2022 m. vasario 11 d., penktadienis

Pipirų skonio, bet labai sveika…

[šis tekstas yra parengtas kartu su Ieva Šidlaite]

Vartydami senąsias gastronomijos knygas ar skaitinėdami senuosius kasdieninio gyvenimo aprašymus galime aptikti keistą ir daugumai mažai pažįstamą augalą, lenkiškai vadinamą rzeżucha. Iš tikro už šio pavadinimo “slepiasi” du augalai - karčioji kartenė (Cardamine amara) ir paprastasis rėžiukas (Nasturtium officinale). Kai kuriuose šaltiniuose jie detalizuojami, bet kituose - ne. Tad ne visada lengva atrinkti, apie kurį augalą kalbama. Juo labiau, kad jie abu gamtiniu požiūriu yra priskiriami bastutinių augalų šeimai. Tad – ne tik „giminės“ tarpusavyje, bet ir „giminaičiai“ mums gerai pažįstamiems kopūstams, ropėms, rapsams, svėrėms ir krienams. Paprastieji rėžiukai Lietuvoje – labai reti augalai. Karčioji kartenė - dažnesnė. Sunku pasakyti, kada šie augalai atsirado mūsų upių ir upelių pakrantėse. Kartenės, ko gero, „vyresnės“. Lenkijoje, prie pat sienos su Lietuva esančiame, Ančios ežere yra rasta kartenių liekanų, kurioms 5000-5500 metų. Tuo tarpu rėžiukai yra kilę iš Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros regiono. Iš ten – plitę į šiaurę. Negalime tiksliai pasakyti ar jie atkeliavo su žmogumi? Ar plito savaime? Tačiau XVI-XVIII amžių medicinos ir gastronomijos knygų autoriai tiek rėžiukus, tiek kartenes aprašo kaip pakankamai įprastus ir pažįstamus vietinius augalus.
Simonas Syrenijus 1613 metų augalų enciklopedijoje aprašė dvi rėžiukų rūšis: didesnius ir mažesnius augalėlius. Anot autoriaus, humoralinės medicinos ir dietetikos prasme paprastasis rėžiukas, jei šviežias, yra šildantis ir sausinantis antru laipsniu, o džiovintas – dar labiau – trečiu laipsniu. Stefanas Falimirzas savo 1534 metais išleistoje knygoje „O ziołach i o mocy ich...“ mini kiek kitaip, kad augalas yra šiltas pirmu ir sausas antru laipsniu. Anot Syrenijaus, rėžiukas gali būti valgomas šviežias, be jokių priedų. Tokiu pavidalu gydo humoraline prasme karštą skrandį, varo šlapimą. Naktiniais augalo kompresais galima naikinti veido strazdanas. Taip pat padeda gydyti nudegimus – tiek nuo Saulės, tiek nuo ugnies. Anot Falimirzo, rėžiukų nuoviro vyne kompresais gydyti pilvo skausmai. Augalo sėklomis, virtomis lietaus vandenyje, stabdytas viduriavimas, o nuoviru su lauro lapais – net dizenterija. Rėžiukų, pankolio, balandūnės ir agurklės lapų „salotomis“ su alyvuogių aliejumi buvo galima išstumti iš kūno inkstų akmenis. O jei į tas pačias „salotas“ bus dar įmaišyta petražolių, acto ir druskos – jos tiks gydyti karštines ir stiprinti širdį. Tačiau Syrenijus perspėjo nevartoti rėžiukų besilaukiančioms moterims, nes tai yra persileidimą skatinantis augalas.
Pagal Falimirzą kartenė yra stipriai karšta ir sausa (trečiu laipsniu) ir pagal savo medicinines galias panaši į garstyčias. Kartenių nuoviras vyne tinka tepti galvai, stiprina plaukus, apsaugo nuo plikimo, malšina sąnarių skausmus. Sutrinto augalo kompresai padeda nuo uždegimų. Sultys, sumaišytos su medumi – nuo niežų. Pleistras, pagamintas iš sutrintos kartenės, acto ir miežinių miltų gydo sausas kraujagysles. Kiti preparatai gydo plaučių ligas, humoraline prasme šildo skrandį. Kartenės ir balandūnės sulčių mišiniu, praskiestu actu, geriant jį šiltą, buvo gydoma dizenterija. O kartenės ir pastarnoko lapų salotos laikytos afrodiziaku.
Jau ne kartą esame kalbėję, kad senovėje riba tarp vaisto ir maisto buvo labai menka. Tad nekeista, kuomet kai kurie gydomieji augalo panaudojimo receptai labai primena gastronominius. Falimirzas aprašė mėsišką rėžiukų ir plautės sriubą, skirtą plaučiams gydyti ir humoralinei flegmai (gleivėms) iš plaučių šalinti. Tokią pat sriubą aprašė ir Marcinas Siennikas 1568 metais. Pagal Falimirzą, taip pat buvo galima virti smulkintus rėžiukus su smulkintomis petražolėmis bei pankoliu ir tokia sriuba gydyti pilvo dieglius. Arba, esant vėsiam orui, pasigaminti naudingų salotų iš paprastojo rėžiuko, petražolių, jaunų dilgėlių, pankolio ir špinatų lapelių. XVIII amžiuje aprašytas skorbutą gydantis sultinys, kurio vienas ingredientų – taip pat yra rėžiukas. Kitas sultinys (1788 metų) skirtas bendrai sveikatai stiprinti: „...paimk debesylo ir rauktalapės rūgštynės šaknų, kiekvienos po 2 uncijas; cikorijos, upelinės veronikos, paprastojo rėžiuko ir rūgštynių lapų – kiekvienų po dvi saujas. Šakneles virink su puse svaro veršienos, o kai veršiena jau bus išvirusi, sudėk į puodą lapelius...“. Toks sultinys buvo geriamas du kartus per dieną, ryte ir vakare.
Įdomu tai, kad paprastųjų rėžiukų vartojimas maistui yra paliudytas ne viename šaltinyje. 1620 m. Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje ne pasninko laiko (ne per Gavėnią ar Adventą) penktadienio vakarienei rekomenduota patiekti baltos duonos, krienų, rėžiukų ar vaisių, taip pat šiek tiek vytintos žuvies. Iš XVIII amžiaus turime ir pirmuosius „tikrus“ virtuvės receptus su rėžiukais. Lenkų gastronomijos istorikas Jaroslawas Dumanowskis yra publikavęs su šalta lydeka (drebučiose) rekomenduoto valgyti padažo receptą, pagamintą iš 8 salierų, 2 citrinų, vieno kepalo baltos duonos, saujos šviežių rėžiukų lapų, sutrintų kartu su alyvuogių aliejumi ir cukrumi. Po to pertrintų per sietą, sumaišytų grietine ir patiektų kaip šaltas padažas. Taip pat rėžiukai – mišinyje, kartu su kitais augalais – buvo naudojami ir degtinių gamybai.
Patiekalų receptų su rėžiukais ir kartenėmis rasime daugelyje XIX amžiaus – XX amžiaus I pusės gastronominių knygų. Janas Szyttleris 1837 metais Vilniuje išleistame „Naujajame kuchmistre…“ („Kuchmistrz nowy…“) pastebėjo, kad šis augalas (kartenė ar rėžiukas) - gali būti valgomas žalias, jis kartoko, pipirų skonio, bet labai sveikas, ypač tada, kai oras dar vėsus. Vilnietis kuchmistra aprašė rėžiukų (o gal - kartenių) sriubą, kuri verdama iš kvortos šviežiai surinktų ir gerai nuplautų augalų. Augalai išverdami vandenyje ir pertrinami per retą sietą. Tada svieste pakepinama miltų, įmaišoma pertrintų augalų ir atskiedžiama geru sultiniu. Sultinys gali būti veršienos, vištienos, kalakutienos ar balandžių, nukoštas per servetėlę, taip pašalinant dalį riebalų. Viskas kartu pavirinama. Augalas (kartenė ar rėžiukas) naudotas ir sultiniui, verdamam iš veršelio galvos. Sultinys buvo gardinamas, įdedant rūgštynių, rėžiuko (ar kartenės), daržinio builio, petražolių. Sultinys buvo verdamas dvi valandas. Trečiasis Szyttlerio receptas - išrūgos (ir taip pat varškė) su rėžiuku arba kartene. Gaminant šiuos valgius pienas yra verdamas su augalo sultimis ir šiek tiek vyno akmens. Kai atsiskiria varškė - nusunkiama. Jei norima pagerinto išrūgų varianto, į jas įmaišoma kiaušinio baltymų plakinio, užverdama ir dar kartą nukošiama.
XIX amžiaus antrosios pusės „Bajoriškosios virėjos“ autorė – save vadinusi lietuvaite, gyvenančia Kijeve – Marija Marciszewska šviežius rėžiukus (o gal - kartenes) rekomendavo kaip garnyrą prie virtos mėsos. Jie būtinas Itališkų salotų pagardas: „...išvirti kelias nedideles bulves, nuplauti nedaug žalių, garbanotųjų salotų, supjaustyti jas dideliais gabalais. Paskui papjaustyti cikorijų kuo smulkesniais lapeliais, porą nėgių, gabalėlį marinuoto ungurio, dvi numirkytas silkes. Vis tai supjausčius salotinėje sluoksniuoti su garbanotomis salotomis, pasūdyti, pašlakstyti actu ir alyvuogių aliejumi, apibarstyti rėžiukais ir smulkintu kietai virtu kiaušiniu ir patiekti...“. Jei norėsite turėti ręžiukų ir žiemą – Marciszevska pateikia jų džiovinimo receptą.


