1918 metų kovo 25
dieną Pirmojo visų baltarusių suvažiavimo dalyviai Minske paskelbė apie
Baltarusijos Liaudies Respublikos sukūrimą. Ši diena yra laikoma Baltarusijos
Nepriklausomybės diena. Taigi, dar vienos, kaimyninės šalies šimtmetis artėja.
Mums, Lietuvos piliečiams, ši diena svarbi dar ir tuo, kad Baltarusijos
Liaudies Respublika buvo išauginta tos pačios kaip ir mes – Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės idėjos. Tada, prieš šimtą metų, ne vienoje galvoje (pradedant
krajovcų siekiu atkurti istorinę Lietuvą ir baigiant bolševikiniu Litbelu)
sukosi mintys ir apie bendrą valstybę. Anot Larisos Dovnar, prieš pirmąjį
pasaulinį karą Vilniuje leidžiamo laikraštšio „Naša niva“ (1906–1915) redakcija
bendradarbiavo su lietuvių kultūros veikėjais J. Biliūnu, Liudu Gira, M. K.
Čiurlioniu, M. Lastauskiene, S. Pšibiliauskiene, G. Landsbergiu-Žemkalniu, A.
Jakštu, S. Šimkumi. Lietuvių ir baltarusių inteligentai kūrė šeimas. Būsimasis Vasario 16 Lietuvos Nepriklausomybės akto
signataras Steponas Kairys buvo vedęs baltarusių poetę Aloizą Paškevič, o Marija Ivanauskaitė (viena seserų, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, vienos pirmųjų lietuviškų gastronominių knygų autorė) buvo ištekėjusi už žinomo Baltarusijos ir Lietuvos politiko ir kultūrininko Vaclovo Lastauskio.
Tačiau Lietuvos kūrėjų planuose buvo tautinė valstybė, etnografinėmis sienomis, paliekanti didelę istorinių LDK žemių dalį už naujosios Lietuvos ribų. Tuo tarpu baltarusių idėja rėmėsi istoriniu tapatumu. Kitą vertus ir baltarusių tautiniame judėjime galime skirti kelias („Vilniaus“, „Minsko“) kryptis. O ir buvusioji LDK teritorija buvo padalinta fronto linijos. Kaip teigia Tomasz Błaszczak, Vokiečių okupuotoje erdvėje, Vilniuje 1918 m. sausio 25–28 dienomis baltarusiai surengė konferenciją, kurioje išrinkta Vilniaus baltarusių rada (vad. Antano Luckevičiaus), turėjusi koordinuoti baltarusiškų organizacijų veiklą ir veikti kaip visų baltarusių atstovybė vokiečių okupuotoje teritorijoje. Jos atstovai dalyvavo ir Baltarusijos Liaudies Respublikos paskelbime Minske. Ir, kaip teigia istorikai, greičiausiai įkvėpti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 d., turėjo lemiamos įtakos BLR nepriklausomybės paskelbimui 1918 m. kovo 25 d. Baltarusijos Liaudies Respublika egzistavo mažiau nei metus laiko. 1919 metų sausį Minską užėmė Sovietų Rusija. Buvo sudaryta emigracinė Baltarusijos Liaudies respublikos vyriausybė, iki šiol veikianti Niujorke.
Tačiau šis tinklaraštis apie gastronomiją ir gastronominius tapatumus (kurie, žinoma, yra neatskiriama tautinio tapatumo dalis). Tad, Baltarusijos Nepriklausomybės dienos proga norėčiau pasidalinti šios šalies gastronomijos istoriko Aleksandro Bely (Kuchmistro Vereščakos) darbais. Naujausi jų – knygos, 2016 metais išleista „Літвінская кухня“ ir 2017 metais išleista „Сакатала бочачка“. Ne kartą su autoriumi esame diskutavę apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapatumus. Apie istorinį lietuviškumą, kaip „skėtinę“ sąvoką, panašią į dabartinį „britiškumą“. Juk LDK istorinis “lietuviškumo skėtis” dengia dabartines Lietuvą, Baltarusiją, iš dalies ir Ukrainą, dalis Lenkijos, Rusijos, Latvijos, net Vokietijos. O tai reiškia, kad LDK paveldas gali tapti įvairių šiuolaikinių šalių ir tautų paveldo dalimi. Tokį požiūrį atsekame ir baltarusių kalboje vartojamoje sąvokoje „Літвінская“, Aleksandro knygose apibrėžiančią reiškinius kurie yra ne dabartinės Lietuvos ir ne dabartinės Baltarusijos, o ateinantys ir praeities, senosios LDK tradicijų. Anot autoriaus, tai yra savotiška „bešeimininkė“ gastronominė tradicija, kurios savininkais tarsi galėtų tapti dabartinė Lietuva ir Baltarusija, tačiau „nelabai skubinasi, ypač Baltarusija“. Nuo savęs galėčiau pridėti, kad šios tradicijos (ypač tos jos dalies, kuri sukurta ne lietuvių kalba) priėmimas į savo tapatumo lauką, nemažai ginčų kelia ir Lietuvoje.
Paklaustas, kokia istorija ir receptu būtų galima dalintis Baltarusijos Nepriklausomybės dieną, Aleksandras Bely vienareikšmiškai pasiūlo lietuvišką krupniką. Anot autoriaus krupniko pavadinimas yra paveldėtas iš kruopienės sriubos ir gėrimui pritaikytas XVII - XVIII amžiais. Čia, galėjęs suveikti ir humoro jausmas, kai, esą „kruopų kruopienė“ buvusi moterims ir vaikams, o krupnikas – „kruopienė tikriems vyrams“. Krupniko gamybos technologijos primindavę „sriubos virimą“. XIX amžiuje jos žinotos dvi: kaitinimas atvirame ir sandariai uždarytame induose. Pirmuoju atveju, ingredientai buvo sudedami į atvirą molinį dubenį, kuris apdedamas anglimis iš krosnies ir – tokiu būdu – kaitinamas čia pat ant stalo. Antruoju – ingredientai dedami į uždengiamą puodelį, kurio dangtis (dėl sandarumo) dar aplipinamas tešla ir tik po to pašaunamas į krosnį. Paprastai, krupniką išgerdavę iškart, vos pagamintą. Patiekdavę jį mažuose porceliano puodeliuose. Garsūs buvę Kauno krupnikai. Taip pat mėgti krupnikai su uogų (vyšnių, aviečių, spanguolių) sultimis. Žinomas ir karaimų bei žemaitiškas krupnikai.
Ir, galiausiai, receptas (vienas iš gausybės, pateikiamų Aleksandro Bely knygoje „Сакатала бочачка“). Крупнік літоўскі. 1 л мёду, 0,5л вады,1 л 40% гарэлкі. Дадаткі: кавалак цынамону, палова мускатнага арэху, 12 гваздзікоў, сушоныя лупіны з 1 апельсіна. Спецыі (апроч апельсінавай лупіны) гатаваць у рондлю або гаршку у кіпені так доўга, каб аб’ём вады паменшыўся з 500 да 100 мл. Незадоўга да заканчэння пакласці сушоныя лупіны апельсіна. У іншым посудзе падагрэць мёд на павольным агні, стала памешваючы, пакуль ён не набудзе бронзавае адценне. Злучыць мёд з гарэлкай, адварам са спецый, працадзіць скрозь густое сіта і разліць па бутэльках. Праз 2-3 дні адфільтраваць ад ападку і зноў захоўваць у халодным месцы як мага даўжэй.
Gražios Jums Šventės, LDK tradicijos tęsėjai !!!
Tačiau Lietuvos kūrėjų planuose buvo tautinė valstybė, etnografinėmis sienomis, paliekanti didelę istorinių LDK žemių dalį už naujosios Lietuvos ribų. Tuo tarpu baltarusių idėja rėmėsi istoriniu tapatumu. Kitą vertus ir baltarusių tautiniame judėjime galime skirti kelias („Vilniaus“, „Minsko“) kryptis. O ir buvusioji LDK teritorija buvo padalinta fronto linijos. Kaip teigia Tomasz Błaszczak, Vokiečių okupuotoje erdvėje, Vilniuje 1918 m. sausio 25–28 dienomis baltarusiai surengė konferenciją, kurioje išrinkta Vilniaus baltarusių rada (vad. Antano Luckevičiaus), turėjusi koordinuoti baltarusiškų organizacijų veiklą ir veikti kaip visų baltarusių atstovybė vokiečių okupuotoje teritorijoje. Jos atstovai dalyvavo ir Baltarusijos Liaudies Respublikos paskelbime Minske. Ir, kaip teigia istorikai, greičiausiai įkvėpti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 d., turėjo lemiamos įtakos BLR nepriklausomybės paskelbimui 1918 m. kovo 25 d. Baltarusijos Liaudies Respublika egzistavo mažiau nei metus laiko. 1919 metų sausį Minską užėmė Sovietų Rusija. Buvo sudaryta emigracinė Baltarusijos Liaudies respublikos vyriausybė, iki šiol veikianti Niujorke.
Tačiau šis tinklaraštis apie gastronomiją ir gastronominius tapatumus (kurie, žinoma, yra neatskiriama tautinio tapatumo dalis). Tad, Baltarusijos Nepriklausomybės dienos proga norėčiau pasidalinti šios šalies gastronomijos istoriko Aleksandro Bely (Kuchmistro Vereščakos) darbais. Naujausi jų – knygos, 2016 metais išleista „Літвінская кухня“ ir 2017 metais išleista „Сакатала бочачка“. Ne kartą su autoriumi esame diskutavę apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapatumus. Apie istorinį lietuviškumą, kaip „skėtinę“ sąvoką, panašią į dabartinį „britiškumą“. Juk LDK istorinis “lietuviškumo skėtis” dengia dabartines Lietuvą, Baltarusiją, iš dalies ir Ukrainą, dalis Lenkijos, Rusijos, Latvijos, net Vokietijos. O tai reiškia, kad LDK paveldas gali tapti įvairių šiuolaikinių šalių ir tautų paveldo dalimi. Tokį požiūrį atsekame ir baltarusių kalboje vartojamoje sąvokoje „Літвінская“, Aleksandro knygose apibrėžiančią reiškinius kurie yra ne dabartinės Lietuvos ir ne dabartinės Baltarusijos, o ateinantys ir praeities, senosios LDK tradicijų. Anot autoriaus, tai yra savotiška „bešeimininkė“ gastronominė tradicija, kurios savininkais tarsi galėtų tapti dabartinė Lietuva ir Baltarusija, tačiau „nelabai skubinasi, ypač Baltarusija“. Nuo savęs galėčiau pridėti, kad šios tradicijos (ypač tos jos dalies, kuri sukurta ne lietuvių kalba) priėmimas į savo tapatumo lauką, nemažai ginčų kelia ir Lietuvoje.
Paklaustas, kokia istorija ir receptu būtų galima dalintis Baltarusijos Nepriklausomybės dieną, Aleksandras Bely vienareikšmiškai pasiūlo lietuvišką krupniką. Anot autoriaus krupniko pavadinimas yra paveldėtas iš kruopienės sriubos ir gėrimui pritaikytas XVII - XVIII amžiais. Čia, galėjęs suveikti ir humoro jausmas, kai, esą „kruopų kruopienė“ buvusi moterims ir vaikams, o krupnikas – „kruopienė tikriems vyrams“. Krupniko gamybos technologijos primindavę „sriubos virimą“. XIX amžiuje jos žinotos dvi: kaitinimas atvirame ir sandariai uždarytame induose. Pirmuoju atveju, ingredientai buvo sudedami į atvirą molinį dubenį, kuris apdedamas anglimis iš krosnies ir – tokiu būdu – kaitinamas čia pat ant stalo. Antruoju – ingredientai dedami į uždengiamą puodelį, kurio dangtis (dėl sandarumo) dar aplipinamas tešla ir tik po to pašaunamas į krosnį. Paprastai, krupniką išgerdavę iškart, vos pagamintą. Patiekdavę jį mažuose porceliano puodeliuose. Garsūs buvę Kauno krupnikai. Taip pat mėgti krupnikai su uogų (vyšnių, aviečių, spanguolių) sultimis. Žinomas ir karaimų bei žemaitiškas krupnikai.
Ir, galiausiai, receptas (vienas iš gausybės, pateikiamų Aleksandro Bely knygoje „Сакатала бочачка“). Крупнік літоўскі. 1 л мёду, 0,5л вады,1 л 40% гарэлкі. Дадаткі: кавалак цынамону, палова мускатнага арэху, 12 гваздзікоў, сушоныя лупіны з 1 апельсіна. Спецыі (апроч апельсінавай лупіны) гатаваць у рондлю або гаршку у кіпені так доўга, каб аб’ём вады паменшыўся з 500 да 100 мл. Незадоўга да заканчэння пакласці сушоныя лупіны апельсіна. У іншым посудзе падагрэць мёд на павольным агні, стала памешваючы, пакуль ён не набудзе бронзавае адценне. Злучыць мёд з гарэлкай, адварам са спецый, працадзіць скрозь густое сіта і разліць па бутэльках. Праз 2-3 дні адфільтраваць ад ападку і зноў захоўваць у халодным месцы як мага даўжэй.
Gražios Jums Šventės, LDK tradicijos tęsėjai !!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą