Chodkevičiaus alūs

Chodkevičių giminė garsi Lietuvos istorijoje. Dažniausiai, dėka Jono Karolio Chodkevičiaus (1560/1561-1621), LDK etmono, Žemaičių seniūno ir Vilniaus vaivados. Tačiau šiandien pakalbėkime ne apie jį, ne apie Salaspilio ir net ne apie Chotyno mūšius. Mūsų herojus – taip pat karo vadas (bet ir literatas bei chemikas mėgėjas) – Aleksandras Pranciškus Chodkevičius (1776-1838), gastronomijos istorijoje žinomas kaip vieno pirmųjų Abiejų Tautų Respublikos erdvėje aludarystės vadovėlių, 1811 m. pijorų spaustuvėje Varšuvoje  išleisto „Aludarytės mokslo“ („Nauka robienia piwa“) autorius.
Aleksandras Pranciškus priklausė Chodkevičių giminės Barastavicos šakai ir buvo Žemaičių seniūno Jono Mikalojaus Ksavero Chodkevičiaus sūnus. Kovojo T. Kosciuškos sukilime, vėliau palaikė Napoleoną, po to dirbo Lenkijos Karalystės kariuomenės štabe. Kaip ne vienas to meto žmonių pabuvojo ir senatoriumi, ir kaliniu, ir tremtiniu. Bene 1827 m. pradėjo daugiau ar mažiau ramų emerito gyvenimą savo dvare Mlynove (dab. Ukrainoje).
„Aludarytės mokslas“ - tipinė knyga, įkvėpta Apšvietos idėjų. Kokiam nors XVIII amžiaus pradžios LDK dvaro „pivoriui“ net į galvą negalėjo šauti, kad jo kone kasdieninė veikla galėtų būti priskirtina „mokslams“. O štai Aleksandro Chodkevičiaus veikale randame visus mokslinio veikalo „atributus“: istorinę dalų – trumpą alaus istorijos apžvalgą, teorinę dalį – alaus gamybos teorinius pagrindus, alaus ingredientų cheminės sudėties, salyklo sąnaudų, matų ir saikų ir kitas lenteles, salyklo klasifikaciją, talpų tūrio apskaičiavimo formules, argumentuotą diskusiją su brėžiniais apie bravoro, rūsio, salyklinės bei kitų patalpų įrengimą, alaus gamybai ir laikymui būtiną įrangą, skirtingus salyklo salinimo bei skirtingus fermentacijos būdus, dalykų rodyklę knygos pabaigoje ir gausybę išnašų.
Kaip ir priklauso „tikram mokslininkui“ Aleksandras Chodkevičius nepateikia receptų – tai jau aludarių, o ne mokslininkų reikalai. Tad recepto, šio tekstuko pabaigai, teko ieškoti Aleksandro Chodkevičiaus amžininko, kuchmistro Jano Szyttlerio knygose. Alus, kaip patiekalų sudėtinė dalis, šiais laikais jau beveik pamirštas. Turbūt be reikalo, ypač šiuo metų laiku, kai (anot humoralinės teorijos) organizme kaupiasi flegma, o karštas alus yra vienas didžiausių flegmos „priešų“. Receptas pakankamai egzotiškas: „Pūgžliai su imbieru“. Jei neturite pūgžlių, turėtų tikti kitos smulkios žuvelės (pūgžlys yra maždaug 15 cm ilgio žuvis). Taigi, pūgžlius reikia gerai išvalyti, truputį pasūdyti ir, kiek palaikius, nuplauti ir sudėti į kepimui orkaitėje tinkamą puodą sluoksniais su svieste pakepintomis itališkomis daržovėmis (šakninė petražolė, salieras, morka ir poras). Kiekvieną daržovių sluoksnį dar reikia apibarstyti baltos duonos trupiniais ir pagardinti imbieru. Po to užpilama tiek alaus, kad viskas būtų apsemta, dedama ant ugnies, užvedama ir tada uždengiama dangčiu ir perkeliama į krosnį ar orkaitę troškinimui. Kai jau patiekalas yra pagamintas (troškinti reikia tiek, kad pūgžlių kaulai suminkštėtų), jo viršus apipilamas svieste pakepintais baltos duonos kubeliais (pilami kubeliai kartu su sviestu) ir tiekiama ant stalo.