Simonas Syrenijus (Simon Syrennius, Szymon Syrenski, apie 1540-1611) buvo gydytojas, botanikas, Krokuvos universiteto profesorius. 1613 metais Krokuvoje buvo išleistas jo svarbiausias veikalas – enciklopedinio pobūdžio „žoliaknygė“ („Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią. To iest Opisanie własne imion, kształtu, przyrodzenia, skutkow, y mocy Zioł wszelakich...“), kurioje aprašoma daugybė augalų, jų gydomųjų savybių ir paruošimo receptų medicininiais (bet ir gastronomijos) tikslais. Syrenijaus veikalas – unikali XVI amžiaus pabaigos – XVII amžiaus pradžios augalų naudojimo Abiejų Tautų Respublikoje „fotografija“. Joje yra užfiksuota ir Lietuvos (taip, kaip ji buvo suprantama anuo metu, kaip LDK) gastronomijos pažinimui svarbių dalykų. Šiandien – apie Syrenijaus aprašytus receptus.
Skyriuje apie lankinį barštį rašoma, kad šis augalas yra pažįstamas kiekvienam, gyvenančiam Rusioje, Lietuvoje ar Žemaitijoje. Jis naudojamas tiek gydymui (šaknys ir lapai), tiek maistui (lapai). Lapai maistui yra renkami gegužę. Iš jų Rusioje ir Lietuvoje verdama „...skani ir puiki sriuba – barščiai. Kartais tik vieni [barščiai] verdami, kartais – su kaplūnų ar kitais priedais, tokiais kaip kiaušinis, grietinė, soros...“. Barščių sriubos virimą iš laukinių augalų lapų XVII amžiaus Lietuvoje patvirtina ir Konstantino Sirvydo žodynas, ir Radvilų virėjo receptų knyga. Valgyti jie ir XVIII amžiuje, pavyzdžiui, 1793 metų vasarą barščių lapų pirkta Mykolo Kleopo Oginskio virtuvei.
Kitas įdomus valgio receptas pasirodo Syrenijaus tekstuose apie burokus ir svogūnus. Tai yra du, kiek skirtingi raugintų daržovių receptai: „...Lietuvoje [baltuosius burokus] raugina kartu su ropėmis, su česnakais, su svogūnais, su kopūstais, su grybais (ko gero - grūzdais), klodami sluoksniais ir vadiną [šį valgį] kvašenina (kwaszenina)...“ ir „...Lietuvoje, Žemaitijoje, Rusioje ir Moskovijoje [svogūnai] kartu su burokais, su ropėmis ir su jų lapais, su česnakais ir su grūzdais (?) yra rauginami...“. Syrenijaus tekstą XIX amžiuje pakartojo Łukaszas Gołębiowskis, tik grūzdus pakeisdamas topinambais. Tame pat XIX amžiuje įvyksta ir pavadinimo poslinkis, kuomet kvašenina pradedama vadinti tiesiog šaltieną ar sriubą, panašią į barščius (kartais vartojama kaip barščių sinonimas).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą