Vasariški piligrimų patiekalai

2018 metus Lietuvos vyskupai yra paskelbę Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metais. Šiuo ženklu yra pažymimas 1718 metų rugsėjo 4 dieną įvykusios Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnacijos jubiliejus. Anot Vatikano radijo paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis ir tai buvo antras pasaulyje toks įvykis už Romos ribų.

Tačiau mūsų tinklaraštis yra skirtas gastronomijos istorijai. Tad šiandien kalbėsime ne tiek apie piligrimystę, kiek apie piligrimų valgius. Ne, ne tuos, kurie valgomi pakeliui į Santjagą, o tuos, kurie valgyti pakeliui į Trakus. Trakų Dievo Motinos paveikslas nuo seno garsėjo stebuklais ir traukė maldininkus. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epodžių knygoje rasime Jonušui Skuminui Tiškevičiui dedikuotas epodes, pavadintas „Keturios Mergelės Motinos mylios“, kuriose aprašoma 1622 metais vykusi pirmoji istorijoje procesija iš Vilniaus į Trakus, skirta padėkoti už pergalę Chotyno mūšyje. Kadangi anuo metu atstumas buvo matuojamas taip vadinamosiomis didžiosiomis myliomis, nuo Vilniaus iki Trakų jų buvo kaip tik keturios. Epodėse jos pavadintos pagal vietovardžius: Panerių, Vokės, Gaidžio kaimo ir Trakų.

Antrajai piligriminio žygio myliai skirtoje epodėje randame pietų aprašymą. Piligrimai pietauja prie Vokės upelio, pasitiesę staltieses ant žolės. O patiekalai? Poetas mini nuo karščio gelbstinčią trūkažolę, tiesiog pašlakstytą švelniu aliejumi. Trūkažolės randamos ne viename istoriniame recepte. Valgytos dvi jų rūšys: paprastoji trūkažolė (cichorium intybus) ir daržinė trūkažolė, kartais dar vadinama endivija (cichorium endivia). Kaip tik šios cikorijos buvo auginamos Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės rūmų Vilniuje, Tilto gatvės teritorijoje, darže 1623 metais.

Mums jau pažįstamas Simonas Syrennijus 1613 metais mini valgomus tiek cikorijos lapus, tiek šaknis. Lapai tinkami salotoms, tuo tarpu šaknys verdamos su mėsa, kaplūnais. Jis taip pat pažymi ir vėsinantį trūkažolės poveikį, ne tik padedantį nuo karčio vasarą, bet ir gydantį įvairias, su karščiavimu susijusias, ligas. Simono Syrennijaus knygoje rasime ir du trūkažolės receptus. Pirmasis – kiek įmantresnės salotos, nei minimos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus. Simono Syrennijaus salotos gaminamos iš rūgštynių, trūkažolės ir daržinių salotų lapų, apšlakstytų actu ir pagardintų cukrumi. Antrajam patiekalui naudojamos trūkažolės šaknys ir rezultatas primintų mūsišką uogienę. Šaknis kasti rekomenduojama ankstyvą pavasarį, kol dar neišleisti augalo ūgliai, nes tada šaknys yra sukaupę didžiausią jėgą. Iškastas šaknis reikia nuplauti, nulupti, supjaustyti gabalėliais ir virti ant mažos ugnies vandenyje su cukrumi. Virti tol, kol pradės tirštėti. Tada įlieti kvortelę rožių vandens ir virti toliau, kol vėl sutirštės.

Prie lietuviškos dietologijos ištakų

Vilhelmas Storosta-Vydūnas, 1928 metais Tilžėje pasirodžiusiame veikale „Sveikata Jaunumas. GroƷê“, rašė: „...parodau šiuo veikalu maždaug tai, kaip aš pats stengiaus iš mažų dienų silpną savo sveikatą stiprinti – tvirtinti. Tam tad studijavau įvairiausius mokslus apie sveikatos palaikymą...“. Taigi, turime idėjas, atitinkančias klasikinį šiuolaikinės dietologijos apibrėžimą. Tad, minėtą Vydūno veikalą, galime laikyti vienu pirmųjų lietuviškų dietologijos vadovėlių. O ir pati Vydūno dietologija – iš tikro pagrįsta nelengva gyvenimiška patirtimi. Užtektų tik pasakyti, jog savo sukurta dieta autoriui pavyko suvaldyti tuo metu praktiškai neįveikiamą tuberkuliozę ir (skirtingai nuo daugumos kitų, anuomet sirgusių šia liga) sulaukti garbaus 84 metų amžiaus. Svarbu tai prisiminti dabar, nes kovo 22 dieną minėjome knygos autoriaus 150 metų gimimo jubiliejų, o 2018 metai Lietuvoje yra paskelbti ir Vydūno metais. O dietos ir dietologai yra tapę neatskiriama šiuolaikinės gastronominės kultūros dalimi.
„Sveikata Jaunumas. GroƷê“ apima įvairius – fizinius ir dvasinius – sveikos gyvensenos aspektus. Jų tarpe nemažai vietos skiriama sveikam maitinimuisi. Jei reikėtų trumpai apibrėžti Vydūno sveikos mitybos principus, jie būtų: natūralumas, įsiklausymas į kūno poreikius, nevalgymas sveikatai žalingo maisto. Jo patiekaluose neieškokime mėsos, tačiau jie nėra grynai vegetariški (vartojami kiaušiniai, pieno produktai). Vydūnas vertino termiškai neapdorotą maistą, tačiau nebuvo vien žaliavalgystės šalininku. Aptardamas pavasarį valgytinus produktus ir patiekalus, autorius rašo: „...Kiek galint reikėtų rytmečiais valgyti vaisių su duona. Pietumis – visokių žalių daržovių, vakarienei — ką nors ir virto. <...> Pavasarį reiks pažvelgti į sprogstantį žalumą. Tada visokie lapai ir sprogai tinka su lėšukais ir t. t. Senosios bulvės pavasaryje tik menkesnio jautrumo žmonėms tinka. Kurie mėgsta dar valgyti kiaušinių, tiems šiuo laiku bus geriausia jų valgyti. Bet ir pienas, ir kas iš jo padaroma, karvėms jau ilgesnį laiką ganykloj esant, maistui labai tinkama, sveikatai labai naudinga...“. „...Rytmečiais <...> Pavasarį tiks riešutai, figos ir duonos riekelė su sviestu. Toliau imsimės visokių žalių naujybių. Svarbios šiam laikui kresės, pienės, dilgėlės, jauni sravžolių lapeliai. <...> Pietums <...> Pavasarį galima iš sprogstančių žalumų virti sriubą ir ją valgyti su visokiomis tyrėmis, duona arba bulvėmis. <...> Vakarienei <...> Pavasarį ir vasarą valgysime pradžioj gal kokią grikių tyrę su sirupu arba, toliau, uogų su grietine, arba panašių lengvai suvirškinamų dalykų su duonos riekele ir t.t....“. Ir dar prideda: „...pagaliau patariame kiekvienam pačiam pasistengti parinkti sau tinkamus valgius sekant paduotus pavyzdžius...“.
Stebina platus ir aniems laikams kiek netikėtas, Vydūno minimų maisto produktų asortimentas. Pavyzdžiui, liesiems žmonėms jis rekomenduoja tokius produktus: „...sviestas, palminas, alyvų sultys, riešutai, grūstienė, ryžiai, sago, kviečiai, avižų kruopos, ruginiai miltai ir duona, migdolai, didiejie ir parariešutai, grietinė; alyvos, medus, korintai, razinos, figos, datulės, bulvės, vynuogės (nelaistytos vario vitriolu), cukriniai burokai; krienos, salierės, slyvos, bananos, kriaušės, vyšnios; žalios jaunos pupos, morkai, kohlrabi, pienės, ridikai, špinatas, ananos, erškėtuogės, abrikosės, mėlynės, avietės, rūgštynės, agurkai, įvairūs kopūstai, didiejie agurkai, melonės, agurkai, tomatos, svogūnai, oranžos, bruknės, spanguolės, obuoliai....“. Kitoje vietoje rekomenduojamų daržovių ir vaisių sąraše minimi: „...bulvės, valgomi kaštonai, kremtropės, salierės, morkai, raudoni burokai (batviniai), cukriniai burokai, raudoni ridikėliai, juodi ir balti ridikai, krienos, špinatai, balti kopūstai (žali valgytini), raudoni, virsinginiai, žaliejie ir žydintiejie kopūstai, rabarbaro stiebai, rūgštynės, žalios pupos, žali žirniai, tomatos, agurkai, didiejie agurkai, salotos, jauniejie pienių lapai, kresės, builiai, baravykai, retgrybiai, kartiejie pelkinukai, saldiejie grybai...“.
Toliau yra pateikiami rekomenduotini patiekalų receptai. Pirmasis, žinoma, duonos: „...Mažai duonutei užtenka 2 kg miltų. Vakare įmaišoma. Atvirinus l ltr. vandens, jis užpilamas ant 100 gr sviesto arba alyvų sulčių (aliejaus), ant 2 šaukštų medaus (arba saldžiųjų burokų sulčių) ir maža druskos. Visam sutirpus ir kiek praaušus, į tai miltai įmaišomi ir viskas šiltai pastatoma. Antrą rytą tešla minkoma ir po valandos kepama lengvu karščiu 4 valandas su viršum. Į krosnį įstatomas dar ir puodeliukas su vandenimi. Garai, kurie tada pasidaro, neleidžia duonai juodai apdegti....“. O toliau – įvairūs kitokių patiekalų receptai: keptos daržovės, kiaušinienė, sumuštiniai, salotos, košė, sriubos. Vieną jų galima ir čia pateikti: „...Daržovių sriuba yra verdama ant labai lengvos ugnies, sudėjus visokių žalių daržovių, įvairių kopūstų, smulkiai sudrožinėtų svogūnų, kohlrabių, morkų ir taip toliau, priplakus smulkių kvietinių, svieste pašutintų miltų. Pagardinimui galima pridėti ir petruškų, mažuma krienų arba kito ko, kaip kurs mieliau mėgsta. Druskos nedaug. Tinka su ja valgyti skyrium virtas bulves....”.

Išaugę iš LDK tradicijos

1918 metų kovo 25 dieną Pirmojo visų baltarusių suvažiavimo dalyviai Minske paskelbė apie Baltarusijos Liaudies Respublikos sukūrimą. Ši diena yra laikoma Baltarusijos Nepriklausomybės diena. Taigi, dar vienos, kaimyninės šalies šimtmetis artėja. Mums, Lietuvos piliečiams, ši diena svarbi dar ir tuo, kad Baltarusijos Liaudies Respublika buvo išauginta tos pačios kaip ir mes – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėjos. Tada, prieš šimtą metų, ne vienoje galvoje (pradedant krajovcų siekiu atkurti istorinę Lietuvą ir baigiant bolševikiniu Litbelu) sukosi mintys ir apie bendrą valstybę. Anot Larisos Dovnar, prieš pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje leidžiamo laikraštšio „Naša niva“ (1906–1915) redakcija bendradarbiavo su lietuvių kultūros veikėjais J. Biliūnu, Liudu Gira, M. K. Čiurlioniu, M. Lastauskiene, S. Pšibiliauskiene, G. Landsbergiu-Žemkalniu, A. Jakštu, S. Šimkumi. Lietuvių ir baltarusių inteligentai kūrė šeimas. Būsimasis Vasario 16 Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys buvo vedęs baltarusių poetę Aloizą Paškevič, o Marija Ivanauskaitė (viena seserų, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, vienos pirmųjų lietuviškų gastronominių knygų autorė) buvo ištekėjusi už žinomo Baltarusijos ir Lietuvos politiko ir kultūrininko Vaclovo Lastauskio. 
Tačiau Lietuvos kūrėjų planuose buvo tautinė valstybė, etnografinėmis sienomis, paliekanti didelę istorinių LDK žemių dalį už naujosios Lietuvos ribų. Tuo tarpu baltarusių idėja rėmėsi istoriniu tapatumu. Kitą vertus ir baltarusių tautiniame judėjime galime skirti kelias („Vilniaus“, „Minsko“) kryptis. O ir buvusioji LDK teritorija buvo padalinta fronto linijos.  Kaip teigia Tomasz Błaszczak, Vokiečių okupuotoje erdvėje, Vilniuje 1918 m. sausio 25–28 dienomis baltarusiai surengė konferenciją, kurioje išrinkta Vilniaus baltarusių rada (vad. Antano Luckevičiaus), turėjusi koordinuoti baltarusiškų organizacijų veiklą ir veikti kaip visų baltarusių atstovybė vokiečių okupuotoje teritorijoje. Jos atstovai dalyvavo ir Baltarusijos Liaudies Respublikos paskelbime Minske. Ir, kaip teigia istorikai, greičiausiai įkvėpti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 d., turėjo lemiamos įtakos BLR nepriklausomybės paskelbimui 1918 m. kovo 25 d. Baltarusijos Liaudies Respublika egzistavo mažiau nei metus laiko. 1919 metų sausį Minską užėmė Sovietų Rusija. Buvo sudaryta emigracinė Baltarusijos Liaudies respublikos vyriausybė, iki šiol veikianti Niujorke.
Tačiau šis tinklaraštis apie gastronomiją ir gastronominius tapatumus (kurie, žinoma, yra neatskiriama tautinio tapatumo dalis). Tad, Baltarusijos Nepriklausomybės dienos proga norėčiau pasidalinti šios šalies gastronomijos istoriko Aleksandro Bely (Kuchmistro Vereščakos) darbais. Naujausi jų – knygos, 2016 metais išleista „Літвінская кухня“ ir 2017 metais išleista „Сакатала бочачка“. Ne kartą su autoriumi esame diskutavę apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapatumus. Apie istorinį lietuviškumą, kaip „skėtinę“ sąvoką, panašią į dabartinį „britiškumą“.  Juk LDK istorinis  “lietuviškumo skėtis” dengia dabartines Lietuvą, Baltarusiją, iš dalies ir Ukrainą, dalis Lenkijos, Rusijos, Latvijos, net Vokietijos. O tai reiškia, kad LDK paveldas gali tapti įvairių šiuolaikinių šalių ir tautų paveldo dalimi. Tokį požiūrį atsekame ir baltarusių kalboje vartojamoje sąvokoje „Літвінская“, Aleksandro knygose apibrėžiančią reiškinius kurie yra ne dabartinės Lietuvos ir ne dabartinės Baltarusijos, o ateinantys ir praeities, senosios LDK tradicijų. Anot autoriaus, tai yra savotiška „bešeimininkė“ gastronominė tradicija, kurios savininkais tarsi galėtų tapti dabartinė Lietuva ir Baltarusija, tačiau „nelabai skubinasi, ypač Baltarusija“. Nuo savęs galėčiau pridėti, kad šios tradicijos (ypač tos jos dalies, kuri sukurta ne lietuvių kalba) priėmimas į savo tapatumo lauką, nemažai ginčų kelia ir Lietuvoje.
Paklaustas, kokia istorija ir receptu būtų galima dalintis Baltarusijos Nepriklausomybės dieną, Aleksandras Bely vienareikšmiškai pasiūlo lietuvišką krupniką. Anot autoriaus krupniko pavadinimas yra paveldėtas iš kruopienės sriubos ir gėrimui pritaikytas XVII - XVIII amžiais. Čia, galėjęs suveikti ir humoro jausmas, kai, esą „kruopų kruopienė“ buvusi moterims ir vaikams, o krupnikas – „kruopienė tikriems vyrams“. Krupniko gamybos technologijos primindavę „sriubos virimą“. XIX amžiuje jos žinotos dvi: kaitinimas atvirame ir sandariai uždarytame induose. Pirmuoju atveju, ingredientai buvo sudedami į atvirą molinį dubenį, kuris apdedamas anglimis iš krosnies ir – tokiu būdu – kaitinamas čia pat ant stalo. Antruoju – ingredientai dedami į uždengiamą puodelį, kurio dangtis (dėl sandarumo) dar aplipinamas tešla ir tik po to pašaunamas į krosnį. Paprastai, krupniką išgerdavę iškart, vos pagamintą. Patiekdavę jį mažuose porceliano puodeliuose. Garsūs buvę Kauno krupnikai. Taip pat mėgti krupnikai su uogų (vyšnių, aviečių, spanguolių) sultimis. Žinomas ir karaimų bei žemaitiškas krupnikai.
Ir, galiausiai, receptas (vienas iš gausybės, pateikiamų Aleksandro Bely knygoje „Сакатала бочачка“). Крупнік літоўскі. 1 л мёду, 0,5л вады,1 л 40% гарэлкі. Дадаткі: кавалак цынамону, палова мускатнага арэху, 12 гваздзікоў, сушоныя лупіны з 1 апельсіна. Спецыі (апроч апельсінавай лупіны) гатаваць у рондлю або гаршку у кіпені так доўга, каб аб’ём вады паменшыўся з 500 да 100 мл. Незадоўга да заканчэння пакласці сушоныя лупіны апельсіна. У іншым посудзе падагрэць мёд на павольным агні, стала памешваючы, пакуль ён не набудзе бронзавае адценне. Злучыць мёд з гарэлкай, адварам са спецый, працадзіць скрозь густое сіта і разліць па бутэльках. Праз 2-3 дні адфільтраваць ад ападку і зноў захоўваць у халодным месцы як мага даўжэй.
Gražios Jums Šventės, LDK tradicijos tęsėjai !!!

