2021 m. vasario 26 d., penktadienis

Tėvas – buorolis, motina – kuorolis, vaikai – cicerokai…

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Lazdyno riešutus visi žino, nėra ką apie juos per daug pasakoti. Tačiau pats lazdyno medis, ar tiksliau – krūmas, svarbus ne tik dėl riešutų. Lazdyno žievė ir lapai yra vaistažolės, turinčios baktericidinių savybių, tinka kai kurioms ligoms gydyti. Lapų ir žievės nuoviras vartojamas ir kosmetikoje, ypač tinka plaukams stiprinti. Lapus būtų galima ir valgyti, bet jie per daug šiurkštūs ir kartūs, labiau tinka ožkoms šerti, nei žmogui valgyti. Lazdynai bei jų riešutai svarbūs kultūroje ir savo simbolinėmis prasmėmis.
Mokslininkų teigimu lazdynai dabartinėje Lietuvos teritorijoje pradeda plisti nuo pietvakarinės dalies, maždaug prieš 10-11 tūkstančių metų. Jų ženkliai padaugėjo prieš kokius 9500 metų, vidurinio akmens amžiaus – mezolito – laikotarpiu. Padaugėjo tiek, jog kai kurie mokslininkai spėja buvus savotišką anų laikų „pasyvią žemdirbystę“, kuomet žmonės specialiai išdegindavo miško plotus, kad šie taptų palankesniais lazdynams augti. Juk riešutai buvo (ir tebėra) vienas maistingiausių augalinių produktų Lietuvos gamtinėje zonoje. Žinoma, lazdynų augimui įtakos turėjo ir klimato pokyčiai bei kiti gamtiniai faktoriai. Tad jų augimvietės istorijos eigoje tai išsiplėsdavę, tai susitraukdavę. Teigiama, kad prieš kokius 1800 metų jų galėję likti tik ribotose teritorijose. Bet vėliau lazdynai vėl išplitę.
Dėmesio lazdynams ir jų riešutams netrūko ir vėlesniais laikais. Riešutų kevalų archeologai randa bronzos ir geležies amžių gyvenvietėse ir piliakalniuose. Viduramžių ir vėlesnių laikų lotyniškuose dokumentuose jie vadinti „Avelino riešutais“ (lot. Auellana nux, Avelinas – regionas pietinėje dabartinės Italijos dalyje, Kampanijoje). Kaip tik tokie minimi Jogailos dvaro sąskaitose (1394 metais) ir dar gastronominiame kontekste – rašoma, kad iš jų turėjo būti pagamintas aliejus. Taip pat Jogailos dvaro sąskaitose minimas ir pats riešutų aliejus. 1571 metais išleistoje Pietro de Crescenzi knygoje („O pomnożeniu y rozkrzewieniu wszelakich pożytkow…“) rašoma, kad lazdynai (o ir riešutai) yra dvejopi – augantys miške ir auginami sode. Miškiniai – smulkūs, kieti, tuo tarpu kultūriniai – dideli, apvalūs arba pailgi. Įdomu, kad Mikalojus Radvila Našlaitėlis, savo piligriminės kelionės aprašyme, bandydamas tautiečiams paaiškinti koks augalas yra bananas, pasinaudoja lazdyno metafora, mat bananai „auga krūmuose, kaip avelino riešutai“. Kad taip tikrai anuomet vadinti paprasti, mūsiški riešutai, padeda susigaudyti Konstantinas Sirvydas, kurio parengtame ir 1642 metais išleistame „Trijų kalbų žodyne“ šis lotyniškas pavadinimas verčiamas į lietuvių kalbą kaip „rieszutis lazdos“, o lenkiškai – „orzech laskowy“. Apie tai primena ir šiuolaikinis lotyniškas paprastojo lazdyno pavadinimas (Corylus avellana).
Svarbi XVI-XVIII amžiais nagrinėjama tema – riešutų poveikis sveikatai. Jokūbas Kazimieras Hauras („Ziemianska Generalna Oekonomika…“) rašė, kad riešutų poveikis yra šildantis ir kiek džiovinantis (humoralinės medicinos prasme), tad išgliaudyti branduoliai, su medumi ir prieskoniais sumaišyti, skrandį sušildo. 1613 metais žydų gydytojo išleistame „Vadove po gyvenimo medį“ ši riešutų savybė taip pat aprašyta. Anot autoriaus suvalgius žuvies yra labai naudinga užvalgyti riešutų, nes riešutai yra karšti iš prigimties ir dėl to išdžiovina flegmą, kurios gausu žuvyje. Ir kaip tik dėl to „pasninko metu krikščionys iškart po žuvies valgo riešutus“. Etnografinėje tradicijoje rasime ir visiškai keistų, humoristiškai skambančių „gydymo“ lazdynais būdų: „...jei dusulu sargi, atsgerk arbotas su trim žvirble šūdais, katrie un lazdyna šakas kabeji…“. Kiti gi lazdyno šakomis kaišydavę namų langus, kad „...kad grausmas in namus netrinkt…“.
Tokie, daugiau gydomojo pobūdžio, yra ir pirmieji užrašyti patiekalų su riešutais receptai. Juk jei jau riešutai sausi ir karšti, tai šią jų savybę galima sustiprinti sumaišius juos su cukrumi ar medumi. Viename 1568 metų recepte rašoma, kad „...lazdyno riešutų, kaip ir migdolų branduolius, reikia cukruoti...“. O kad cukrus geriau laikytųsi, reikia išgliaudytus riešutus paskrudinti ant ugnies, kad luobelė nukristų, nes ant jos cukrus prastai laikosi.
Riešutų cukravimas galėjo būti naudingas ir juos išlaikant per žiemą. Nes tai (išlaikymas) atskira, senosiose knygose aptarinėjama tema. Jokūbas Kazimieras Hauras XVII amžiuje aprašė, kad riešutai, išdžiovinus saulėje, sudedami į puodynėlę ir sumaišomi su smėliu. Tokie jie ilgai išlieka švieži. Labai panašiai juos „konservuoti“ siūlė ir Anna Ciundzievicka, XIX amžiaus viduryje, savo knygoje „Lietuvos gaspadinė“ („Gospodyni Litewska“). Ji pateikė net keturis „konservuotų“ riešutų receptus. Pagal vieną jų: „...rugsėjo pabaigoje surinktus riešutus sudžiovinti šešėlyje, lengvai vėjelio perpučiamoje vietoje, tada supilti į butelius, tvirtai užkimšti, užsmaluoti ir padėti sausame rūsyje...“. Kitais būdais „konservuojant“ sausi riešutai laikomi mums jau žinomu būdu, puodynėlėje su smėliu arba maišelyje su rugių grūdais, ar įmaišomi į grūdus duobėse, „kuriose valstiečiai rugius laiko“. Dar galima riešutus rimčiau, krosnyje padžiovinus, laikyti maišelyje sausoje vietoje, o jei kiek drėgmės pritraukia – vėl krosnyje padžiovinti.
Įdomesnių patiekalų su riešutais receptų pateikė Karolina Bielozierska savo 1889 metų „Naujojoje praktiškoje Lietuvos šeimininkėje“ („Nowa praktyczna gospodyni litewska“). Pirmiausia tai migdolų sviestas, kurį galima ir iš lazdyno ar pistacijų riešutų gaminti. Lazdyno riešutai šiam reikalui turi būti ne tik išgliaudyti, bet ir iki baltumo nuvalyti (pašalinta luobele). Pusė svaro labai gerai susmulkintų riešutų grūdami vis pridedant po truputį saldaus pieno, kol padaroma tiršta vientisa masė ir dar į ją pridėjus dvi kvortas saldžios grietinėlės, iš šios masės sumušamas sviestas. Sviestas gerai perplaunamas ir ant rėčio nuvarvinamas. Tokio sviesto nereikia per daug pasigaminti, nes jis nesilaiko ilgai ir jį reikia greitai suvalgyti. Dar galima gaminti riešutų konservus. Tam reikalui „...lazdyno riešutus ne tik išgliaudyti, bet ir nuvalyti iki baltumo. Jei luobelė sunkiai nusiima, juos kaip ir migdolus galima apšutinti verdančiu vandeniu. Nuvalius – nusausinti ir kiek pakaitinti vos šiltoje krosnyje, kad būtų galima juos trinti. Ir trinti svarą tokių riešutų piestoje, vis įberiant po truputį cukraus, kad neišsiskirtų aliejus. Ir vis nusijoti smulkiu sietu. Ir taip trinti kol visus sutrinsite ir persijosite. Svarui tokių riešutų imti du svarus smulkios cukraus pudros. Pudrą skiedžiant su vandeniu pagaminti tirštą košę, pastatyti ją ant mažos ugnies ir intensyviai maišant maža medine lentele užvirinti. Tada supilti riešutų miltus ir jau ne ant ugnies, bet šiaip gerai sumaišyti. Ir iškart, dar karštą, supilti į siauras popierines formeles iš dvigubo „vaškinio“ popieriaus pagamintas....“. Toliau pastebima, kad tokie konservai greitai perdžiūva, bet švieži yra labai skanūs. Trečiasis Karolinos Bielozierskos receptas yra riešutų „biškoptai“. Istorinėje gastronomijoje šio pavadinimo kilmė – lotyniška, nurodanti į kepimo technologiją („bis + coctus“ reikštų „du kartus keptas“). Pradžioje taip vadinta duonos rūšis. Kaip tik toks yra seniausias, 1613 metų, žodžio paminėjimas Abiejų Tautų Respublikoje. Taip anuomet vadinta su anyžiais kepama kareiviška duona. Vėliau taip pradėti vadinti sausainukai. Šiems sausainukams skirtas visas skyrius Radvilų virėjo XVII amžiaus pabaigos užrašų knygelėje. Populiarūs jie buvo ir XVIII-XIX amžiais. Vėliau iš šių sausainukų pavadinimo atsirado šiuolaikinis žodis - biskvitas. Visi žinome, kad nors ir skamba vienodai, lietuvių ir anglų kalbomis šio žodžio reikšmės skiriasi. Ir, būtent angliškoji, primena mums apie kažkada buvusius du kart keptus sausainukus.
Karolinos Bielozierskos „biškoptai“ gaminami aštuonių kiaušinių trynius ištrinant iki baltumo su 3/4 svaro cukraus ir puse svaro gerai nuvalytų ir į vientisą masę sutrintų riešutų. Tada įmaišoma susmulkinta vienos citrinos žievelė ir 15, iki tvirtos putos išplaktų, baltymų. Galiausiai po truputį įmaišoma pusė svaro gerų kvietinių kiltų ir kepama neilgai nekarštoje krosnyje, o iškepti – kad jau būtų iš tikro „du kartus kepti“ – dar kartą krosnyje padžiovinami.


Tačiau visgi valgomi ne tik lazdyno riešutai. Maistui renkami ir lazdyno žirginėliai. Jie renkami vasario pabaigoje – kovo mėnesį, kai tik pradeda skleistis. Šie žirginėliai labai tinka vitaminingai pavasario arbatai virti. Ir ne tik arbatai – senovėje juos rinkdavo, džiovindavo, maldavo ir dėdavo į duonos tešlas, kaip miltų pakaitalą. Ir ne tik – susirinkus žirginėlius ir per naktį juos padžiovinus, galima aplieti tirpintu šokoladu ir turėsite gamtinių saldainių. Miltams žirginėliai renkami sausą saulėtą dieną, kai dar nebūna visiškai išsiskleidę. Namuose juos paskleiskite ant popieriaus sausoje vietoje ir palikite kelioms dienoms, kad išdžiūtų. Išdžiuvusius atsargiai supilkite į popierinį maišelį ar stiklainį, pakratę pamatysite, kad apačioje susidarė geltonas žiedadulkių sluoksnis. Jį galite išsisijoti ir supilti atskirai. Žiedadulkes galima vartoti kaip miltus – dėti į sausainių, blynų tešlas, apibarstyti kepinius. Arba sumaišyti su medumi – gausite dar naudingesnį sveikatai produktą. Tik nepamirškite, kad tokių produktų turi vengti alergiški žiedadulkėms žmonės. Galima žiedadulkes palikti kartu su žirginėliais ir dėti į tešlą viską kartu. Miltams žirginėliai prieš kepimą tiesiog sutrinami tarp delnų arba sumalami kavamale ar prieskonių malūnėliu.