Nieko nėra smagesnio, už ankstyvo pavasario pasivaikščiojimus palei upelius. Pavasaris visų pirma ateina čia, kur išsilaisvina vanduo. Vandens čiurlenimas pakeičia sniego gurgždesį po kojomis, čia galima pamatyti pirmą žalumą ir pirmą varlę. O jei pasiseks tai ir mistiškąjį vandeninį strazdą, bėgantį po vandeniu… Prie pavasarinių upelių atsiranda ir pirmieji valgomi augalai – karčiosios kartenės, blužnutės, pipirlapės, plautės, vištapienės ir kiti gležni, smulkūs, bet tokie skanūs po žieminės dietos laukiniai augalai. Dažniausiai maistui renkamos yra kartenės.
Mūsų tekstas skirtas rėžiukui, tačiau Lietuvoje šis augalas įtrauktas į Raudonąją knygą ir labai retas. Tačiau palei mūsų upelius, užmirkusiose ežerų ar balų pakrantėse, net drėgnose pievose gausiai želia mažesnis laukinis rėžiuko giminaitis – karčioji kartenė (Cardamine amara). Skonio atžvilgiu ji nė kiek nenusileidžia rėžiukui, gal tik sunkiau prisirinkti, nes smulki. Kartenes sunku supainioti su kitais augalais, jų ryškiai žali, sultingi, garbanoti lapeliai rudame pavasariniame kraštovaizdyje taip ir kviečia prieiti ir paragauti. Ragaukite be baimės, ypač jei pamatysite keturlapius balkšvus žiedus – visi šie augalai yra iš kryžmažiedžių giminės. Jie visi yra valgomi. Kartenė ne veltui taip pavadinta, skonis tikrai stiprus, aitrus, karstelėjęs, jas galima palyginti net su krienais. Beje, anie irgi kryžmažiedžiai. Augalas valgomas visus metus, bet skaniausias anksti pavasarį arba vėlų rudenį, kai orai vėsūs ir augalai sultingi. Tačiau ir vasarą, amžinai drėgnuose ir užpavėsintuose upelių krantuose galima rasti sudygusių kartenių. Jei augaliukų randate nedaug, rinkite po lapelį nuo kiekvieno, bet jei jau užėjote sąžalynus, tada raukite su šaknimis, aišku nepersistenkite ir neišravėkite visos upelio lysvės… Išsiraukite didžiąsias kartenes, mažesnės tegul dar paauga ir lieka kitiems arba gamtai, kad išbarstytų sėklas. Valgomas visas augalas – lapeliai tinka salotoms, sriuboms, pyragams, picoms pagardinti, visur, kur tik reikia ryškesnio, aštresnio skonio. Labai skani varškė su šiais lapeliais. Šaknimis galima gardinti padažus, sriubas, troškinius. Žiedai irgi valgomi ir tinka maisto puošimui. Sėklas irgi galima būtų rinkti ir naudoti kaip prieskonį, bet jos per smulkios.

