Trys didžiosios gastronominės nuodėmės

Samanių sentikių cerkvėje (dabar šis kaimas yra Zarasų r. sav.), pasibaigus rytmetinėms pamaldoms, du broliai (juos visi vadino Blusiniais), užsipuolė dvasinį tėvą Avtonomą Akundiničių. Vienas brolių, Ilarionas, šaukė: „Tu – patsai Antikristas, pragaro pasiuntinys! Su tavim į pragarą visi nusiris!“. Toliau pasipylė kaltinimai dvasiniam tėvui. Ilarionas ir Jermila Blusiniai rėkė: „Jis mokina gerti arbatą ir degtinę, jis su mielėm keptą valgyti liepia. Kada taip buvo mūsų tarpe? Pražudys mus visus šis velnio apsėstasis! <...> Šiais laikais valgyti maistą su mielėmis iškeptą ir degtinę gerti“. Tai buvo 1845 Viešpaties metais, sausio 1 dieną ir apie tai rašoma žymiausiame Lietuvos sentikių istorijos šaltinyje – „Degučių metraštyje“ (2004 m. išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).
Sentikiai – savita krikščionių ortodoksų grupė, susiformavusi XVII a. Rusijoje po taip vadinamosios patriarcho Nikono reformos. Reformos esmė – pajungti Rusijos ortodoksų bažnyčią caro valdžiai ir įtvirtinti Maskvos, kaip „trečiosios Romos“ idėją. Tuo tikslu buvo padidinta caro įtaka skiriant patriarchą, pertvarkytos apeigos, išleistos naujos bažnytinės knygos. Dalis tikinčiųjų nepripažino reformos. Todėl jie sobore (aukščiausiame ortodoksų bažnyčios susirinkime) buvo prakeikti ir pradėti persekioti pasaulietinės valdžios. Gelbėdamiesi nuo represijų šie žmonės traukėsi iš Rusijos. Dalis jų kūrė bendruomenes tolerantiškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (dabartinėje rytinėje Lietuvos dalyje, Latvijoje ir Baltarusijoje).
Sentikiai niekada nesudarė vientiso religinio judėjimo. Bene ryškiausias juos siejantis bruožas – senovinių papročių laikymasis ir naujovių atmetimas. Štai šiame kontekste ir kilo konfliktas Samanių bendruomenėje: dvasins tėvas Avtonomas Akundiničius buvo liberalesnis nei Ilarionas ir Jermila Blusiniai. Gal broliai priklausė kuriai nors ypač konservatyviai (panašiai į paschalnikus) sentikių grupei, atmetančiai visus maisto produktus, išplitusius po XVII a. vidurio (kavą, arbatą, bulves, mielinius kepinius)?
Dėl savo konservatyvumo sentikių gastronominė kultūra yra viena įdomiausių Lietuvos gastronomijos istorijoje žinomų virtuvės tradicijų. Jei norite ką nors pasigaminti „Degučių metraščio“ dvasioje,  palaikykite dvasinį tėvą Avtonomą Akundiničių ir neišsigąskite mielėmis kildintos tešlos. Šiap ar taip jau nebetoli ortodoksų Velykos, tad ir pakalbėkime apie specifinę Velykinę duoną, vadinamą „кулич“. Šis graikiškos kilmės kepinys simbolizuoja prisikėlusį Kristų. Kaip rašoma Marinos Viktorovnos Kuvaicevos 2010 m. išleistoje knygoje apie Estijos sentikių maistą, Velykinė duona kepama iš šiltame piene (apie 1 litras) užmaišytos mielinės tešlos su trupučiu cukraus. Kai tešla kiek pakyla, įmušami 5-6 kiaušiniai, dedama grietinės, sviesto, vanilės, kardamono, razinų, dar miltų ir atminkoma. Kai tešla antrą kartą pakyla, formuojami 7 skirtingi maždaug piršto storio paplotėliai (kiekvienas vis mažesnis). Paplotėlius sudėdavo vieną ant kito, „suklijuodavo“ plaktu kiaušiniu, į tarpus pabarstydavo razinų. Ant viršutinio paplotėlio užrašydavę raides „ХВ“– Kristus Prisikėlė („Христос Воскрес“). Kraštus dar kartais puošdavę iš tešlos nulipdytais paukšteliais. Tuomet pašaudavę į krosnį ir kepdavę. Kartais tepdavę plaktu kiaušiniu, kad kepinio paviršius blizgėtų. Iškeptą Velykinę duoną šventindavę cerkvėje, valgydavę Velykų apeigų metu.