Vienos pirmųjų Lietuvos šeimininkių

Ieškodami kulinarinės literatūros lietuvių kalba turime persikelti į XIX amžių, kai kartu su romantizmu ir lietuvių tautiniu atgimimu padaugėjo raštijos mūsų kalba. Galima diskutuoti, kam galėtų atitekti pirmosios lietuviškos kulinarinės knygos titulas. Pavienių patiekalų receptų rasime ne viename XIX amžiaus ūkininkavimo vadovėlyje. Pavyzdžiui 1801 metais Karaliaučiuje išspausdintoje Danieliaus Gotlybo Settegasto „Naudinga bittiu knygele taj yra Ajszkós pamokimas kajp par iszmintngą bittiu kawojimą gał daug naudos nusipelnyti wissims bitteles mylentims ąnt gėro paraszytą“ rasime ir pamokinimų „Kajp gėrą midu rejk daryti“.
Lietuvių kalba į kulinarijos istoriją pateko keistu būdu. Bene pirmoji grynai kulinarinė knyga lietuvių kalba buvo Simono Stanevičiaus 1823 metais atliktas Teodoro (Fiodoro) Brandenburgo knygos vertimas „Apey darima walge ysz kiarpiu islandu pagal datiryma Teodora Brandenburga aptiekoriaus Mohilawe ant upes Dniêpra drauga daugiel draugiszcziu môkitu“. Taigi, nors čia ir kulinarija, bet sunkiai gyvenime pritaikoma....
XIX amžiaus antrojoje pusėje stebimas ryškus gastronominės literatūros leidybos pakilimas Europoje. Tačiau, tuo metu mūsų krašte galiojo Rusijos imperijos valdžios po 1863 metų sukilimo įvestas lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimas. Tad iš šio laikotarpio turime tris dideles kulinarijos knygas lenkų kalba (A. Ciundzievickos, V. Zavadzkos ir K. Bielozierskos) ir bene vienintelę lietuvišką -   1893 metais Tilžėje išleistą Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti dievo dovanas“.
Tačiau šiandien pakalbėkime ne apie Liudviką Didžiulienę-Žmoną. Ankstyvosios lietuviškos kulinarinės literatūros istorijoje turime ne tik valstietišką virtuvę, bet ir bajoriškosios kulinarinės lektūros užuomazgas. Tokiai literatūrai galime priskirti 1911 metais Seinuose išleistą Lazdynų Pelėdos „Šeimininkėms vadovėlį“. Jei nusistebėjote dėl knygos autorių, galima patikslinti – taip, tai tos pačios, lietuvių grožinėje literatūroje gerai  žinomos seserys, Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867-1926) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872-1957), pasirašinėję bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.
120 puslapių apimties „Šeimininkėms vadovėlyje“ rasime ne tik ūkiškų pamokymų apie skalbimą, audeklų dažymą, ligas, sveikatos globą, braškių ir rūgštynių auginimą, bet ir nemažai receptų. Dalis jų – kone identiški Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos virėjai“. Tik ar turime seseris kaltinti nusirašinėjimu? Juk jos abi priklausė lenkakalbės bajoriškosios Lietuvos kultūros erdvei – tai pačiai, kurioje buvo surinkta ir dauguma „Lietuvos virėjos“ receptų. Juk jų tėvas Nikodemas Erazmas Ivanauskas buvo pakankamai stambus Žemaitijos bajoras, valdęs beveik 300 ha žemės. Be to jis buvo Europinio išsilavinimo žmogus: dailininkas, mokęsis Peterburgo, Miuncheno dailės akademijose, lenkų kalba kūręs ir publikavęs eilėraščius.
Viso „Šeimininkėms vadovėlio“ faksimilę galima paskaityti <www.epaveldas.lt>, o nenorintiems skaityti, pateiksiu vieną įdomų receptą, labai tinkantį „mėsėdui“ - laikotarpui po Kalėdų. Tai „Zrazai su grietine“. Jei atsimenate, esame kalbėję apie įvairias zrazų rūšis ir tai, kad šiuolaikinis lietuviškas šio patiekalo pavadinimas – suktiniai ar vyniotiniai neatitinka gastronominio turinio. „Zrazai su grietine“ tai tik dar kartą įrodo, nors „Šeimininkėms vadovėlyje“ yra ir mums įprastesnių „ristinių zrazų“ receptas. Taigi, jei norite „Zrazų su grietine“ jums reikia atlikti šiuos veiksmus (kalba netaisyta): „...supiaustyti mėsa [jautieną] į storus gabalus, išmušti ir apšutinti su sviestu, pabarsčius miltais. Sudėti pusbliūdin, sumaišyti stiklinę gretinės su stikline bulijono ir kvaterka tarkuotos duonos, užpilti zrazus ir įstumti pečiun....“.