Džiovinti obuoliai – rinktinis kavos pakaitalas?

Moksle žinoma, kad gastronomijos istorija yra kartu ir socialinių santykių istorija. Tai, ką ir kaip valgė praeities žmonės, labai priklausė nuo jų užimamos vietos savo laikmečio visuomenės piramidėje. Prestižiniai patiekalai ir jų ingredientai visada buvo brangūs. O ką daryti tiems, kurie stovi keletą laiptelių žemiau, bet nori atrodyti ne prasčiau už aukštųjų visuomenės sluoksnių atstovus? Atsakymas buvo rastas labai paprastas – vartoti surogatus.
Pigesni kavos pakaitalai buvo tik vienas tokių gastronomijos istorijos pavyzdžių. Literatūroje teigiama, kad XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje aukščiausios kokybės vietinė skrudinta kava kainavo 30 kapeikų už svarą, o importinė („kolonijalinė“) – nuo 65 kapeikų iki 1,2 rublio už svarą. Palyginimui reikia pasakyti, kad juoda duona tada kainavusi maždaug 2 kapeikas už svarą. Todėl atsirado gilių, miežių, pupų, cikorijos ir net runkelių kava. Tačiau šiandien pakalbėsime apie kiek egzotiškesnį kavos surogatą – obuolių kavą.
Lietuvos muziejų informacinės sistemos svetainėje yra galimybė kiekvienam norinčiam virtualiai peržiūrėti kai kuriuos Lietuvos muziejų eksponatus. Jų tarpe yra ne vienas, įdomus mūsų krašto gastronomijos istorijai. Šios dienos įrašui puikiai tinka XIX amžiaus kavos pakaitalo receptas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių. Kaip teigiama dokumento apraše, šis receptas paimtas iš 1850 metų ,,Tygodnik Rolniczo Technologiczny“. Tekste rašoma, kad naujausi tyrimai parodė (vis gi, kokia neoriginali yra šiuolaikinė reklama), kad sveikiausias ir geriausias kavos pakaitalas gali būti gaminamas iš obuolių. Obuoliai turi būti pjaustomi mažais gabalėliais ir džiovinami iki kavos rudumo ir tokio trapumo, kad galėtų būti susmulkinti į birius miltelius. Šie milteliai supilami į stiklinį indą, kuriame gerai uždaryti sausoje ir šiltoje vietoje gali būti laikomi ilgą laiką. Skrudintų obuolių milteliai, per pusę sumaišyti su tikra kava (ji turi būti skrudinta iki kaštoninės spalvos), esą leidžia pagaminti tokį rinktinį gėrimą, kurio puikus aromatas niekuo nesiskiria nuo tikros kavos.
Kiek kitokią nuomonę šiuo klausimu išsakė Vilniaus universiteto botanikos profesorius, Botanikos sodo Sereikiškėse kūrėjas Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Savo straipsnyje apie kavą „Dziennik Wileński“ 1805 metų gruodžio mėnesio numeryje jis kritiškai aptarė visus žinomus kavos pakaitalus: cikoriją, morkas, avinžirnius, valgomąsias viksvuoles, cukrinius burokus, gumbinius pelėžirnius, šparagų ir kibiojo lipiko sėklas... Anot profesoriaus dėl skonio nesiginčijama, bet, vis gi, geriausia kava yra tikra kava.