Kavos
paplitimas Abiejų Tautų Respublikoje susijęs su vienu visai Europai ypač
svarbiu istoriniu įvykiu. 1683 metais didžiulė Osmanų kariauna apsiautė
dabartinės Austrijos sostinę Vieną. Apsiaustam miestui į pagalbą judėjo Abiejų
Tautų Respublikos kariuomenė, vadovaujama puikaus karo vado, Lenkijos karaliaus
ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio. Lietuvių ir lenkų husarų
būriai pralaužė turkų gynybą ir privertė juos bėgti. Mūšis buvo laimėtas, Viena
išlaisvinta, Tačiau, Vienos mūšis buvo svarbus ne vien politinėje, bet ir
kulinarijos istorijoje. Per Vienos apsiaustį priešindamasis turkams, pasižymėjo
toks Jerzy Franciszek Kulczycki. Pasak legendos, po pergalės jam atiteko
didžiulės turkų kavos pupelių atsargos, ir šiame mieste J. F. Kulczycki atidarė
pirmąjį „kaffenhauzą“ – šiuolaikinės kavinės pirmtaką. Iš Vienos panašios
įstaigos plito ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Keliaudami iš Vilniaus į Uteną,
maždaug 75 kilometrai nuo Vilniaus, pravažiuojame dabar nežymų kaimą, vadinamą
Kapanauza. Tai tolimas priminimas apie anų laikų „kaffenhauzą“, stovėjusį prie
XVII-XVIII amžiais svarbaus kelio iš Vilniaus į Rygą.
Na, o pabaigai, vienas kavos receptas. Galime jį vadinti lietuviškos kavos receptu, nes jis publikuotas Anos Ciundzievickos 1848 metų „Lietuvos šeimininkėje“. Autorė rašo: “...kavos skonis priklauso nuo jos skrudinimo <...> skrudinti reikia krosnyje, kurioje malkos jau sudegę, bet likęs karštis <...> tik krosnis neturi būti per daug karšta. Pupeles reikia skrudinti nuolat maišant, kad skrustų tolygiai <...> kai tik pradeda tamsėti ir spragsėti [trūkinėti], reiškia skrudinimas beveik baigtas. Reikia tik žiūrėti tik, kad pupelės nebūtų drėgnos. Geriausiai kavai reikia imti ¼ dalį skrudintų cikorijos šaknų <...> jos turi būti taip pat skrudintos kaip ir kava: nesudegę, bet ir ne drėgnos. Cikorijas reikia pirmiau paskrudinti, po to ant stalo paskleisti, kad išsivėduotų. Kai jau kava bus paskrudusi, cikorijas reikia sustumti į krūvą, užpilti skrudinta kava ir uždengti skepeta, kad kavos kvapas neišgaruotų, o į cikorijas įsigertų. Kai kas, skrudindami kavą, į skardą su pupelėmis įmeta šviežio, nesūdyto sviesto gabalėlį, maždaug riešuto dydžio. Nežinau, kaip tai paveikia kavą, bet esu tokios gėrusi ir ji tikrai buvo nuostabi...”.
Na, o pabaigai, vienas kavos receptas. Galime jį vadinti lietuviškos kavos receptu, nes jis publikuotas Anos Ciundzievickos 1848 metų „Lietuvos šeimininkėje“. Autorė rašo: “...kavos skonis priklauso nuo jos skrudinimo <...> skrudinti reikia krosnyje, kurioje malkos jau sudegę, bet likęs karštis <...> tik krosnis neturi būti per daug karšta. Pupeles reikia skrudinti nuolat maišant, kad skrustų tolygiai <...> kai tik pradeda tamsėti ir spragsėti [trūkinėti], reiškia skrudinimas beveik baigtas. Reikia tik žiūrėti tik, kad pupelės nebūtų drėgnos. Geriausiai kavai reikia imti ¼ dalį skrudintų cikorijos šaknų <...> jos turi būti taip pat skrudintos kaip ir kava: nesudegę, bet ir ne drėgnos. Cikorijas reikia pirmiau paskrudinti, po to ant stalo paskleisti, kad išsivėduotų. Kai jau kava bus paskrudusi, cikorijas reikia sustumti į krūvą, užpilti skrudinta kava ir uždengti skepeta, kad kavos kvapas neišgaruotų, o į cikorijas įsigertų. Kai kas, skrudindami kavą, į skardą su pupelėmis įmeta šviežio, nesūdyto sviesto gabalėlį, maždaug riešuto dydžio. Nežinau, kaip tai paveikia kavą, bet esu tokios gėrusi ir ji tikrai buvo nuostabi...”.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą