Jei žmonės gyventų
140 metų, tuomet šiandien kaip tik tokį jubiliejų minėtų Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis – vienas iš nedaugelio tikrų genijų, gimusių ir išaugusių Lietuvos
žemėje. Kartais pagalvoju, ech... jei jis tada būtų išlėkęs ne į Sankt
Peterburgą (šis miestas, nors ir Rusijos Imperijos sostinė, vis tiek buvo
Europos kultūros užkampis), o būtų pasekęs savo kraštiečio Žako Lipšico keliais
ir išvažiavęs į Paryžių... Bet šis tinklaraštis yra skirtas gastronomijos
istorijai...
Nemažai informacijos apie valgymą Čiurlionių namuose pateikia Mikalojaus Konstantino sesuo Jadvyga savo „Atsiminimuose apie M. K. Čiurlionį“. Čia randame ir kitiems vaikams sunkiai suprantamą motinos bei Kastuko pomėgį juodai kavai, ir saldainius „liandrinukus“, ir nukrautus valgiais Kalėdų ar Velykų stalus, ir mamos daržą bei tėvo sodą, ir būsimojo kompozitoriaus bei dailininko draugo Piotro Markevičiaus pagarbintus „ponios Čiurlionienės keptus bulvinius blynus“, ir duonos girą su razinomis Ratnyčios karčemoje, ir žvejybą su tėvu, ir stiklelį krupniko iš pasitinkančios mamos rankų, ir Varšuvoje brolio Stasio virtą „buljoną su ryžiais“, ir lietuvišką sūrį, pyragus bei Mikalojaus Konstantino taip mėgiamą kumpį (šiam valgiui vienas Kastuko varšuviškių draugų net odę sukūrė), ir juodą, mamos keptą, duoną, ir marinuotus baravykus, ir lauže pakepintus grybus su lašiniais bei lauže keptomis bulvėmis, ir puodelį kvapnios kavos su šviežiomis bandelėmis ant dailininko dirbtuvės palangės Druskininkuose, ir mėlynių koldūnus ar bulvinius blynus ant šeimos pietų stalo, ir ridikus, agurkus, pomidorus, ir rūkytą kumpį, kiaušinienę, sūrį, sviestą Pripiesčių namuose, ir rūgusį pieną, juodą duoną ir kvapnų sviestą pas Vailionius, ir atlaidų Ratnyčios bažnyčioje skanėstus – riestainius, pyragaičius, „kermošinius“ saldainius, ir daržovių sriubą, ir obuolius su juoda duona, ir „dieviškąjį“ Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės guliašą, ir net paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gamintą šiupinį...
Anot Jadvygos Čiurlionytės: „...Kastukas <...> sušaukęs mus, nusivedė į daržą ir liepė rauti iš lysvių, kas pakliuvo – morkas, burokus, svogūnus, petražoles, salierus. Paskui prisijuosęs mamos prijuostę, sukišo visas nuluptas daržoves į puodą, išvirė tokį n nuostabų šiupinį, kad mes vos burnų ir liežuvių nenusiplikinome, jį valgydami...“. Taigi, puikus sezoninis patiekalas rudens vakarui – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šiupinys. Jums reikės šakninių daržovių: morkų, svogūnų, petražolių ir salierų šaknų (tai klasikinis, nuo XVI amžiaus LDK gastronomijoje žinomas „itališkų daržovių“ rinkinys, kuriame svogūnai gali būti keičiami porais). Jei norite, į šiupinį galite pridėti ir burokų (tik ne raudonųjų burokėlių, o tų, kuriuos mes, šiais laikais, vadiname pašariniais runkeliais). Daržoves supjaustykite didokais kubeliais. Į storasienį troškintuvą įdėkite sviesto ir daržoves pakepinkite. Po to užpilkite vištienos sultiniu, uždenkite dangčiu ir troškinkite. Gerame šiupinyje daržovės turėtų būti minkštos, bet neištižę (tai šiupinys, o ne tyrė). Nepamirškite druskos ir juodųjų pipirų „pagal skonį“. Ir nenusiplikykite burnų bei liežuvių...
Nemažai informacijos apie valgymą Čiurlionių namuose pateikia Mikalojaus Konstantino sesuo Jadvyga savo „Atsiminimuose apie M. K. Čiurlionį“. Čia randame ir kitiems vaikams sunkiai suprantamą motinos bei Kastuko pomėgį juodai kavai, ir saldainius „liandrinukus“, ir nukrautus valgiais Kalėdų ar Velykų stalus, ir mamos daržą bei tėvo sodą, ir būsimojo kompozitoriaus bei dailininko draugo Piotro Markevičiaus pagarbintus „ponios Čiurlionienės keptus bulvinius blynus“, ir duonos girą su razinomis Ratnyčios karčemoje, ir žvejybą su tėvu, ir stiklelį krupniko iš pasitinkančios mamos rankų, ir Varšuvoje brolio Stasio virtą „buljoną su ryžiais“, ir lietuvišką sūrį, pyragus bei Mikalojaus Konstantino taip mėgiamą kumpį (šiam valgiui vienas Kastuko varšuviškių draugų net odę sukūrė), ir juodą, mamos keptą, duoną, ir marinuotus baravykus, ir lauže pakepintus grybus su lašiniais bei lauže keptomis bulvėmis, ir puodelį kvapnios kavos su šviežiomis bandelėmis ant dailininko dirbtuvės palangės Druskininkuose, ir mėlynių koldūnus ar bulvinius blynus ant šeimos pietų stalo, ir ridikus, agurkus, pomidorus, ir rūkytą kumpį, kiaušinienę, sūrį, sviestą Pripiesčių namuose, ir rūgusį pieną, juodą duoną ir kvapnų sviestą pas Vailionius, ir atlaidų Ratnyčios bažnyčioje skanėstus – riestainius, pyragaičius, „kermošinius“ saldainius, ir daržovių sriubą, ir obuolius su juoda duona, ir „dieviškąjį“ Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės guliašą, ir net paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gamintą šiupinį...
Anot Jadvygos Čiurlionytės: „...Kastukas <...> sušaukęs mus, nusivedė į daržą ir liepė rauti iš lysvių, kas pakliuvo – morkas, burokus, svogūnus, petražoles, salierus. Paskui prisijuosęs mamos prijuostę, sukišo visas nuluptas daržoves į puodą, išvirė tokį n nuostabų šiupinį, kad mes vos burnų ir liežuvių nenusiplikinome, jį valgydami...“. Taigi, puikus sezoninis patiekalas rudens vakarui – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šiupinys. Jums reikės šakninių daržovių: morkų, svogūnų, petražolių ir salierų šaknų (tai klasikinis, nuo XVI amžiaus LDK gastronomijoje žinomas „itališkų daržovių“ rinkinys, kuriame svogūnai gali būti keičiami porais). Jei norite, į šiupinį galite pridėti ir burokų (tik ne raudonųjų burokėlių, o tų, kuriuos mes, šiais laikais, vadiname pašariniais runkeliais). Daržoves supjaustykite didokais kubeliais. Į storasienį troškintuvą įdėkite sviesto ir daržoves pakepinkite. Po to užpilkite vištienos sultiniu, uždenkite dangčiu ir troškinkite. Gerame šiupinyje daržovės turėtų būti minkštos, bet neištižę (tai šiupinys, o ne tyrė). Nepamirškite druskos ir juodųjų pipirų „pagal skonį“. Ir nenusiplikykite burnų bei liežuvių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą