Lapams krintant

Spaliui persivertus į antrą pusę, krintant lapams ir orui vis žvarbėjant, į istorines virtuves grįždavęs medus. Pagal praeityje populiarią ir didelę reikšmę gastronomijos istorijoje turėjusią humoralinę teoriją, medus laikytas vienu geriausių apsaugų nuo rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį žmogaus kūną apninkančių negandų: peršalimo, slogos, kosulio... Taigi, lapams krintant prasideda meduolių laikas. Jis savo kulminaciją pasieks dar ne greitai – tarp Šv. Mikalojaus ir Šv. Kalėdų, tačiau tiems, kurie mėgsta šiuos gardėsius „sezonas“, galima sakyti, jau atidarytas.
Šiandien pateiksiu išskirtinai įdomų meduolių receptą, kuris buvo rastas Balinskių šeimai priklausiusio Jašiūnų dvaro XIX amžiaus pirmosios pusės dokumentuose, saugomuose Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Meduolius galėtume vadinti „grūstukais“ (nuo žodžio „grūsti“ = „trinti“), taip išversdami į lietuvių kalbą dokumente randamą jų lenkišką pavadinimą „tłuczeńce“). Šie meduoliai yra XVIII-XIX amžiuje Abiejų Tautų Respublikoje žinomas patiekalas, paprastai gaminamas per Kalėdas.
Pasidarykite stipriai saldinto vandens, viename gorčiuje vandens ištirpdykite ne mažiau kaip svarą medaus. Tada į vandenį įdėkite ruginių miltų tiek, kad gautųsi prie rankų nelimpanti tešla. Gerai išminkykite ir plonai iškočiokite. Gautus paplotėlius sudėkite į krosnį, kad tešla gerai sudžiūtų ir tada sutrinkite. Taip gausite miltus, iš kurių gaminami Jašiūnų dvaro meduoliai. Po to į ištirpdytą medų sudėkite susmulkintas džiovintas apelsinų žieveles, imbierą, cinamoną, truputį gvazdikėlių ir kitų įvairių prieskonių, tokių, kokius mėgstate. Su šiais prieskoniais medų reikia ilgai virti, tol, kol jis patamsės ir ims tirštėti. Tada nuimkite medų su prieskoniais nuo ugnies ir po truputį, gerai maišydami, sudėkite iš anksto pasiruoštus miltus. Kai tešla taps tiršta, reikia greitai, kol ji neataušo, išpilti ją į negilų dubenį, o kai sustings – supjaustyti. Peilį, kurį naudosite, patariama vis pavilgyti šaltu vandeniu, nes kitaip jis taps lipnus.