Graikiškas skanėsio giminaitis

Ankstesniame tinklaraščio įraše aptariau „skanėsį“– galimai vieną iš senųjų, priešistorinių ar ankstyvųjų istorinių laikų lietuviškų (baltiškų?) patiekalų. Mūsiškasis skanėsis turi giminaičių ir kitose, net labai nuo Lietuvos nutolusiose kultūrose. Pietvakariniame Kretos kampe, tarp kalnų ir jūros įsispraudęs Sfakios regionas garsėja taip vadinamu Sfakios pyragu. Sfakios regionas dar XX amžiuje buvo vienas neturtingiausių saloje, o (kaip žinia) skurdžių regionų kasdienybės kultūra yra konservatyviausia, mažiausiai pasiduodanti išorės poveikiams, nes tokių regionų gyventojai sau tiesiog negali leisti nei vaikytis madų, nei naujovių.
Sfakios pyragas kepamas iš minkštos kvietinių miltų tešlos, užminkytos su trupučių druskos ir alyvuogių aliejaus. Iš tešlos kočiojami storoki, iki 10 cm pločio paplotėliai, į kurių vidurį dedama balto varškės sūrio. Tuomet paplotėlių kampai užlenkiami, kad uždengtų sūrį ir dar kartą iškočiojami iki kokių 15-20 cm. skersmens. Kepami alyvuogių aliejuje, iš abiejų pusių apverčiant. Valgomi užliejant medumi.
Klausite, koks ryšys tarp pietų Kretos regiono, baltų kalbų ir kareliško patiekalo? Atsakymas gali būti pakankamai paprastas – žemdirbystė, plitusi iš Pietų į Šiaurės Europą. Javai į dabartinę Lietuvos teritoriją atkeliavo iš pietryčių, o mes juos perdavėme šiauriau gyvenusioms finougrų gentims. Tik Viduržemio jūros regione pyragas kepamas iš plačiai ten auginamų kviečių miltų, o mūsų krašte iš „pagonių javų“ – rugių. Na ir dar sūris: tenai ožkų, o pas mus karvių pieno, nes pietų Kretoje auginti karvę yra beveik žygdarbis.