Sūrūs sausainiai su pirmųjų pavasario žolių kremu. Sausainiams reikės 200 gr miltų, 50 gr sviesto, 100 ml pasukų arba kefyro, žiupsnelio druskos, pieno sausainių aptepimui. Miltus sukapojame su šaltu sviestu ir druska, kol liks žirnio didumo gabaliukai, supilame kefyrą ar pasukas ir greitai suminkome tešlą,. Ji turi būti vos vos sulipinta, neperminkyta. Jei tešla nelimpa, įpilkite dar šaukštą ar kelis kefyro, bet nepersistenkite. Tešlą paliekame valandai šaldytuve, tada įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių, tešlą iškočiojame 1 – 1 1/2 cm storumo lakštu, supjaustome ar išspaudžiame apvalia sausainių formele, aptepame pienu ir kepame kol gražiai pagels, 10 – 15 minučių. Pravėsiusius perpjauname ir pertepame kremu, kurį pasidarome iš varškės, varškės ar jogurto sūrelio, druskos, juodųjų pipirų ir geros saujos susmulkintų pavasarinių žalumynų – kartenių, kraujažolių, laukinių ar meškinių česnakų, blužnučių, vištapienių, kiaulpienių ar tų pačių parduotuvėse parduodamų rėžiukų. Mažą saujelę susmulkintų žolelių galima dėti ir į sausainių tešlą.

Pyragas su rūkyta žuvimi, lietuvišku varškės sūriu ir rėžiukais arba kartenėmis. Pyrago pagrindui reikės trapios šaldytos arba naminės tešlos, ją plonai iškočiojame įtiesiame į pyrago formą. Ant tešlos išdėliojame rūkytą žuvį, tiks karšto rūkymo skumbrė, silkė, strimelė. Sudedame kubeliais supjaustytą lietuvišką varškės sūrį, apibarstome rėžiukų arba kartenų lapeliais. Viršų pabarstome sauja tarkuoto fermentinio sūrio ir užpilame kiaušinių plakiniu. Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, apie 45 minutes, kol pyragas gražiai apskrus. Patiekiame su žaliomis salotomis, kurias galima taip pat gaminti su šiais nuostabiais aitriais augalais.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą