Keistosios Lietuvos gastronomijos istorijos

Ar jums teko girdėti apie Otomaną Zar-Adusht Ha'nishą? O apie jo nuopelnus Lietuvos gastronomijos istorijai? Turbūt, ne. XX amžiuje nutikdavę keisčiausių dalykų, tad šis pasakojimas yra kaip tik apie vieną iš jų.

1911 metais, Sietle (Vašingtono valstijoje), „Mazdaznan draugu Dievo“ pastangomis buvo išleista knyga „Mazdaznan maistu rankvedis, virti ir nevirti maistai ka valgyti ir kaip“. Knyga parengta „iš veikalų dr. O. Z. Hanish“, o ją „lietuviškai sutaisē J. A. Zēčius (Zeltchius)“. Reikia pastebėti, kad tai yra viena ankstyviausių (bene penktoji) gastronomijos knyga lietuvių kalba. Bet pradėkime iš pradžių. Mazdaznan buvo religinis judėjimas, sietinas su zoroastrizmo praktikomis ir XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje propaguotas Otomano Zar-Adusht Ha'nisho (Otto Hanisho, 1856-1936). Jo pagrindinė knyga – „Mazdaznan encyclopaedia of dietetics and home cook book; cooked and uncooked foods, what to eat and how to eat it…“ bene pirmą kartą išleista Čikagoje, 1904 metais. Kokiu būdu šiuo judėjimu susidomėjo lietuviai ir kas buvo J. A. Zelčius – dar reikėtų patyrinėti. Šiame tinklaraštyje knyga įdomi kaip Lietuvos gastronomijos istorijos faktas.

Kaip rašė knygos anonse jos sudarytojas J. A. Zelčius: “…išties, tai yra Ensyklopedija maistų, kur visoki maistai yra moksliškai išaiškyti – kokę turi savēje medegišką verte, kada ir kaip juos pataisyti ir kaip juos sujūngti, idant naudojant įgyti priderantę naudą….“. Knygoje pateikiama daugybė receptų: „…duona, pampuškos ir blynai, gērimai, pyragai, cukerkos, javų maistai, prieskoniai, pieniški maistai, krētiniai, dažalai, keušiniai, vaisiai, mēsa, riešutai, aliejai, daržovēs, sriubos...“. O taip pat valgių derinimo, tarpusavyje, derinimo su metų laikais, bendrosios sveikatos taisyklės. Veikalas, žinoma, nėra originalus. Tai jau minėtos Otomano Zar-Adusht Ha'nisho knygos vertimas, kiek pakeičiant knygos struktūrą, kiek sutrumpinant turinį. Tačiau neabejotinai pirmoji knyga lietuviškai pateikianti tokį įvairų, keisčiausių patiekalų ir ingredientų asortimentą. Ir beje – tai įdomus šaltinis, ieškantiems lietuviškosios vegetarystės ar sveikos gyvensenos filosofijos ištakų.

Pabaigai, kaip visada, receptas. Reikia pasakyti, kad maisto gamybos procesų aprašymai šioje knygoje pakankamai trumpi ir reikalaujantys asmeninio susigaudymo, ką ir kaip daryti. Gal labiausiai į temą būtų Mazdažnan pyragas: „...virk vieną puoduką cukraus ir keturis šaukštus vandenio pakol drieksis. Sudēk šitai į baltymus trijų suplaktų keušinių, maišant pakol atvēsta. Sudēk trynius keušinių ir vieną puoduką miltų. Plak smarkiai, gardyk su vanilla arba su tarkuotoms citrinų žievēms. Kepk karštam kakalyj ir duok su holandišku apcukravimu…“. O „Holandiškas apcukravimas“ gaminamas taip: „…į du gerai suplaktus keušinius, įdēk vieną puoduką kruopinio cukraus ir du sutarkuotus diktokus obuolius, kelis lašus citrinų pagardinimo. Plak pakol sniego baltumo….“.