Krikščionių Horacijumi arba Sarmatų Horacijumi
amžininkų buvo vadinamas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) – Vilniaus
universiteto profesorius, vienas žymiausių baroko epochos poetų ne tik Abiejų
Tautų Respublikos erdvėje, bet ir lotyniškojoje Europoje. Daug žinome apie šio žmogaus nuopelnus dvasingumui (garsėjo
kaip pamokslininkas) ar literatūrai (poëta
laureatus).
Tačiau, M. K. Sarbievijaus kūryboje rasime ne vieną kasdienybės detalę, įdomią gastronomijos istorijos požiūriu. Štai „Epodžių knygoje“ pateikiamame „Vienuoliško poilsio pašlovinime“ randame autentiškus autoriaus įspūdžius, „per rugpjūčio atostogas“ aplankius „žavingą Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijos vilą Nemenčinėje“. Verta pacituoti gastronominę šių įspūdžių dalį: „...Rugpjūčio karštą dieną kaimiškus stalus / Lai dengia vaišėm paprastom, / Vos slenkstį peržengus, ar prie namų, gaiviam / Pavėsy topolio tingaus, / Kur laukia savo svečio maistas malonus / Ir druskinė, visad pilna, / Ir šviežias [rauginto pieno] sūris, tyro gėrimo taurė, / Ąsotis, kviečiantis ragaut, / Ir žemuoges ankstyvas, tankmėse rinktas, / Su duona valgyti skanu. / Nebūtų gardūs man patiekalai retų / Žuvų, Lukrino austrių, daug / Skanesnis man purplys, karvelis [pažodžiui – keršulis] ar greta / Upelio vaikštanti žąsis, / Ar mokytos gerklės privengianti pupa, [Vilniaus jėzuitų kolegijos vienuoliai pupomis XVIII amžiuje paprastai maitindavo Vilniaus vargšus] / Skani mišrainė įvairių / Daržovių [pažodžiui – daržovių viralas], kepamas keptuvėj blynas, kurs / Kilmingam stalui nepritiks....“.
Taigi, jei šiandien norite paragauti ko nors atitinkančio M. K. Sarbievijaus skonį, pasigaminkite blynų pagal autentišką,
beveik M. K. Sarbievijaus amžininko (taip pat XVII amžiuje gyvenusio) Radvilų
virėjo receptą. Tokie blynai pritikdavę net didikų – Radvilų – stalui. Taigi:
„...įpilk į dubenį pieno, įmušk tris kiaušinius, įberk geriausių miltų ir
išmaišyk, kad būtų tokio tirštumo, kaip grietinė. Keptuvę patepk sviestu ir
liek po truputį tiek, kad blynai išeitų tokio, kaip popierius plonumo. Po
kiekvieno iškepto blyno reikia keptuvę pakaitinti ir patepti sviestu...”.
Tačiau, M. K. Sarbievijaus kūryboje rasime ne vieną kasdienybės detalę, įdomią gastronomijos istorijos požiūriu. Štai „Epodžių knygoje“ pateikiamame „Vienuoliško poilsio pašlovinime“ randame autentiškus autoriaus įspūdžius, „per rugpjūčio atostogas“ aplankius „žavingą Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijos vilą Nemenčinėje“. Verta pacituoti gastronominę šių įspūdžių dalį: „...Rugpjūčio karštą dieną kaimiškus stalus / Lai dengia vaišėm paprastom, / Vos slenkstį peržengus, ar prie namų, gaiviam / Pavėsy topolio tingaus, / Kur laukia savo svečio maistas malonus / Ir druskinė, visad pilna, / Ir šviežias [rauginto pieno] sūris, tyro gėrimo taurė, / Ąsotis, kviečiantis ragaut, / Ir žemuoges ankstyvas, tankmėse rinktas, / Su duona valgyti skanu. / Nebūtų gardūs man patiekalai retų / Žuvų, Lukrino austrių, daug / Skanesnis man purplys, karvelis [pažodžiui – keršulis] ar greta / Upelio vaikštanti žąsis, / Ar mokytos gerklės privengianti pupa, [Vilniaus jėzuitų kolegijos vienuoliai pupomis XVIII amžiuje paprastai maitindavo Vilniaus vargšus] / Skani mišrainė įvairių / Daržovių [pažodžiui – daržovių viralas], kepamas keptuvėj blynas, kurs / Kilmingam stalui nepritiks....“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą