[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]
Šis nuostabus, pakelėse mėlynai žydintis augalas žinomas beveik visiems. Bet ne visi žino, kad jis yra valgomas. Ir ne tik valgomas – iš jo šaknų gaminama populiarioji cikorijos kava, kurios galima rasti visose parduotuvėse ir, kad tokios kavos galime ir patys pasigaminti. Bet apie viską – iš eilės.
Cikorijos arba trūkažolės gamtiniu požiūriu yra astrinių šeimos augalų gentis. Lietuvoje natūraliai auga viena šios genties augalų rūšis - paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus). Senuosiuose daržuose dar buvo auginama salotinė trūkažolė, kartais dar vadinta endivija (Cichorium endivia). Kaip tik šios cikorijos buvo auginamos Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės rūmų Vilniuje, Tilto gatvės teritorijoje, darže 1623 metais. Tačiau mūsų tema – laukiniai augalai. Tad grįžkime prie paprastosios trūkažolės. Gamtininkai ją priskiria augalams archeofitams. Taip vadinami tie augalai, kurie Lietuvos teritorijoje paplito proistoriniais laikais iš pietesnių regionų, kartu su žmonėmis ir, dažniausiai, yra susiję su žemdirbystės plitimu ir raida. Seniausių šio augalo pėdsakų regione yra randama Vakarų Ukrainoje, 7000-10000 metų senumo sluoksniuose.
Istoriniais laikais cikorijoms skirta daug dėmesio medicinos ir gastronomijos knygose. Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje aprašė net septynias cikorijų atmainas: mums pažįstamą mėlynžiedę paprastąją trūkažolę, baltažiedę jos formą (laikydamas ją moteriškąja) ir šviesiai violetinę augalo formą. Kitos Syrenijui žinomos cikorijos rūšys buvo kultūrinės, auginamos daržuose. Humoralinės dietetikos ir medicinos požiūriu, visos cikorijos laikytos vėsinančiomis antru laipsniu. Dėl kitos savybės buvo nesutariama. Anot Syrenijaus jos sausinančios antru laipsniu, o anot Sieniko – drėkinančiomis antru laipsniu. Ir, žinoma, laukinės yra gydomuoju požiūriu stipresnės, nei kultūrinės. Pagal Syrenijų, trūkažolės vartojamos tiek žiemą, tiek vasarą. Maistui ir gydymui naudojami švieži ir lapai, ir šaknys. Jie padeda nuo visų karščio sukeliamų ligų. Padeda besilaukiančioms moterims nuo skrandžio negalavimų, gydo kepenis, geltą. Tuo tikslu vartojamos skaidrintos trūkažolės sultys su baltu vynu. Dar galima gydyti nuoviru, pagamintu iš cikorijos, kiaulpienės, petražolių, pankolio, vaistinio godo, ajero, ciberžolės, šparagų ir kitų augalų šaknų mišinio, verdamo vandenyje, sumaišytame su vynu, jaunų apynių sultimis ir cukrumi. Taip pat naudojami ir džiovinti lapai bei šaknys. Iš jų (sudžiovinus ir sutrynus į miltelius) gali būti gaminamas gydomasis gėrimas, kuris stiprina kepenis, padeda sergantiems gelta. Gaminat gėrimą trintus cikorijos lapus ar šaknis reikia virti kartu su petražolių ir pankolio šaknimis baltame vyne. Geriama jo po taurelę ryte ir prieš miegą. Syrenijus aprašė taip pat cikorijos naudojimą gydymui nuo kitų virškinimo sistemos negalavimų tokių kaip apsinuodijimas, cholera, kirminai (nuo jų padeda žalių arba virtų cikorijų salotos su actu arba cikorijų sultys), akmenys. Dar naudinga gydantis nuo įvairiausių karštinių, Rožės, akių raudonavimo ir skausmo, širdies, gerklės ir dantų skausmų. Pagal Marciną Sienniką cikorija padeda įkandus nuodingiems gyviams, o Marcinas iš Užendovo (Marcin z Urzędowa) savo 1595 metų „Herbariume“ minėjo jos naudojimą podagrai gydyti. Gydymui naudotos cikorijos degtinės, pleistrai, nuovirai, konfektai (saldėsiai), druskos.
Jau ne kartą minėta, kad istorinėje gastronomijoje riba tarp maisto ir medikamento buvo pakankamai menka. Tad, dalis senųjų gydomųjų receptų, šiais laikais atrodo artimesniais virtuvei nei vaistinei. Pagal Syrenijų cikorijos valgomos ne tik žalios, salotose, bet ir virtos, daržovienėje. Šaknys dar verdamos kartu su mėsa, kaplūnais. Jei norima stipresnio vėsinančio poveikio, vasarą galima cikorijas virti ir patiekti prie mėsos kartu su agrastais. Toks patiekalas yra „...labai tinkamas tiek sveikiems žmonėms, tiek karštines patiriantiems...“. Syrenijaus rekomenduojaos salotos gaminamos iš rūgštynių, trūkažolės ir daržinių salotų lapų, apšlakstytų actu ir pagardintų cukrumi. Įdomu tai, kad turime ir panašių salotų valgymo paminėjimą. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epodžių knygoje rasime Jonušui Skuminui Tiškevičiui dedikuotas epodes, pavadintas „Keturios Mergelės Motinos mylios“, kuriose aprašoma 1622 metais vykusi pirmoji istorijoje procesija iš Vilniaus į Trakus, skirta padėkoti už pergalę Chotyno mūšyje. Antrajai piligriminio žygio myliai skirtoje epodėje randame piligrimų pietų aprašymą. Piligrimai pietauja prie Vokės upelio, pasitiesę staltieses ant žolės. Poetas mini nuo karščio gelbstinčią trūkažolę, tiesiog pašlakstytą švelniu aliejumi. Kitas Syrenijaus aprašytas patiekalas – konfektas. Šiam patiekalui naudojamos trūkažolės šaknys ir rezultatas primintų mūsišką uogienę. Šaknis kasti rekomenduojama ankstyvą pavasarį, kol dar neišleisti augalo ūgliai, nes tada šaknys yra sukaupę didžiausią jėgą. Iškastas šaknis reikia nuplauti, nulupti, supjaustyti gabalėliais ir virti ant mažos ugnies vandenyje su cukrumi. Virti tol, kol pradės tirštėti. Tada įlieti kvortelę rožių vandens ir virti toliau, kol vėl sutirštės.
Vėsinantis cikorijos poveikis buvo žinomas ir XVIII amžiuje. Antrosios spausdintos gastronomijos knygos Abiejų Tautų respublikoje autorius Wojciechas Wielądka taip pat rekomendavo cikoriją vėsinimui. Anot jo, tai – vasaros daržovė. Baltoji cikorijos forma – mažiau naudinga, tinka tik salotoms. Tuo tarpu žalioji tinka ir vėsinančiam sultiniui, ir gydomajam viralui. Cikorijos valgytos kaip priedas prie jautienos ir minkštai virtų kiaušinių. Iš to paties XVIII amžiaus turime ir cikorijos sultinio receptus. 1788 metais rašyta: „...paimk debesylo ir rauktalapės rūgštynės šaknų, kiekvieno [augalo] po 2 uncijas, taip pat cikorijos, upelinės veronikos, paprastojo rėžiuko ir rūgštynių lapų, kiekvieno [augalo] po 2 saujas. Liepk virti šaknis su puse svaro veršienos, o kai veršiena išvirs, sudėk į puodelį lapus. Ligonis tokio sultinio turi valgyti du kartus per dieną: vieną ryte, o kitą – vakare...“.
XIX amžiuje cikorijos šaknys išpopuliarėjo ir kaip vienas iš pagrindinių kavos pakaitalų. Vieną vertus, suprantama, kad ne visi galėjo sau leisti nusipirkti brangią kavą. Tačiau, cikorijos vartojime kavoje gali būti ir vienokių bei kitokių skonio pasirinkimų. Anna Ciundziewicka, XIX amžiaus viduryje, savo knygoje „Gospodyni Litewska“ aprašė kavos skrudinimo duonkepėje krosnyje būdą, kur rekomendavo, kad: „...geriausiai kavai reikia imti ¼ dalį skrudintų cikorijos šaknų <...> jos turi būti taip pat skrudintos kaip ir kava: nesudegę, bet ir ne drėgnos. Cikorijas reikia pirmiau paskrudinti, po to ant stalo paskleisti, kad išsivėduotų. Kai jau kava bus paskrudusi, cikorijas reikia sustumti į krūvą, užpilti skrudinta kava ir uždengti skepeta, kad kavos kvapas neišgaruotų, o į cikorijas įsigertų...“. Panašių pastebėjimų rasime ir JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (1934 m., Nr.19). Ten (tiesa, reklaminio pobūdžio straipsnelyje) minima, kad cikorija į kavą maišoma ir „...geresniuose restoranuose jūsų senojoje tėvynėje [Lietuvoje]...“, o cikorijos maišymas į kavą yra „...skanios kavos pagaminimo paslaptis...“.
Tarpukario Lietuvoje skatinta cikorijas auginti daržuose. „Moters“ žurnalo 1936 metų Nr. 4 rašyta, kad „...cikorijos vertėtų daugiau auginti, nes ji tinka kavai ir gyvuliams naudinga po truputį duoti. Tinkamiausia "Magdeburgo" veislė....“. O tų pačių metų Nr. 12 rasime ir kavos receptą. Jame minima daržo cikorija, tačiau galima tą patį daryti ir su laukinės paprastosios trūkažolės šaknimis : „...Svarbiausios kavos dalys yra grūdai ir cikorija. Grūdų, kviečių arba miežių, kaime turi kiekviena šeimininkė, o cikoriją nesunku užsiauginti. Pirmą kartą sėklą pirkti, o toliau nusiimti iš pasodninkų, kaip morkų, burokų, ar kitų daržovių. Rudenį, prieš bulves kasant, kada cikorija jau užaugina storoką, baltą šaknį, ją išrauti. Lapus gana noriai ėda kiaulės, o šaknis nuplauti, nuskusti, supiaustyti lygiais, nedideliais keturkampiukais ir sudžiovinti pečiuje. Sudžiovintą cikoriją laikyti sausai. Kavai cikoriją reikia deginti specialiuos degintuvuos (mašinėlėse), o mažą kiekį galima deginti sausoje keptuvėje, maišant iki tamsiai rudos spalvos. Padegintą cikoriją sumalti. Miežius ar kviečius sudeginti atskirai ir sumaišyti jau sumalus. Į naminę kavą galima įdėti ąžuolinių gilių ¼ dalį visos cikorijos. Ąžuolines giles išlukštenti, perskelti pusiau, sudžiovinti, apdeginti ir sumalti. Norint kavą padaryti dar skanesnę ir kvapingesnę reikia pridėti dar tikrų kavos pupelių ir bedijono. Mišinys daromas taip: 1 ltr. cikorijos, 1 ltr. grūdų, ne mažiau 100 gr. kavos pupelių, (o juo daugiau, — juo skaniau!) ir ⅓ žvaigždutės bedijono. Viską sumalus gerai sumaišyti ir laikyti sausai, stikliniam ar skardiniam inde gerai uždarytame, kad ore neišgaruotų. Verdant, 1-am litrui vandens, naminės kavos užtenka 1½—2 valgomų šaukštų. Į verdantį vandenį sudėti kavą, uždengus pavirinti, kol tirščiai nuguls ant dugno, perkošti ir duoti į stalą su saldžia grietinėle arba šviežiu pienu...“.
Trūkažolę galima valgyti ištisus metus. Pavasarį išlenda jauni sultingi lapeliai. Jie panašūs į kiaulpienių lapus, tik mažiau karpyti ir šiurkštoki. Šie lapai – puikios salotos, galite valgyti žalius, galite troškinti kaip špinatus. Vėliau pradeda tįsti žiedstiebiai. Kol jie yra jauni, sultingi ir lengvai lūžta puikiai tinka maistui – salotoms, troškiniams, net grilinimui, marinavimui ir rauginimui. Ir lapai, ir stiebai turi šiek tiek kartumo. Jei šis skonis jus gąsdina – pamerkite surinktus augalus kelioms valandoms į pasūdytą šaltą vandenį. Vasaros viduryje trūkažolės pasipuošia nuostabiais mėlynais žiedais ir žydi iki rudens. Žiedai neturi ypatingo skonio, bet jais galima puošti salotas, tortus, džiovinti arbatoms.
Rudenį ir ankstyvą pavasarį kasamos šaknys. Šį augalą lengva atpažinti net nepatyrusiems šakniautojams, nes visada išlieka sudžiūvę žiedstiebiai. Aplink juos pasidairius galima atrasti jaunesnių, dar nežydėjusių augalų – jų šaknys didesnės, stambesnės. Jaunas šaknis galima valgyti kaip daržoves – virti, troškinti, kepti. Džiovintas naudoti kaip miltų pakaitalą ar prieskonį kepiniams. Bet dažniausiai iš jų daroma cikorijos kava. Šaknis kavai iškasame, nupjaustome visas smulkias šakneles, gerai nuplauname po šaltu vandeniu. Skusti šaknų nereikia, tik supjaustome griežinėliais ir gerai išdžioviname elektrinėje džiovyklėje ar nekarštoje orkaitėje. Taip paruoštas šaknis sudedame į stiklainius ar popierinius maišelius ir laikome sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Prieš darant kavą cikoriją pakepiname, kol paruduos ir pradės jaustis saldus kvapas. Pakepintas šaknis sumalame ir plikome kavą. Ši kava yra labai kvapni, gan karti ir tiršta – puikiai tinka ne tik gėrimui, bet ir pyragams, kremams, ledams pagardinti. Ir joje nėra kofeino, galite vaišinti net ir vaikus.
Cikorijos šaknų sausainiai. Reikės:1 stiklinės kvietinių pilno grūdo miltų, 150 gr sviesto, 1 kiaušinio, 100 gr cukraus, žiupsnelio druskos, 1-2 a.š. cikorijos kavos miltelių (arba sumaltų džiovintų šaknų). Minkštą sviestą išsukame su cukrumi ir druska, įmušame kiaušinį ir gerai išmaišome iki vientisos masės. Supilame miltus ir cikorijos kavą, išminkome tešlą. Ją susukame voleliu, įvyniojame į maistinę plėvelę ir dedame valandai į šaldytuvą. Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių. Tešlą supjaustome 1 cm storio griežinėliais ir kepame kol sausainiai pagels, apie 10 – 15 minučių. Sausainius galima apglaistyti cikorijos kavos glaistu. Jam užplikoma gan stipri kava, nukošiama, atvėsinama ir į ją įmaišoma cukraus pudra. 3-4 šaukštams kavos reikės apie 100 gr cukraus pudros. Sausainiai apipilami glajumi ir paliekami kol išdžiūna.
Marinuoti cikorijos žiedkočiai. Reikės: jaunų cikorijos žiedkočių, 1 dalies obuolių acto, 1 dalies cukraus, 2 dalių vandens, druskos, imbiero griežinėlio, kelių gvazdikėlių, cinamono lazdelės gabaliuko. Iš vandens, acto, cukraus ir druskos išverdame marinatą. Cikorijų žiedkočius supjaustome norimo dydžio gabaliukais (galima susmulkinti, ypač jei jie jau didesni, jaunesnius ir minkštesnius galima marinuoti nepjaustytus). Į švarius mažus stiklainius sudedame po imbiero griežinėlį, įdedame cinamono ir gvazdikėlių, sudedame žiedkočius ir užpilame karštu marinatu. Stiklainius užsukame, atvėsiname ir dedame į šaldytuvą. Ragauti geriausia bent po 2 savaičių. Tokius marinuotus žiedkočius galite valgyti prie mėsos kepsnių, jais gardinti žiemines šakniavaisių salotas ar pateikti kaip užkandį su sūriais ir vytinta mėsa.
Cikorijos likeris. Reikės: 100 gr skrudintų cikorijos šaknų, 200 gr degtinės arba brendžio, 2-3 a.š. cikorijos kavos, 150 ml vandens, 150 gr cukraus. Šaknis sudedame į švarų stiklainį ir užpilame degtine, laikome 2 savaites kambario temperatūroje, kartais pakratome. Po 2 savaičių šaknis nukošiame. Cikorijos kavą užplikome 150 ml verdančio vandens, palaikome 10 min., nukošiame, ir iš gautos kavos ir cukraus išverdame sirupą. Atvėsusį sirupą supilame į butelį su šaknų antpilu, gerai supurtome, kad susimaišytų ir paliekame kambario temperatūroje 1-2 mėnesius, kad skonis subręstų. Likerį perkošiame per kavos filtrą, kad nukošti visus likusius tirščius. Tokį likerį galima gerti su kava arba naudoti kaip sudėtinę kokteilių dalį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą