis česnakas. Turbūt net nereikia daug pasakoti apie jų tinkamumą įvairiems patiekalams, nes ten, kur tinka paprasti daržinio česnako arba svogūno laiškai bei galvutės, tiks ir bet koks laukinis. Lietuvoje šiuo metu galima rasti ir rinkti laukinius česnakus (Allium oleraceum) ir meškinį česnaką (Allium ursinum).
Laukiniai česnakai paplitę visoje Europoje ir nuo seno naudojami tiek gydymui, tiek maistui. Seniausi jų augimo pėdsakai mūsų regione mokslininkų yra rasti Lenkijoje, prie Vorytų kaimo netoli Olštyno ir Gošcionžo ežere prie Vloclaveko. Tai - meškinio česnako žiedadulkės, kurioms gali būti 3700-5100 metų. Informacijos apie laukinius česnakus rasime Antikos autorių veikaluose ir viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų augalų žinynuose. Dauguma autorių pastebėjo, kad česnakai yra įvairūs: naminiai, daržo, kurie neauga be žmogau pagalbos ir laukiniai, augantys miškuose, pievose. Jų maistinės bei gydomosios savybės, paprastai, neskiriamos pagal rūšis, aptariamos kartu, nes - anot Stefano Falimirzo, 1534 metais išleistos augalų enciklopedijos („O ziołach i o mocy ich...“) autoriaus - „…naminis [česnakas] yra trečiu laipsniu karštas ir sausas, o miško [česnakas] dar karštesnis yra…“. Tad, humoralinės medicinos ir dietetikos požiūriu, laukinių česnakų savybės yra tos pačios kaip ir naminių, tik stipresnės. XVI amžiuje gyvenęs gydytojas, Marcinas iš Užendovo (Marcin z Urzędowa) savo 1595 metų „Herbariume“, pasiremdamas Antikos mediku Galenu, rašė, kad česnakus gydymui galima naudoti žalius ir termiškai apdorotus (virtus ar keptus). Žali - kur kas stipresnio poveikio, bet virti nesukelia tokio sunkumo kūne, kuris atsiranda privalgius žalių. Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje kategoriškai rekomenduoja vartoti tik virtus ar keptus česnakus. Tad, kiekvienas gali pasirinkti. Ne menkesnis pasirinkimas ir ligų, kurias gydyti padeda česnakai. Atidesnis skaitytojas, turbūt jau pastebėjo, kad daugelis mūsų valgomų augalų turi stiprius humoralinio karščio ir sausumo požymius, tad jų veikimas panašus, padeda nuo visų drėgmės ir šalčio sukeltų negalavimų. Anot senųjų autorių, česnakai taip pat gydo nuo gyvačių nuodų, pasiutusio šuns įkandimo, kosulio ir gerklės ligų. Taip pat nuo utelių, taip pat gydo nesveiką veido odą, taip pat padeda nuo dantų skausmo. 1613 metais žydų gydytojo išleistame „Vadove po gyvenimo medį“ rašoma apie česnako naudingumą apsinuodijus, aiškiai kalbant apie baktericidines šio augalo savybes, nes geriausiai šis augalas padeda kai „...pavyzdžiui, kas nors atsigeria nešvaraus vandens…“. Jis net rekomenduoja keliaujantiems žmonėms, kurie negali rinktis ką gerti (todėl dažnai atsigeria netinkamo vandens ar kito gėralo) nuolat kramsnoti česnaką ir taip iš anksto parengti organizmą „antpuoliui“. Panašios profilaktikos (prisivalgyti česnako) galima imtis ir einant į lauką bjauriu oru.
XVII amžiaus žydų gydytojas toliau savo tekste atkreipia dėmesį ir į česnakų maistines savybes. Anot jo tai vienas iš universalių prieskonių (kartu su pipirais, šalaviju, petražolėmis ir druska), kurie tinka kone visiems patiekalams ir „bet kokį valgį padaro skaniu“. Česnakus valgo su kietai virtu kiaušiniu, varškės sūriu, daro česnakinį padažą su pienu. Žinoma, turtingesniuose namuose vartoti daržo česnakai, o laukiniai buvo skurdesniosios virtuvės dalimi. Įdomų „gydomojo padažo“ receptą rasime 1571 metais Krokuvoje išleistoje XIII-XIV amžių italų autoriaus Pietro de Crescenzi knygos vertime. Padažas gaminamas sutrinant kartu česnakus (galvutes arba lapus) su petražolių lapais, pagardinama pipirais ir mėtų sultimis (galima ir sausais ar šviežiais lapeliais), praskiedžiama actu, kad būtų padažo konsistencijos ir valgoma su duona ar mėsa.
Tačiau „tikrųjų“ gastronomijos knygų autoriai nebuvo tokie entuziastingi. Dėl didelio humoralinio karščio ir sausumo česnakai laikyti grubumą skatinančiu ingredientu. Tad - prasčiokiškais, valstietiškais, netinkamais aukštesnei virtuvei ir jos subtiliems skoniams. Greičiausiai dėl šios priežasties senosiose knygose nedaug „česnakinių“ receptų (daugiausia - kaip prieskoniai rūkytiems mėsos gaminiams, žuviai ir padažams). O ir tie, senųjų autorių buvo surašyti daugiau daržo, ne miško česnakams.


Laukinius česnakus galite rasti pievose palei upes, pakrūmėse, šlaituose, meškiniai mėgsta derlingas lapuočių miškų dirvas. Pastarasis tik prieš metus buvo išbrauktas iš Saugomų augalų sąrašo, todėl jį rinkti reikia labai atsakingai. Ir vienų, ir kitų česnakų valgomas yra visas augalas – laiškai, galvutės, žiedai ir užsimezgusios sėklos. Tačiau nepamirškite, kad meškinio galima rinkti tik lapus, o jei kasite laukinius česnakus, nepamirškite atgal pasodinti visas mažesnes, maistui netinkančias galvutes. Taip kitais metais užaugs didesnių ir daugiau česnakų.
Česnakų laiškus galima naudoti salotoms, tam itin tinka platūs ir minkšti meškinio česnako lapeliai, iš jų gaminamas ir labai skanus pesto padažas, smulkiais laukinių laiškeliais galima apibarstyti omletus, sumuštinius, gardinti majonezus ir kitus padažus. Salotoms ir kitiems patiekalams papuošti tinka ir česnakų žiedai – balti meškinių česnakų ar violetinės laukinių česnakų žiedų galvutės. Nužydėjus žiedams galima rinkti sėklas, jos, kaip ir kasamos galvutės gali būti naudojamos ten, kur tinka paprasti česnakai – sriuboms, troškiniams pagardinti, jas galima rauginti, sūdyti ar marinuoti ir vartoti kaip kaparėlių pakaitalą.

Meškinio česnako pesto padažas. Pesto padažams tinka beveik visi žalumynai, kuriuos galima sutrinti į vientisą masę ir kurie išlaiko gražią ryškiai žalią spalvą. Meškinių česnakų spalva viena iš pačių “žaliausių”, o skonis labai ryškus ir česnakinis, todėl iš karto sumažėja sudėtinių padažo dalių, juk į tradicinį pesto dedame lapus, sėklas, aliejų, sūrį, citriną ir česnako skiltelę. Reikės: poros saujų šviežių meškinio česnako lapelių, geros kokybės šaltai spausto aliejaus, saujelės riešutų arba sėklų (tradiciškai naudojami kedrinių pinijų branduoliai, bet tinka visi riešutai be luobelės arba sėklos (lazdynai, migdolai, graikiniai, anakardžio riešutai, saulėgrąžų, moliūgų, kanapių sėklos)), šlakelio citrinos sulčių, parmezano ar kito kieto sūrio, druskos ir juodų pipirų. Lapelius nuplauname, išdžioviname ir triname piestoje ar elektriniu rankiniu trintuvu kartu su riešutais, kol gausime vientisą masę. Trindami po truputį lašiname aliejų, jo reikia tiek, kokio tirštumo padažo patys pageidaujate. Baigdami trinti įpilame šlakelį citrinos sulčių, pipirus ir suberiame smulkiai tarkuotą sūrį. Paragaujame ir jei reikia papildomai pasūdome. Šį padažą galima užsišaldyti ilgesniam laikui, bet ir šaldytuve jis laikysis pakankamai ilgai jei ant paviršiaus užpilsite aliejaus sluoksnį. Jei planuojate pesto laikyti šaldytuve kiek ilgiau nei porą dienų, nepilkite citrinos sulčių, kurios keičia žalumynų spalvą, geriau jas pilti prieš nešant ant stalo.

Pyragas su česnakų laiškais ir varškės sūriu. Pavasariniams pyragams, kaip ir pavasariniams pesto padažams, tinka visi žalumynai, bet ypač česnakai… Jei nerasite laukinių arba meškinių česknakų, tai nenuliūskite ir eikite į daržus, kur būtinai bus sudygusių žieminių, narcizalaiškių, plačialapių ar tų smulkialaiškių daugiamečių česnakėlių auginamų gėlynuose ir liaudyje vadinamų „tribulkomis“ - tiks visi. Pyragui reikės: trapios tešlos (tinka bet kokia trapi tešla, naminė ar šaldyta iš parduotuvės), poros saujų įvairių česnakų laiškų, lietuviško varškės sūrio gabaliuko rūkytos šoninės, gabaliuko fermentinio arba kieto sūrio, 2 kiaušinių, 2 valgomųjų šaukštų grietinės, druskos, pipirų. Pyrago formą išklojame plonai iškočiota tešla, gražiai nupjauname kraštus (arba paliekame negražius kaimiškus, kuriuos vėliau galima užlenkti ant įdaro), orkaitę įkaitiname iki 180 laipsnių karščio. Ant tešlos sudedame plonai mažais gabaliukais supjaustytą šoninę, kubeliais supjaustytą varškės sūrį ir pasmulkintus česnako lapus. Viską apibarstome sutarkuotu fermentiniu sūriu ir užpilame išplaktais kiaušiniais su grietine, pipirais ir druska. Jei kraštų nenupjaustėte, tai gražiai užlenkite. Kepame apie 45 minutes, kol pyragas gražiai pagelsta.