Adomas Mickevičius savo poemoje „Ponas Tadas“, rašo apie išnykusius valgius: „...kas besupras, mūsų laikais nebežinomus / pusdubenius kontuzų, arkasų, blemasų...”. Ir tai tiesa. Valgio pavadinimas, kontuzas ar kontuza nieko nebesako šių laikų žmogui. Tačiau XVI-XIX amžiais jis buvo puikiai atpažįstamas. Pirmiausia – kaip gydomasis patiekalas. Łukaszas Górnickis XVI amžiaus „Dworzanin polski...“ kontuzą mini kaip mėsos pakaitalą tiems, kas dėl sveikatos būklės negali valgyti mėsos. Apolinaryaus Wieczorkowiczaus 1716 metų knygoje „Promptuarium medicum empiricum...“ randame, kad nesunki, pirmo ar antro laipsnio hektica (kitaip – vidinė karštinė) gali būti gydoma valgiais, kurie normalizuoja kraują. Tokie yra bulijonai, drebučiai, veršienos, kaplūno, kurapkų sriubos, miežių ar ryžių košės, sraigės, iš vėžių išvirtos kontuzos, migdolų sriubos, elnio rago drebučiai su cinamonu ir kt. Kontuza, pirmine prasme, turėtų būti gėrimas, maitintas ligoniams – piestoje sugrūstos virtos mėsos (vištienos, jautienos, veršienos, vėžių) sultys. Valgio pavadinimas kildinamas nuo lotyniškojo „contusus“ (kas, anot Konstantino Sirvydo reiškia „sukultas“). Vėliau tai tokia trintos mėsos (ar tik jos sultinio) – kaip šiais laikais sakytume – sriuba (Sirvydo 1642 metų žodyne lietuviškai kontuza yra vadinama „sumuſzta meſa“, o lotyniškai – „tuſa caro“).
Bene ankstyviausią kontuzos (tiesa, ne vėžių, bet vištienos) receptą rasime Stanislawo Czernieckio 1682 metų „Compendium Ferculorum...“. Patiekalas vadinamas kontuza ligoniams. Anot žymiojo kuchmistro jį reikia gaminti taip: „...paimk gerą vištą, išvalyk, įdėk į sultinį ir petražolių nemažai įpjaustyk. Virk, kol mėsa atsiskirs nuo kaulų. Išimk. [...] Tada pertrink per sietą tiek mėsą, tiek tas petražoles, praskiesk tuo pačiu sultiniu [kuriame virė] ir dar pavirinęs, patiek ant stalo...“. Kaip rašo savo straipsnyje Mintautas Čiurinskas, maždaug tokį valgį (šaltinyje lotyniškai pavadintą „contus“) iš jerubių ir kurapkų išvirė pati karalienė Marija Liudvika. Jis buvo perduotas suvalgyti Merkinėje 1648 metais mirštančiam Vladislovui Vazai.
Panašiai kaip Czernieckis, kontuzos virimo procesą aprašė ir XVIII amžiaus pabaigoje išleistos kulinarijos knygos („Kucharz doskonaly...) autorius Wojciechas Wielądka. Šioje knygoje kontuza paminėta kulinarinių terminų žodynėlyje. Autorius rašė, kad tai yra sultys, išspaustos iš piestoje sugrūstos mėsos. Jos skirtos ligoniams. Gaminama panašiai kaip pas Czernieckį, iš vištienos su petražolėmis. Tik virta mėsa sugrūdama piestoje ir nusunkiama. Ligoniui patiekiamos tik šios sultys, praskiestos sultiniu, kuriame virė mėsa.
XIX amžiuje šis valgis jau nyko. Vieną vertus, pasikeitė visa dietetikos ir medicinos samprata. Apšvietos epochoje humoralizmą Europoje pakeitė mokslo žinios. Kitą vertus, prancūziško stiliaus bulijonai (kaip ir visa, madinga tapusi, prancūziška virtuvė) į paraštes stūmė ne tik kontuzą, bet ir daugelį kitų senųjų mūsų regiono patiekalų. Tai ir pastebėjo Adomas Mickevičius.
XIX amžiuje kontuza dar ieškojo „naujų erdvių“. Łukaszo Gołębiowskio 1830 metų „Domy i dwory...“ ji minima kaip vienas iš virtuvėje turimų „prieskonių“, greta acto, sviesto, šmalco, alyvuogių aliejaus, vyno, mielių. 1861 metais Vilniuje išleistame lenkų kalbos žodynėlyje paminėta, kad kontuzu ar kontuza vadinta dešros rūšis, kitaip – salcesonas (mat gaminant jį, mėsą reikėjo gerai išmušti). Tačiau šios reikšmės neįsitvirtino. Valgis ir jam skirtas žodis buvo pamiršti.
