2026 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Žemaitiškas sūris

Vietovardžių paminėjimas patiekalų ir maisto gaminių pavadinimuose yra labai įdomi ir daugiasluoksnė tema. Ilgą laiką galvojau, kad ankstyviausias, siejamas su Lietuva, yra 1555 metais Olauso Magnuso pateiktas midaus receptas. Tačiau yra ir ankstyvesnių. S. Narbuto išverstoje ir D. Antanavičiaus parengtoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų knygoje minima, kad laikotarpiu nuo 1544 metų sausio 8 d. iki sausio 17 d., greta kitų Jurbarko seniūno Ivano Kuncevičiaus perduotų maisto produktų, buvo ir Žemaitiški sūriai (Caseos Zamoithienses). Kokie konkrečiai tai buvo sūriai - nežinome. Tačiau įdomu tai, kad Žemaitiško sūrio pavadinimas dar kartą pasirodo XIX amžiuje, tik jau Romantizmo inspiruotų "tautinių virtuvių" kontekstuose. Ji mini J. Goštautas „Pone Teisėjaityje“ (ten Žemaitišku sūriu pasibaigė pusryčiai). A. Połujańskis 1854 metais mini, kad šie sūriai, paprastai yra penkių svarų svorio ir vertinami labiau už olandiškus. Tokius gamino ir to meto parodose pristatinėjo Michalas ir Helena Podbereskiai iš Aukštadvario dvaro, Kauno paviete.
Karolinos Bielozierskos 1889 metais išleistoje knygoje „Nowa praktyczna gospodyni Litewska“ pateikiamas pakankamai egzotiškas Žemaitiško sūrio receptas. Pagal jį saldaus pieno varškę reikia atskirti naudojant krem tartarą (dabar tai atitiktų E336). Į 4 stiklinėles šių išrūgų įmušti 3 kiaušinius, išmaišyti ir palikti 3 dienoms. Po to į tas išrūgas įdėti truputį (maždaug dvi taureles) ryžių (juos prieš tai reikia vandenyje kiek pavirinti ir nuplauti) ir kaitinti ant mažos ugnies, sumaišius su dviem gorčiais saldaus pieno. Kai pieną sutrauks, nusunkti išrūgas, varškę apšlakstyti raudonu vynu ir audeklo maišelyje paslėgti. Sūrį reikia pabarstyti druska. Visiškai kitoks Žemaitiško sūrio receptas buvo užrašytas viename iš 1927 metų moterims skirto savaitraščio „Bluszcz“ numerių. Tai – rūsyje brandintas sūris su šliužo fermentu (tam naudojamas veršiuko skrandis). Šis, atrodo kur kas artimesnis  tam, kurį mini A. Połujańskis ir kurį parodose pristatinėjo Podbereskiai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą