Švediški pietūs

Švedijos karališkajai porai šiomis dienomis viešint Lietuvoje, knieti paieškoti mūsų šalių gastronominių ryšių. Tokiems ieškojimams įkvepia ne tik XVI-XVII amžiais Lietuvą valdžiusi švediška Vazų dinastija. Plačiai pasakojama istorija apie Upsaloje palaidotą Kotryną Jogailaitę, Vilniuje ištekėjusią už būsimojo Švedijos karaliaus Jono III. Teigiama, kad kaip tik ji (išmokusi iš savo motinos Bonos Sforcos) Švedijoje įdiegė valgymą šakute.
Tačiau švediškos kilmės patiekalų paieška senosiose Lietuvos receptų knygose nuvilia: nei švediškų, nei Stokholmo ar Upsalos vardais pavadintų valgių nerandame. Taigi, importas nebuvo toks jau gausus, kaip gali pasirodyti. Kultūriniams ryšiams trukdė kitokia švedų religija (liuteronai) bei šalių politinė priešprieša (vien ko vertas taip vadinamasis XVII amžiaus vidurio Tvanas). Lenkiją ir Lietuvą valdę Vazos kur kas labiau domėjosi itališkąja baroko kultūra, nei propagavo prigimtinę savąją. Na, o švediškumo komunikacija Abiejų Tautų Respublikos politinėje erdvėje buvo išskirtinai neigiama. Juk Kėdainių sutartį (uniją) sudaręs Jonušas Radvila laikytas kone šėtono pakaliku.
Nejau mūsų švediškų pietų stalas liks tuščias? Kad taip nenutiktų, imkimės vienos hipotezės. Įvairiuose Lietuvos regionuose yra žinomas kaimiškas patiekalas keistu pavadinimu – kakorai (kokorai). Mūsų krašte šiuo žodžiu vadinami prastų miltų pyragai ar grūstų bulvių paplotėliai. Švediškoje virtuvėje žinomas patiekalas stebėtinai panašiu pavadinimu – kroppkakor. Anot kalbininkų, kakoro pavadinimas yra žinomas ne vienoje Europos kalboje (paprastai katalikiškų, vėliau protestantų šalių kalbose). Šis žodis siejamas su lotyniškuoju „coquere“, senovės vokiečių „huohho“ bei angliškuoju „cake“. Iki XV amžiaus anglų kalboje šis žodis reiškė apvalų, plokščią duonos kepalą. Na, o savo kilme šis žodis reikštų tiesiog kepinį. Konstantino Sirvydo XVII amžiaus žodyne vartojamas lietuviškas virėjo pavadinimas – kukorius. Taigi, išeitų, kad kakoras – virtuvėje (kukoriaus) pagamintas paplotėlis.
Sakysite žodžių žaismas ir tiek, kur čia švediška virtuvė? Įdomumas atsiranda tada, kai pradedame lyginti lietuviškojo kakoro ir švediškojo kroppkakoro receptus – jie kone identiški. Tiek lietuviški, tiek švediški kakorai primena virtinius. Lietuviškųjų kakorų tešla gaminama iš virtų grūstų bulvių, miltų, kiaušinio ir druskos, o įdarui naudojama  riebi mėsa, kiaušinis, svogūnai, druska ir pipirai. Taupumo sumetimais mūsiškius taip pat galima gaminti su raugintų kopūstų, grybų, varškės įdarais.  Švediškųjų kroppkakorų tešla gaminama iš virtų bulvių (apie 2 kg), kvietinių miltų (apie 250 g), kiaušinių (2 vnt.), trupučio druskos ir cukraus. Jų įdarui reikės maždaug 200 g sūdytos ar rūkytos kiaulienos papilvės ar šoninės ir saujelės smulkiai pjaustytų svogūnų, paskanintų juodaisiais ir kvapiaisiais pipirais. Abiem atvejais su lupenomis virtos bulvės nulupamos, sugrūdamos, sumaišomos su miltais, kiaušiniu ir prieskoniais. Išminkoma tešla. Mėsa įdarui supjaustoma, sumaišoma su svogūnais, kiaušiniu ir prieskoniais. Gaminami virtiniai, kurie (pagal valgytojų skonį ir galimybes) verdami sūdytame vandenyje, kepinami riebaluose ar kepami krosnyje.