2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Vakarienė su Krikščionių Horacijumi

Krikščionių Horacijumi arba Sarmatų Horacijumi amžininkų buvo vadinamas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) – Vilniaus universiteto profesorius, vienas žymiausių baroko epochos poetų ne tik Abiejų Tautų Respublikos erdvėje, bet ir lotyniškojoje Europoje. Daug žinome apie šio žmogaus nuopelnus dvasingumui (garsėjo kaip pamokslininkas) ar literatūrai (poëta laureatus).
Tačiau, M. K. Sarbievijaus kūryboje rasime ne vieną kasdienybės detalę, įdomią gastronomijos istorijos požiūriu. Štai „Epodžių knygoje“ pateikiamame „Vienuoliško poilsio pašlovinime“ randame autentiškus autoriaus įspūdžius, „per rugpjūčio atostogas“ aplankius „žavingą Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijos vilą Nemenčinėje“. Verta pacituoti gastronominę šių įspūdžių dalį: „...Rugpjūčio karštą dieną kaimiškus stalus / Lai dengia vaišėm paprastom, / Vos slenkstį peržengus, ar prie namų, gaiviam / Pavėsy topolio tingaus, / Kur laukia savo svečio maistas malonus / Ir druskinė, visad pilna, / Ir šviežias [rauginto pieno] sūris, tyro gėrimo taurė, / Ąsotis, kviečiantis ragaut, / Ir žemuoges ankstyvas, tankmėse rinktas, / Su duona valgyti skanu. / Nebūtų gardūs man patiekalai retų / Žuvų, Lukrino austrių, daug / Skanesnis man purplys, karvelis [pažodžiui – keršulis] ar greta / Upelio vaikštanti žąsis, / Ar mokytos gerklės privengianti pupa, [Vilniaus jėzuitų kolegijos vienuoliai pupomis XVIII amžiuje paprastai maitindavo Vilniaus vargšus] / Skani mišrainė įvairių / Daržovių [pažodžiui – daržovių viralas], kepamas keptuvėj blynas, kurs / Kilmingam stalui nepritiks....“.
Taigi, jei šiandien norite paragauti ko nors atitinkančio M. K. Sarbievijaus skonį, pasigaminkite blynų pagal autentišką, beveik M. K. Sarbievijaus amžininko (taip pat XVII amžiuje gyvenusio) Radvilų virėjo receptą. Tokie blynai pritikdavę net didikų – Radvilų – stalui. Taigi: „...įpilk į dubenį pieno, įmušk tris kiaušinius, įberk geriausių miltų ir išmaišyk, kad būtų tokio tirštumo, kaip grietinė. Keptuvę patepk sviestu ir liek po truputį tiek, kad blynai išeitų tokio, kaip popierius plonumo. Po kiekvieno iškepto blyno reikia keptuvę pakaitinti ir patepti sviestu...”. 

2016 m. kovo 5 d., šeštadienis

Kaziuko riestainiai

Kiekvienais metai, Šventojo Lietuvos globėjo, Šv. Kazimiero dieną Vilnius pasitinka mugės šurmuliu. Senoji Šv. Kazimiero mugė turėjo vieną, jai būdingą, gastronominį atributą – Smurgainių riestainius („barankas“), jidiš kalba vadinamus „beygl“.
Dabartinės Baltarusijos  nedidelio miestelio vardu pavadintais gardėsiais būdavo nukrauti Kaziuko mugės prekystaliai. Į turgų atveždavo jų daugybę, kartais net valtimis Nerimi atplukdydavo. Pradžioje riestainiai buvo vienodo dydžio, dviejų rūšių: „cukriniai“ ir „su juodgrūde“. Vėliau greta jų pradėti gaminti ir didesni, pagardinti vaniliniai, šokoladiniai ir apibarstyti aguonomis riestainiai. Kaip rašo savo straipsnyje prof. Libertas Klimka: „...Kaziuko mugė stebino visus riestainėlių gausumu. Negalima buvo nė suskaičiuoti, kiek vežimų ir stalų su būdelėmis riestainėlių žagais apkrauta stovėjo. Anot vieno pardavėjo, jeigu visus šios mugės riestainėlius ant virvelės suvertum, virtinė būtų nuo Vilniaus iki Kauno. Tačiau ir pirkėjų netrūko: jau trečią mugės dieną buvo belikę tik porą stalų su keletu virtinėlių palaikių riestainėlių. Seniau gerą vardą turėjo tik Smurgainių riestainėliai. Kadangi dabar Smurgainys liko rusų valdžiai, gerai sekėsi ir Vilniaus riestainėlių kepėjams. Tačiau pardavėjai dar senu įpratimu tebešaukė pirkėjus prie Smurgainių riestainių...“.
Smurgainių riestainių skonio paslaptis – apvirinimas prieš šaunant į krosnį ir barstymas specifiniu prieskoniu – juodgrūdės sėklomis. Jei norte šiais riestainiais paskanauti savo namuose, Jums reikės: maždaug 1 kg kvietinių miltų, 50 g mielių, 250 ml pieno, 50 g cukraus, žiupsnelio druskos ir juodgrūdės sėklų. Iš miltų, pieno, mielių, sukraus ir druskos užmaišoma minkšta tešla. Ji pakildinama, po to dar kartą atminkoma, pridedant tiek miltų, kad neliptų prie rankų. Tada iš jos formuojami riestainiai. Riestainių dydis – jūsų pasirinkimas. Man labiausiai patinka maždaug 10–12 centimetrų skersmens. Kol gaminate tešlą ir riestainius, reikia įkaitinti orkaitę maždaug iki 200 laipsnių, o ant viryklės užvirinti platų puodą vandens. ­Kepimo skardą įdėkite į orkaitę, kad pašiltų. Dabar prasidės linksmoji dalis. Riestainius po vieną ar kelis (priklauso nuo puodo talpos) leiskite į verdantį vandenį, sulaukite, kol iškils į paviršių, išgriebkite kiaurasamčiu ir dėkite į pašildytą skardą, išklotą kepimo popieriumi. Čia reikia suktis iš tikro sparčiai, nes pavirinta mielinė tešla pradeda trauktis ir, jei viską atliksite lėtai, jūsų riestainiai gali būti labai kieti, tikri medinukai. Prieš šaudami į orkaitę, riestainių paviršių pabarstykite juodgrūdės sėklomis. Kitas variantas – kiek pakepintų riestainių viešų tepti išplakto kiaušinio ir juodgrūdės sėklų mišiniu. Riestainius kepti reikia tol, kol gražiai paruduos viršus.