Priešistorinis maistas Rytų Lietuvoje

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sukūrė dabartinėje Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje gyvenusi baltiška lietuvių gentis. Geležies amžiuje lietuviai buvo siejami su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o ši susiformavo Brūkšniuotos keramikos kultūros teritorijoje. Tokiu būdu leisdamiesi į praeitį, pasiekiame bronzos amžių. Bronzos ir dar ankstesniame, akmens amžiuje, Rytų Lietuvoje dar buvo žinomos Narvos, Virvelinės keramikos, Kundos ir kitos archeologinės kultūros. Šias „kultūrų grandinėles“ vardinu ne dėl to, kad apsunkinčiau skaitytojus, o todėl, kad mitybos įpročiai yra ypač konservatyvūs: formuojasi tūkstančius metų ir labai sunkiai pasiduoda permainoms. Bandymas pažvelgti į Rytų Lietuvos priešistorę yra kartu ir bandymas suvokti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų  maitinimosi įpročius.
Taigi, vienas geriausiai regione tyrinėtų akmens ir bronzos amžių archeologinių objektų yra Kretuono ežero aplinka. Stabiliųjų izotopų tyrimai parodė, kad tuo metu bendruomenės žmonės valgė daugiausia gėlavandenes žuvis. Antroje vietoje, greičiausiai, buvusi didelių medžiojamų žinduolių (tauriojo elnio, briedžio) mėsa. Augalinis maistas galėjęs būti riešutai, nendrių šaknys, džiovintos uogos, grybai, laukiniai vaisiai, švendrai, lūgnės, dilgėlės, balandos ir kt.
Intensyviau gamybinis ūkis Lietuvos teritorijoje pradėtas plėtoti maždaug prieš 5-6 tūkstančius metų. Tačiau, dėl prasto žemės derlingumo Rytų Lietuvoje perėjimas prie gamybinio ūkio (žemdirbystė, gyvulininkystė) buvęs labai lėtas. Prieš 3-4 tūkstančius metų buvusioje Kretuono gyvenvietėje yra rasta naminių gyvūnų - galvijų, avių, ožkų, kiaulių, arklių ir šunų kaulų, tačiau jie sudarė vos 4-9 procentus bendro kaulų kiekio. Kiek kitokią situaciją matome to paties laikotarpio piliakalniuose. Pavyzdžiui Narkūnuose naminių gyvulių kaulai sudarė beveik 50 proc. rastų kaulų. Toks naminių ir laukinių gyvulių kaulų pasiskirstymas Rytų Lietuvoje prieš maždaug 2-2,5 tūkstančius metų stebimas jau ne viename piliakalnyje: Narkūnuose, Šeimyniškėliuose, Juodonyse. Galime manyti, kad to meto bendruomenėse naminių gyvulių mėsa galėjusi sudaryti maždaug pusę raciono. „Valgomų“ gyvulių tarpe vyrauja galvijai ir kiaulės. Šiek tiek valgoma avienos, gal arklienos. Tyrimai rodo, kad galutinis gamybinio ūkio įsigalėjimas Rytų Lietuvoje įvyko tik geležies amžiuje, maždaug prieš 1,5-1,8 tūkstančio metų, atsiradus ir išplitus ariamajai pūdyminei žemdirbystei. Tai ženkliai padidino pievų plotus ir leido pereiti prie masiškesnio naminių gyvulių mėsos valgymo. To laikotarpio Aukštadvario piliakalnyje naminių gyvulių kaulai kiekybiškai jau gausesni nei laukinių gyvūnų, o V-X amžių sluoksniuose naminių gyvulių kaulų dalis artėja link 100 proc. rastų kaulų. Kokią dalį priešistorinio maisto sudarė grūdai – tiksliai nežinome. Tačiau, Rytų Lietuvoje jų auginimui sąlygos buvo itin nepalankios. Padėtis pasikeitė tik apie XII amžių, kai Rytų Lietuvoje buvo įsisavintas naujos grūdinės kultūros – žieminių rugių auginimas.
Kokias išvadas galėtume padaryti apie istoriškai susiformavusį Lietuvos valstybės priešaušrio laikų gyventojų racioną? Tai tipiškas miškingo, nederlingų žemių ir toli nuo jūros esančio regiono gyventojų maistas. Maiste vyrauja mėsa. Naminių gyvulių mėsa laikoma vertesne nei laukinių, o geriausia „namine“ mėsa laikoma jautiena. Grūdų valgoma mažiau ir jų tarpe vyrauja rugiai. Dėl maisto stokos neretai „prisiduriama“ gamtos gėrybėmis: gėlavandene žuvimi, vėžiais, grybais, medumi ar riešutais.