Lietuvos Gaspadinės pietūs

Gegužės 3 dieną minėsime Liudvikos Didžiulienės-Žmonos jubiliejinį, 160-ąjį gimtadienį. Ji yra pirmosios gastronominės knygos lietuvių kalba – „Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“ – autorė. Knyga išleista Tilžėje, 1893 metais.
Bet kuriai veiklos sričiai knygos nacionaline kalba yra svarbus atskaitos taškas. Liudvikos Didžiulienės knyga ne tik pirmoji žinoma lietuviška gastronomijos knyga, bet ir pirmoji pakankamai originali receptų knyga, kuri atspindi pasiturinčių valstiečių gastronominę kultūrą. Juk XIX amžiaus viduryje išleistos bajoraitės Annos Ciundziewickos „Gospodyni Litewska“ ir vilnietės Wincentos Zawadskos „Kucharka Litewska“ atstovauja daugiau dvaro ir miesto kultūrai. Taip pat Liudvikos Didžiulienės knyga yra ženklas, kad tuo metu jau buvo susidariusi  kritinė masė lietuviškai skaitančių žmonių, kuriems buvo aktuali gastronominė kultūra. Jau vėliau, 1907 m. į lietuvių kalbą buvo išversta Wincentos Zawadskos knyga,  pagal šią itin populiarią knygą savuosius laisvus receptų vertimus pateikė Liudas Gira (1907) ir Lazdynų Pelėda (1911). Tai rodo, kad lietuviškai kalbančioje ir skaitančioje visuomenėje atsirado šeimininkių, kurios nori tobulėti ne tik perimdamos receptus ir patirtį iš savo giminaičių ir kaimynių, bet ir skaitydamos knygas. Tad Liudvikos Didžiulienės knyga yra kūrinys, kuris atvedė lietuvių kalbą į gastronomijos pasaulį. Drįsčiau panaudoti metaforą, kad tai savotiškas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ atitikmuo Lietuvos gastronomijos kultūros istorijoje.
Na, o Lietuvos Gaspadinės gimimo dieną galėtume paminėti pasigamindami tokius pietus, kuriuos ji ruošdavo Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvijoje) išnuomotame name įkurtame lietuvaičių, besimokančių Mintaujos gimnazijoje, bendrabutyje. 1896 metų rugsėjo 26 dienos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos laiške skaitome: „...pietum – gardūs burokėliai su aviniena, mėsą pavirinus padariau porcijėles, sudėjus petelnėn ir, pridėjus kiek taukų, svogūnų ir sriubos, pakepiau krosnyje, sriubon sudėjau rūgštę ir burokėlius, baigiau virinti prie mėsos bulbienę sausą, bet gardi [buvo], užpilta tuomi pat sosu nuo mėsos...“.
Patiekalų receptus šiems pietums imkime iš kitos, didesnės apimties nei pirmoji, bet kur kas mažiau originalios (ir čia nemažai nusirašyta nuo Wincentos Zawadskos) Liudvikos Didžiulienės-Žmonos knygos „Gaspadinystės knyga, arba, Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai“, išleistos taip pat Tilžėje, tik vėliau, 1913 metais. Pirmajam patiekalui – burokėlių sriuba su aviena. „Gaspadinystės knygoje...“ randame du potencialius receptus: „Sriuba su avikiena“ ir „Sriuba su kiauliena“. Kadangi iš laiško žinome, kad sriuba buvusi su burokėliais ir rūgšti, naudosimės antruoju receptu, tik, vietoje kiaulienos, dėsime avieną: „...taigi, reikia prikaisti rugšties per pusę su vandeniu; jeigu matytus rugštoka, pridėti daugiaus vandens; kaip tik pradeda virti, įdėti gražios mėsos, šviežios <...> dėti druskos, lauro arba lapeliu, truputį cielų pipirų, keletą cielų cibulių galvelių, kurias išvirųs reikia išmesti. Kaip jau mėsa apminkštės, įmesti smulkiai supjaustytų, pirmiau apšutintų, saldžių batvinių, paplakti kvietiniais miltais ir, da pridējus gerą stiklą grietinės, užvirinti ir nešti ant stalo....”. Kaip jau supratote, išvirusi mėsa išimama iš sriubos dar prieš įdedant burokėlius. Pagal Liudvikos Didžiulienės laišką – burokėlių rasalas (rūgštelė) taip pat buvo pilama jau išėmus mėsą. Taip daryta, turbūt, dėl to, kad mėsa neįgautų raudonos, burokėlių spalvos.Tad pradžioje mėsa verdama vandenyje su prieskoniais ir svogūnais, po to išimama ir į sriubą supilamas rašalas ir burokėliai, o galiausiai „uždaroma“ miltais ir grietine. Antrajam patiekalui – krosnyje patroškinta aviena su bulvėmis. Mėsa ruošiama taip: „...kiekviena gaspadinė gal moka, patumus pečiun ir patepdama sviestu ar taukais iškepti kepsnį, bet aš čia noriu pasakyti, kaip ją pagardinti <...> ant keturių svarų mėsos pajimti rugščios smetonos (grietinės) pusantro stiklo, sviesto šaukštą [Liudvika laiške rašė, kad dėjo taukų], vandens samtį [laiške Liudvika rašė, kad naudojo sultinį, kuriame virė mėsa], supilti tą visą rundelin ir sudėti plyskeliais supjaustytą mėsą <...> ir šutinti, kolei pasidarys buvusiosios sriubos per pusę mažiau, kiek prikaista. Sutinant pridėti truputį druskos, pipirų, įpjaustyti petruškų arba žalių cibulių (laiškų)...“. Garnyrui – virtos bulvės, aplietos padažu, kuris susidarė greta troškinamos mėsos.
Liudvika Didžiulienė laiške nieko nemini apie jokį desertą, bet juk mūsų pietūs – gimtadienio pietūs. Tad šiek tiek paimprovizuokime. Vienas iš egzotiškiausių „Gaspadinystės knygos...“ desertų receptų yra „Bobutė su šepronais“: „...atmieruoti kvortą kiaušinių sumušus drauge su baltymais, kvortą pieno apšildyto, sviesto šildyto stiklynę, miltų tiek, kad tešla nebutų pertiršta; išmaišius viską, pridėti miltų [turėtų būti mielių] stiklinę, truputį druskos ir pastatyti kad pasikeltų. Kaip jau gerai pasikels, pridėti: stiklinę cukraus, pusę svaro begrudžių razinkų, šepronų, kurie geriausiai pilti ant svarbumo sidabro pinigų, ir teip, kiek atsveria 15 kapeikų, tai čion tiek pakaks. Šepronus sutaisyti geriausiai tokiu budu: dvejetą valandų prieš minkymą pyragų užpilti šepronus taurele stiprios degtinės, pastatyti pečiun, kad pritrauktų, tai-gi supylus šepronus tešlon, pridėti miltų tiek, kad butų gana tiršta, nedaug minkštesnė, kaip paprastiems pyragams; tešlą gerai sviestu išteptan ir miltais išbarstytan, arba mierelėn iki pusei; kaip jau pasikels iki pilnumo, statyti pečiun palengva, dabojant, kad nesukratytum...“. Tiems, kas dar nesupratote, patikslinu, kad „šepronais“ yra vadinamas šafranas.