Bulvių vynas

Šį tekstą sugalvojau kaip savotišką gastronomijos istorijos pokštą ir provokaciją. Kaip aukščiausio lygmens apoteozę bulvinės virtuvės mėgėjams: kas gali būti kilniau už bulvių vyną? Kaip baisiausią košmarą tikro vyno gerbėjams: koks dar gali būti didesnis žodžio „vynas“ paniekinimas, jei ne sugretinimas jo su bulvėmis?
Taigi, 1842 metais, pačiame bulvinės virtuvės optimizmo įkarštyje (tada dauguma europiečių tikėjo, kad bulvės gali pakeisti visus iki tol žinomus patiekalus), Lvove dienos šviesą išvydo iš vokiečių kalbos į lenkų kalbą išversta knyga labai iškalbingu ir ilgu pavadinimu: „Naujasis, rinktinis ir pats pigiausias virėjas, arba būdai, kaip pagaminti skaniausius patiekalus iš bulvių, o taip pat panaudoti jas įvairiausioms ūkio reikmėms. Knygelė naudinga turtingiems lygiai taip pat kaip ir vargšams, pritaikoma buityje, kurioje rasite kelis šimtus išbandytų būdų kaip iš bulvių gaminti sriubas, daržovių patiekalus, užkandžius, salotas, leguminas, užkepėles ir kitus stalo patiekalus; o taip pat jų naudojimą gyvuliams, lygiai kaip ir alaus, vyno, kavos, muilo, žvakių bei kitų namams naudingų dalykų gamybai; knygelė surašyta žmonijos draugo yra paremta daugiamečiais jo atliktais stebėjimais“ (originalus pavadinimas: „Nowy, wyborny i najtańszy kucharz czyli sposób sprządzania najsmaczniejszych potraw z kartofli…“).
Na, o dabar susipažinkime su bulvių vynu. Jei norite pasigaminti 125 Berlyno kvortas (143,125 litro) šio vyno, Jums reikės: 40 svarų (18,708 kg) bulvių cukraus (krakmolo melasos), ¼ svaro (117 g) gero balto vyno akmens (weinstein), 2-4 lotų (29,2-58,4 g.) imbiero, 1 svaro (467,7 g) geriausių razinų ir 5 šviežių citrinų. Vyno gaminimas vyksta šitaip: į katiliuką įpilamos 125 kvortos švaraus vandens ir jis pakaitinamas. Tada į jį sudedamos susmulkintos razinos ir verdamos pusę valandos. Po to sudedamas bulvių cukrus, o kai jis ištirpsta, dedamas į miltelius sutrintas vyno akmuo. Kai visa tai ištirpsta, mišinys nukošiamas per sietą į švarų medinį indą ir ataušinamas ten iki 14 laipsnių Reomiūro (17,5 laipsnių Celsijaus) temperatūros. Tuomet dar įmaišoma 1/8 kvortos (0,143 litro) baltojo alaus mielių ir perpilama į statinę, kurioje vynas laikytas. Tada įmetamas gabalėliais supjaustytas imbieras ir riekelėmis supjaustytos citrinos. Tada, neužkimštoje statinėje prasideda fermentacija, kurios nereikia trukdyti. Kai mielės nusėda (fermentacija baigiasi), statinę reikia papildyti švariu virintu ir ataušintu vandeniu, jei ji yra nepilna ir užkalti vole. Toliau vynas laikomas toje pačioje statinėje, rūsyje, tris savaites. Po to skystis nupilamas nuo mielių (mielės lieka ant dugno) ir išpilstomas į kitas, mažesnes statinaites, kurios laikomos rūsyje dar šešias savaites. Po to gėrimas supilstomas į butelius, jų kamščiai kruopščiai užsmaluojami ir tas vynas jau tampa skaniu, o jei dar ilgiau pastovi, tai stiprumo daugiau įgyja.
Šiame aprašyme gastronomijos istorikas atpažins midaus gamybos receptą. Juolab, kad ir bulvių cukrus, buvo savotiška dirbtinio medaus (tiršto sirupo, melasos) atmaina. Taigi, bulvių vyną tiksliau turėtume vadinti bulvių midumi (nuo tokio gėrimo pavadinimo krauju pasrūva gastronomijos istoriko širdis). Anot Antano Astrausko, puikios knygos apie gėrimų istoriją Lietuvoje („Per barzdą varvėjo“) autoriaus, toks bulvinis gėrimas buvo gaminamas ir XIX amžiaus Lietuvoje.