2018 metus Lietuvos vyskupai yra paskelbę Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metais. Šiuo ženklu yra pažymimas 1718 metų rugsėjo 4 dieną įvykusios Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnacijos jubiliejus. Anot Vatikano radijo paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis ir tai buvo antras pasaulyje toks įvykis už Romos ribų.
Tačiau mūsų tinklaraštis yra skirtas gastronomijos istorijai. Tad šiandien kalbėsime ne tiek apie piligrimystę, kiek apie piligrimų valgius. Ne, ne tuos, kurie valgomi pakeliui į Santjagą, o tuos, kurie valgyti pakeliui į Trakus. Trakų Dievo Motinos paveikslas nuo seno garsėjo stebuklais ir traukė maldininkus. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epodžių knygoje rasime Jonušui Skuminui Tiškevičiui dedikuotas epodes, pavadintas „Keturios Mergelės Motinos mylios“, kuriose aprašoma 1622 metais vykusi pirmoji istorijoje procesija iš Vilniaus į Trakus, skirta padėkoti už pergalę Chotyno mūšyje. Kadangi anuo metu atstumas buvo matuojamas taip vadinamosiomis didžiosiomis myliomis, nuo Vilniaus iki Trakų jų buvo kaip tik keturios. Epodėse jos pavadintos pagal vietovardžius: Panerių, Vokės, Gaidžio kaimo ir Trakų.
Antrajai piligriminio žygio myliai skirtoje epodėje randame pietų aprašymą. Piligrimai pietauja prie Vokės upelio, pasitiesę staltieses ant žolės. O patiekalai? Poetas mini nuo karščio gelbstinčią trūkažolę, tiesiog pašlakstytą švelniu aliejumi. Trūkažolės randamos ne viename istoriniame recepte. Valgytos dvi jų rūšys: paprastoji trūkažolė (cichorium intybus) ir daržinė trūkažolė, kartais dar vadinama endivija (cichorium endivia). Kaip tik šios cikorijos buvo auginamos Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės rūmų Vilniuje, Tilto gatvės teritorijoje, darže 1623 metais.
Mums jau pažįstamas Simonas Syrennijus 1613 metais mini valgomus tiek cikorijos lapus, tiek šaknis. Lapai tinkami salotoms, tuo tarpu šaknys verdamos su mėsa, kaplūnais. Jis taip pat pažymi ir vėsinantį trūkažolės poveikį, ne tik padedantį nuo karčio vasarą, bet ir gydantį įvairias, su karščiavimu susijusias, ligas. Simono Syrennijaus knygoje rasime ir du trūkažolės receptus. Pirmasis – kiek įmantresnės salotos, nei minimos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus. Simono Syrennijaus salotos gaminamos iš rūgštynių, trūkažolės ir daržinių salotų lapų, apšlakstytų actu ir pagardintų cukrumi. Antrajam patiekalui naudojamos trūkažolės šaknys ir rezultatas primintų mūsišką uogienę. Šaknis kasti rekomenduojama ankstyvą pavasarį, kol dar neišleisti augalo ūgliai, nes tada šaknys yra sukaupę didžiausią jėgą. Iškastas šaknis reikia nuplauti, nulupti, supjaustyti gabalėliais ir virti ant mažos ugnies vandenyje su cukrumi. Virti tol, kol pradės tirštėti. Tada įlieti kvortelę rožių vandens ir virti toliau, kol vėl sutirštės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą