Pirmieji tekstai apie kavą

Nors kava mėgaujamės jau kiek daugiau nei 400 metų, knygos apie ją – kur kas jaunesnės. Nes tam, kad kas nors apie kavą rašytų, būtina ne tik pakankamai daug norinčių pasimėgauti kavos puodeliu, bet ir pakankamai daug norinčių ir galinčių apie tai paskaityti. Vienos pirmųjų europietiškų knygų apie kavą buvo išleistos Anglijoje ir Prancūzijoje XVII amžiaus II pusėje. 1682 metais Londone pasirodė John Chamberlayne priskiriama knyga „The Natural history of coffee, thee, chocolate, tobacco : in four several sections…“. 1685 metais Philippe Sylvestre Dufouras Paryžiuje, „su karaliaus privilegija“ išleidžia net dvi knygas: traktatą apie kavą ir šokoladą: „Traitez nouveaux & curieux du café, du thé et du chocolate: Ouvrage également necessaire aux medecins, & à tous ceux qui aiment leur santé“ ir traktatą apie kavą arbatą ir šokoladą „Tractatus novi de potu caphé; de chinensium thé; et de chocolata“. 1687 metais Lione toks ponas de Blégny išleidžia sveikuolišką „Le bon usage du thé, du caffé et du chocolat pour la preservation & pour la guerison des maladies“. Kavos gėrimas to meto Europoje jau buvo pakankamai paplitęs. Bent jau tiek, kad 1679 metais buvo prasmės rašyti anglų kalba eiliuotą pašiepiantį kūrinį „A satyr against coffee“.

Pirmosios knygos apie kavą mūsų kraštuose pasirodė kone po 100 metų, XVIII amžiuje. 1769 metais Varšuvoje buvo išleista kunigo jėzuito Jano Tadeuszo Krusińskio knyga impozantišku pavadinimu „Pragmatografija apie teisingą Turkiškosios Ambrozijos naudojimą, tai yra aprašymas būdo kaip tinkamai naudoti Turkišką Kavą“. J. T. Krusińskis nemenką savo gyvenimo dalį praleido krikščionių misijose Persijoje, tad apie kavą tikrai išmanė. „...Ne bet koks vanduo tinka kaghvai...“ - rašė jis. Ir dar prideda, kad „...jei verdama kaghva ilgai, kaip pienas kunkuliuoja, reiškia ji verdama netinkamame vandenyje...“. O toliau pažymi, kad „...turkai geria kaghvą be cukraus, nes jos kartumas tulžį slopiną, o cukrus – tulžį paskatina...“. Tulžimi anuo metu buvo vadinamas vienas humorų – kūno skysčių, kurių pusiausvyros palaikymu tais laikais buvo grindžiamas sveikos gyvensenos supratimas. Tad sakinys apie kavą ir cukrų, išverstas į dabartinę kalbą, reikštų, kad jei geriate kavą per karščius, geriau jos nesaldinti. J. T. Krusińskis kritikuoja ir kavos gėrimą su pienu: „...Rytiečiai negeria kaghvos su pienu. Tas paprotys yra atsiradęs Europoje, daugiausia damų tarpe. Pirmieji jį sukūrė olandai, o taip pat italai, karvių augintojai…“. Po keliolikos metų, 1795 metais, buvo išleistas ir išsamus kavos mėgėjų vadovėlis, prancūzų gydytojo ir botaniko Pierre-Josepho Buc’hozo „Trumpas pamokymas apie kavą“. Knygelė – ne tokia ir trumpa, kone 100 puslapių. Jos autorius, prancūziškosios Apšvietos atstovas, mažiau rašė apie humoralizmą, bet pateikė nemažai botaninių ir istorinių žinių apie kavą, jos cheminę sudėtį, gydomąsias savybes, auginimą (įskaitant auginimo Europoje galimybes), skrudinimą ir net 11 jos paruošimo būdų. O taip pat buvo aptarti tekstai šlovinantys kavą bei atsikertama argumentais kavos kritikams. Pateikiamame kavos paruošimo graikišku būdu recepte autorius kritikavo tuo metu paplitusį turkišką kavos paruošimo būdą, kuomet kava ilgai verdama, nes tokiu būdu prarandamas kavos kvapnumas. Visai kitaip gaminama graikiškai „...įdėk maltos kavos į reto audeklo maišelį indelį ir užpilk verdančiu vandeniu. Kai nusistovi, gerk karštą...“. P. J. Buc’hozo nuomone gera kava ta, kurios paviršiuje matomas nedidelis riebalų (lyg eterinio aliejaus) kiekis, nes tai suteikia kavai kvapnumo. Ar tik ne dėl šio įspūdžio XIX amžiaus viduryje Ana Ciundzievicka „Lietuvos gaspadinėje“ rekomendavo į skrudinamas pupeles įmaišyti kiek sviesto? Tai, kad kava XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiaus pradžioje jau buvo išpopuliarėjusi mūsų kraštuose liudija gausybė būdų ją falsifikuoti. Vilniaus universiteto botanikos profesorius, Botanikos sodo Sereikiškėse kūrėjas Stanislovas Bonifacas Jundzilas visus savo laikmetyje žinomus kavos falsifikavimui naudojamus augalus aptarė savo straipsnyje apie kavą 1805 metų gruodžio mėnesio „Dziennik Wileński“ numeryje.

Pirmieji tekstai apie kavą buvo lenkų kalba. Ją suprato turbūt visi kavos mėgėjai, nes kavos gėrimas XVIII-XIX amžiais buvo ne tik liberalesnių politinių pažiūrų, bet ir aukštesnio socialinio statuso ir išsilavinimo ženklas. Ir mėgome ją, ir gėrėme. Adomas Mickevičius „Pone Tade“ pastebėjo, kad vietos papročiu gera kava yra „...anglies juodumo, gintaro skaidrumo, mokos kvapo ir medaus tirštumo…“ ir dar „...suprantama, ką kavai reiškia gera grietinėlė...“.

Rinka lietuviškoms knygoms apie kavą formavosi tik XIX amžiaus antroje pusėje, stiprėjant lietuviškai kalbančiam inteligentijos sluoksniui. Kas buvo pirmasis parašęs apie kavą lietuviškai? Į pirmųjų tekstų titulą pretenduoja straipsniai Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje: „Apie kafiją“ rašė A. Kurschat 1885 metų „Tilžės keleivyje“, o A. Wisgalus perpasakojo A. de Brevaur tekstus apie „Kavą (Kafiję)“ tų pačių metų „Lietuwiszkame polytiszkame laikrasztyje“. Ir tai jau ne tie, būriški, pamokomi, bet iš esmės kavai priešiški Donelaitiški tekstai, kur „blogasis“ veikėjas „...vei kapės (kavos) bei tės (arbatos) kaip reik dar košt neprimokęs“, o jau nosį riečia. Tai tikri pažintiniai straipsniai, įvedantys skaitytoją į naują, menkai pažintą, bet įdomų kavos mėgėjų pasaulį.