Rugpjūčio – rugsėjo mėnesį renkami lazdyno riešutai. Laukiniai riešutai yra gerokai smulkesni už įprastus atvežtinius, kuriuos perkame parduotuvėse. Išdžiovinti jie visiškai susitraukia, todėl geriausia surinktus riešutus laikyti neišlukštentus, tik atskirtus nuo „kepurėlių“, vėsioje patalpoje, kur neperdžiūs ir išlaikys savo skonį, galima laikyti šaldytuve ar balkone. O skonio juose tikrai daugiau nei parduotuvėje pirktuose.

Žirginėlių arbata. Šviežius, atsargiai su žiedadulkėmis surinktus vos prasiskleidusius žirginėlius sudėti į puodelius ar arbatinuką ir užpilti verdančiu vandeniu. Palaikyti sandariai uždengus 10-15 minučių, pasaldyti medumi arba medumi su žiedadulkėmis (4/5 dalys skysto medaus sumaišytos su 1/5 dalimi žiedadulkių). Vienam puodeliui užtenka 5 lazdyno žirginėlių.

Šokoladinis pyragas su lazdyno žirginėliais, riešutais ir žiedadulkėmis. Jums reikės: 1 stiklinės tiršto jogurto, 1 stiklinės aliejaus, 4 kiaušinių, 1 stiklinės cukraus, 200 gr kvietinių pilno grūdo miltų, 50 gr kakavos, 50 gr žirginėlių miltų, 50 gr kepintų ir sutrupintų ar sumaltų lazdyno riešutų, 1 a.š. kepimo miltelių arba geriamosios sodos, žiupsnelio druskos, 100 gr šokolado, lazdyno žiedadulkių. Gamindami jogurtą sumaišome su soda, supilame aliejų, cukrų, druską, įmušame kiaušinius ir gerai išmaišome, kol ištirps cukrus. Miltus išmaišome su kakava, lazdyno riešutais ir sumaltais žirginėliais ir supilame į plakinį. Gerai išmaišome, kad neliktų gumuliukų, supilame į riebalais išteptą kepimo formą ir kepame apie 45 minutes arba kol įbestas pagaliukas bus ištrauktas sausas iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Iškeptą pyragą atvėsiname ir apliejame karšto vandens vonelėje ištirpdytu šokoladu, o kai šokoladas sukietės apibarstome lazdyno žiedadulkėmis. Šį pyragą tiesiog privalu patiekti su pavasarine lazdyno žirginėlių arbata.

Laukiniai miltai duonai kepti. Jei norite labai sveikai maitintis, sumažinti kalorijų kiekį kepiniuose, pagausinti maisto medžiagų įvairovę savo mityboje ir turite daug laisvo laiko, galite pasigaminti laukinius medžių ir žolių miltus. Juos galima dėti į bet kokius kepinius – sausainius, duoniukus, duonas, blynus ar tiesiog sutirštinti padažams. Tik nepamirškite paprastos taisyklės – į kepinius dėkite ne daugiau 1/5 dalies laukinių miltų, likusią dalį turi sudaryti įprasti kvietiniai ar ruginiai miltai. Kitaip kepinys bus sprangus ir sunkiai virškinamas. Laukiniai miltai gali būti daromi iš lazdyno, alksnio, beržo žirginėlių, vidinės beržo, pušies ar liepos žievės sluoksnio, sutrūnijusios ąžuolo medienos, džiovintų dilgėlių ar kitų valgomų žolių lapų, rūgčių, takažolių, viržių, dilgėlių sėklų, grybų, samanų ar kerpių. Iš visko, ką surenkate gamtoje ir esate įsitikinę, kad tai yra valgoma ir neturi per daug kartaus skonio. Visos sudėtinės dalys turi būti gerai išdžiovintos ir sumaltos – geriausiai malti prieš pat dedant į kepinius.

2021 m. vasario 12 d., penktadienis

Iš beržo sula bėga...

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Beržai (Betula) mūsų miškų puošmena ir vieni iš labiausiai paplitusių medžių, kuriuos tikrai visi atpažįsta iš baltos spalvos tošies žiemą, iš salotinės žalumos pavasarį, svyruojančių liaunų šakų vasarą bei ryškiai geltonų lapų rudenį. Ir iš nuostabaus kvapo pirtyse, kur naudojamos beržų vantos.
Beržas, kaip ir pušis, yra ne vienos rūšies, bet medžių ir krūmų grupės pavadinimas. Lietuvos teritorijoje beržai buvo vieni pirmųjų augalų, pasitraukus ledynams. Seniausi jų augimo pėdsakai mokslininkų rasti pietų ir pietryčių Lietuvoje (Babruko ežere, Rudnios ir Pamerkių atodangų sluoksniuose, Lavariškės pelkėje). Šie radiniai rodo, jog beržai mūsų krašte šaknis buvo įleidę jei prieš 12-14 tūkstančių metų. Ir nuo to laiko jie – neatskiriamas kraštovaizdžio elementas. Vienais laikotarpiais jų padaugėdavę, kitais – augdavę mažiau. Šiuo metu Lietuvoje natūraliai auga kelios jų rūšys: karpotasis, plaukuotasis, liekninis, keružis, tačiau labiausiai paplitusios dvi – karpotasis beržas ir plaukuotasis beržas, maistui ir vaistams puikiai tinka abi.
Senosiose augalų enciklopedijose, medicinos ir gastronomijos knygose apie beržų panaudojimą gydymui ar maistui rasime nedaug. Kur kas daugiau kitokių „ūkiško“ panaudojimo būdų. Pietro de Crescenzi knygos 1571 metų leidime minima, kad beržo pašaknio mediena labai stipri ir susivijusi, tinkama įvairiems indams gaminti; pastebima, kad beržinės šluotos yra labai tvirtos ir dar užsimenama apie beržo naudingumą „beržinei košei“ (liaudiškuose posakiuose dar vadinta „beržų medumi“, „beržo taukais“). XVII amžiaus autorius Jakubas Kazimierzas Hauras rašė apie medienos tinkamumą vežimų ratams gaminti. Dar žinome apie beržines vantas pirtyje ir rašymą ant beržo tošies. Iš gastronominio panaudojimo būdų, abu minėti autoriai mini ant beržo auganti keistą „grybą“ (turbūt juodasis beržo grybas), iš kurio kadaise neturtingi žmonės duoną kepdavę. Taip pat kalba apie beržų sulą, anot Hauro „... saldžiai rūgščią, ir geria ją lyg vyną, troškulį malšindami...“.
Sula - vienas seniausių maistui naudotų „beržinių“ produktų. Lietuvių kalba ją kaip tik, šiuo žodžiu, savo žodyne prieš 400 metų mini Konstantinas Sirvydas. Remigiuszas Ładowskis savo 1783 metų enciklopediniame rinkinyje („Historya naturalna Krolestwa Polskiego czyli, zbior krotki przez alfabet ułozony, zwierząt, roślin, y minerałow znayduiących się w Polszcze, Litwie, y prowincyach odpadłych“) vieną tekstuką skiria beržų sulai „...kuri ne tik vaistinių savybių turi ir garsiuoju actu tampa, bet iš jos galima ir šampaną gaminti…“. Ir toliau pateikia tokio šampano receptą: „...į 20 kvortų sulčių įmaišius 8 svarus cukraus verda tol, kol išgaruoja ketvirta dalis [skysčio]; putas vis nugraibant. Tada perkošia viską ir supila į statinaitę. O kai pravėsta, įpila 4 šaukštelius šiltų mielių ir 3 kvortas seno prancūziško vyno, ir 9 supjaustytas citrinas, vis pažiūredami, kad statinaitė nebūtų sklidina. Ir užkemša, kad nusistovėtų. Po 4 savaičių supilsto į butelius [ir sudeda rūsyje], nes kuo senesnis [šis gėrimas yra] yra, tuo bus nuostabesnis…“.
Didelis straipsnis skirtams beržų sulai pasirodė 1827 metų Varšuvoje leisto ir miškininkams skirto žurnalo „Sylwan“ Nr. 4. Žurnalo leidimo iniciatoriumi buvo iš Daugėliškio kilęs Liudvikas Augustas Pliateris (1775–1846). Aprašydamas gaminius iš sulos, straipsnio autorius mini šampaną, midų, alų, girą, actą, sirupą, cukrų ir vaistus. Anot Simono Daukanto „...vandenį, midų, alų, beržinę ar klevinę sulą ir girą…“ gerdavę senovės lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai. Etnografinėje tradicijoje sula buvo vartojama šviežia, rauginama. Būtent sula, kaip pagrindinis beržo produktas, labiausiai domino ir XIX amžiaus gastronominių knygų autorius. Karolina Bielozierska savo 1889 metų „Naujojoje praktiškoje Lietuvos šeimininkėje“ („Nowa praktyczna gospodyni litewska“) aprašė beržų sulos actą, beržų sulos midų ir net beržų sulos šampaną (gaminamą dviem skirtingais būdais). Vienas receptas - toks pat kaip Ładowskio.O pagal kitą reikia „...paimti 4 butelius grynos beržų sulos ir sumaišyti su tiek pat baltojo vyno. Paruoštus tuščius butelius išskalauti prancūziška degtine (vynuogių degtine) ir išpilstyti mišinį, į kiekvieną butelį įdedant po kavos šaukštelį vyno akmens. Tvirtai užkimšti, užlieti derva, drata ar špagatu kamštį aprišti ir rūsyje pastatyti. Jei dėsite daugiau vyno, bus geriau. Galima ir pusantro butelio buteliui sulos, jei vynas silpnesnis…“. Gaminant midų sula naudojama vietoje vandens: „...vienam svarui gero medaus reikia gorčiaus sulos. Ir virti ant mažos ugnies vieną valandą. Tada supilti į statinaitę ir įmesti ruginės duonos riekelę ant kurios užtepta pora lotų mielių. kai statinaitėje [intensyvus] rūgimas nustoja, supilstyti į butelius, gerai užkimšti ir išnešti į rūsį…“.


Beržas yra taip pat vienas iš šiais laikais „valgomų“ medžių, ir dar toks, kurį labai lengva atpažinti ištisus metus, ir su lapais, ir be jų. Ankstyvą pavasarį renkami beržų pumpurai sirupams ir antpilams. Šiuos sirupus galima vartoti kaip vaistus nuo kosulio ir kitų ligų, arba pilti į kokteilį. Kovo – balandžio mėnesį tekinama beržų sula, kuri gali būti rauginama ir rūsiuose išlaikoma iki vasaros, kiek vėliau galima rinkti jaunus blizgančius lapelius ir juos dėti į salotas, troškinius ar sriubas, iš jų virti sirupus ar gaminti antpilus. Vasaros pradžioje renkami lapai kvapioms arbatoms, šakos pirties vantoms rišti ir beržų žiedai – žirginėliai, kurie gali būti vartojami kaip vaistažolės arba malami ir dedami į duonos tešlą kaip miltų pakaitalas. Vėlų rudenį ir žiemą renkama beržų žievė – teisingiau vidinis žievės sluoksnis. Nuo seno ši žievė buvo naudojama kaip miltų pakaitalas vietoje grūdų. Šis vidinis žievės sluoksnis – brazdas, yra labai maistingas ir sudžiovinus tampa trapus, lengvai sumalamas. Vien iš žievių miltų duonos neiškepsi, bet įmaišius į paprastus kvietinius ar ruginius miltus ketvirtį beržinių, gausite visai pakenčiamą kepinį. Beržinėmis malkomis būdavo kūrenama krosnis duonai kepti, bet jas galima panaudoti ir kitaip – ant katilo dugno sudėjus beržinių balanėlių krūvelę ir užpylus jas vandeniu, o ant jų padėjus mėsos gabalą ar daržovių, gauname labai kvapnų garų katilą. Tokį gaminimo būdą labai mėgo skandinavai, vienas iš jų tradicinių patiekalų ant balanų garinti, ar troškinti džiovinti elnio arba avies šonkauliai. Tam galima panaudoti ir keletą jaunų beržų šakelių, bet nepersistenkit – troškinama mėsa ar daržovės nuo žievėje esančių dervų taps juoda.

