Lietuva
ir Lenkija; Vilnius, Varšuva ir Krokuva; lietuviai ir lenkai – tai
erdvė, kuri buvo suskaldyta XIX amžiaus pabaigos nacionalizmo
idėjų. Lygiai prieš šimtą metų, 1914 metais, istorikas
Voicechas Baranovskis knygoje „Lenkijos ir Lietuvos istoriniai
ryšiai“ pastebėjo: „...lenkų ir lietuvių ginčas – tai
fatališkas, priešų rankos įžiebtas sielų gaisras <...>
norint užkirsti kelią kivirčams, reikia pradėti nuo sąžiningo
žvilgsnio į istoriją...“.
Lapkričio 11 d. - Lenkijos
Nepriklausomybės diena. Tada, 1918 metais, Pirmojo pasaulio
pabaigoje subyrėję Rytų Europos imperijos, atvėrė kelią
daugelio tautinių valstybių susikūrimui. Tarp jų buvo ir Lenkija,
ir Lietuva. Pirmuoju atkurtos Lenkijos prezidentu tapo žemaitis
bajoras Gabrielius Narutowiczius. Taip, tas pats Narutowiczius, kurio
brolis Stanislovas Narutavičius buvo Vasario 16 Lietuvos
Nepriklausomybės Akto signataras... Beje, tradicija tęsiasi. Ar
žinote, kad pagal dabartinius Lietuvos Respublikos įstatymus,
dabartinis Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronisławas Komorowskis
turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę?
Abiejų
Tautų kultūros mainai tęsiasi jau daugiau kaip 600 metų.
Istorijoje Tautų kultūros tapo tokios artimos, kad, neretai, sunku
atskirti ką vieni perėmėme iš kitų. Tas pats ir gastronomijos
istorijoje. Kurios šalies maisto kultūros šaltiniu galėtume
vadinti Vincentinos Zavadzkos lenkų kalba parašytą ir Vilniuje
išleistą „Lietuvos virėją“? Patiekalų, kuriems priskirtas
„lenkiškumo“, „Krokuvos“, „Varšuvos“ epitetas rasime kone
kiekvienoje Lietuvos kulinarinėje knygoje, pradedant Radvilų virėjo
XVII amžiaus užrašų knygelėje pateiktą „Lydekos, paruoštos
lenkišku būdu“ receptą ir baigiant šiuolaikiniais receptais
internete.
O
kokiu patiekalu galėtume pažymėti Lenkijos Nepriklausomybės
dieną? Rekomenduočiau mozūrą ar mozūrėlį. Mokslininkų
teigimu, praeityje šis žodis lietuvių kalboje buvęs lenkų tautos
pavadinimo sinonimu. Taigi, pajuokaudami, galime sakyti, kad mozūras
yra kone lenkiškiausias patiekalas lietuviškoje virtuvėje. Daug
mozūrų ir mozūrėlių receptų pateikia mums jau pažįstama
Vincentina Zavadzka. Štai vienas jų – Marcipaninis mozūrėlis.
Kodėl marcipaninis – Lenkijos Nepriklausomybės diena sutampa su svarbia krikščioniška švente – Šv. Martynu. Viena legendų pasakoja, kad
marcipanas – Šv. Martyno duona. Taigi, marcipaninis mozūrėlis
šią dieną turi net kelias prasmes.
Patiekalui reikės: 1 svaro
migdolų, 8-9 kiaušinio baltymų ir 1 svaro cukraus. Nuvalytus
migdolus supilkite į indą, įdėkite keturis baltymus ir viską
sutrinkite; po to įdėkite cukrų ir išsukite. Perpilkite masę į
puodelį ir įdėkite tiek baltymų, kad masė būtų tirštos košės
konsistencijos. Statykite puodelį ant ugnies ir intensyviai
maišydami šildykite tol, kol ji taps karšta. Tada karštą masę
suvyniokite į cukrumi pabarstytą sviestinį popierių ir palikite,
kad visiškai atauštų. Tada masę iškočiokite ant popieriaus lapo,
apipjaustykite iki taisyklingos (apskritos ar stačiakampės) formos.
Nupjaustytas dalis taip pat iškočiokite juostelėmis ir jomis
aplipdykite marcipaninio „blyno“ kraštus suformuodami tarsi
dubenėlį neaukštais kraštais. Tada mozūrėlį įdėkite orkaitėn
ir kepkite, kol taps auksinės spalvos. Išėmę iš orkaitės, apliekite cukraus glajumi, padžiovinkite ir dar apliekite uogiene.