Mėsos su daržovėmis ant beržo balanėlių receptas adaptuotas iš senoviško skandinaviško būdo, kaip paruošti džiovintus avienos šonkaulius. Tačiau lygiai taip pat gerai išeina ir nedžiovinta mėsa – ji būna sultinga, labai kvapni ir gaminant visa virtuvė kvapia pirtimi. Taip net pats įprasčiausias miestietiškas butas žiemos savaitgalį pakvimpa sodybos pirtele. Troškinimui, arba tiksliau garinimui tinka bet kokia mėsa – kiaulienos kumpis ar sprandinė, visa višta ar ketvirčiai, šonkauliai ar žvėriena. Mėsą galima kelias dienas pamarinuoti su česnakais, kadagio uogomis, išrūgomis. Prieš garinant apkepame mažame kiekyje aliejaus ar taukų. Daržoves – neskustas bulves, nedideles morkas, per pusę perpjautus burokėlius pasūdome, pabarstome prieskoniais ir apšlakstome aliejumi, palaikome bent valandą pasimarinuoti. Beržines malkas be žievės sukapojame smulkiomis balanėlėmis ir sukryžiuojame dideliame puode. Turi būti bent 5 cm sluoksnis. Ant jų pilame karštą vandenį – tiek, kad paskutinis sluoksnis būtų virš vandens. Ant viršaus sudedame mėsą ir daržoves. Puodą uždengiame ir verdame ant mažos ugnies 3 – 4 ar net daugiau valandų. Kuo didesnis mėsos gabalas, tuo ilgiau reikia virti. Karts nuo karto patikrinkite ar nenugaravo vanduo, jei reikia įpilkite verdančio. Mėsa bus paruošta tada, kai lengvai įsmigs šakutė ir ištraukus nebėgs raudonas skystis.

Iš beržų taip pat galima pasigaminti kokteilį. Šiam kokteiliui reikės kelių ingredientų pagamintų iš beržo – sulos, beržų lapelių antpilo ir beržo pumpurų, šakelių arba jaunų lapelių sirupo. Sula leidžiama kovo-balandžio mėnesį. Tam pasirenkate storą beržą, saulėtoje pusėje išgręžiate skylę (reikia pragręžti žievę ir šiek tiek medienos, kol pradės tekėti sula), įstatote vamzdelį ir po juo pastatote marle aprištą stiklainį. Marlė reikalinga tam, kad į sulą neprikristų musių, nes jos irgi mėgsta saldumynus. Iš vieno medžio galima privarvinti labai daug sulos jam nepakenkiant. Tik nustojus tekinti reikia pasirūpinti medžiu – užkalti skylę ir ją užtepti sodo tepalu. Sirupui tinka žieminės beržų šakelės su pumpurais, vien pumpurai arba jauni, dar blizgantys beržo lapeliai. Šakeles arba pumpurus suberiame į šaltą vandenį, užverdame ir paviriname uždengtame katile apie 15 minučių, tada palaikome sandariai užtengtus porą valandų. Pusei litro vandens užtenka mažos saujelės pumpurų, šiek tiek daugiau šakelių, bet kiekis nėra svarbus. Jei per mažai skonio – palaikykit kiek ilgiau, jei per daug – atskieskit vandeniu. Atvėsusią beržų „arbatą“ nukošiame, pamatuojame kiek liko skysčio ir į jį įmaišome tokį patį cukraus kiekį (jei turime 300 ml arbatos, reikės 300 gr cukraus), sirupą pakaitiname iki virimo, paverdame ant lėtos ugnies 5 minutes, įmaišome porą šaukštų citrinos sulčių, išpilstome į švarius buteliukus, atvėsiname ir laikome šaldytuve iki 2 mėnesių. Antpilui surenkame jaunus beržo lapelius, sudedame į švarų stiklainį ir užpilame kad apsemtų degtine ar kitu 40 laipsnių stiprumo alkoholiu. Uždengiame ir laikome kambario temperatūroje nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Antpilą nukošiame per kavos filtrą ar tankią medvilnę ir supilame į butelį. Beržų antpilą ir sirupą sumaišome lygiomis dalimis, gerai sukratome ir paliekame butelyje porai savaičių, kad subręstų skonis. Dar geriau laikyti porą mėnesių – aišku, jei turite tiek kantrybės. Taip gausite puikų beržinį likerį. Kai jau subręs, galite daryti kokteilį. Jei turite daug sulos, bandykite į atšaldytos sulos stiklinę įsipilti 1-2 šaukštus likerio. O jei sulos yra mažai, o alkoholio norite daugiau, tai iš sulos susišaldykite ledukus ir ant jų tiesiog užpilkite beržo likerį.