Vilnietiški Estijos skoniai

Ryšiai, siejantys įvairias šalis, gali būti keisti ar netikėti. Dažnai jie būna asmeniniai. Šios dienos istorija sieja Lenkiją, Lietuvą ir Estiją. Bet, apie viską iš pradžių.

1904 metais Vilniuje susitiko du jauni žmonės – Maria Kruszewska (1888-1978) ir Johanas Laidoneris (1884-1953). Maria – vilnietė, valdininko dukra. Iš Kruševo (dabartinėje Lenkijoje) kilęs Marios senelis buvo nuteistas už dalyvavimą 1863 metų sukilime, tėvui (kaip sukilėlio sūnui) neleista studijuoti universitete. Tačiau jis buvo įgijęs inžinerinį išsilavinimą ir aukštą (tais laikais) dvaro patarėjo civilinį rangą. Nedaug laiko praėjus po Marios gimimo, jos tėvai išsiskyrė ir, motinai antrą kartą ištekėjus, ji augo šeimoje su patėviu. Johanas – Viiratsi (dabartinėje Estijoje) gimęs Rusijos imperijos įkurtos Vilniaus karo mokyklos (orig. Виленское пехотное юнкерское училище) kursantas. 1911 metais spalio 30 dieną (pagal Julijaus kalendorių) jie abu Peterburge susituokė. 1918 metais, Johanas Laidoneris vadovavo Estijos kariuomenei nepriklausomybės kovose, vėliau užėmė įvairias Estijos valstybės pareigas. Istorikų laikomas viena svarbiausių tarpukario laikotarpio Estijos asmenybių. O Maria Kruszewska-Laidoner – viena žinomiausių to paties laikotarpio Estijos damų.

Toliau, keliaujame į mūsų laikus. Kaip rašo Generolo Laidonerio muziejaus direktorius (2005-2009 metais) Indrekas Tarandas: „...į muziejų atėjo jauna moteris. Ji atsinešė didelį fotografijų albumą ir dar vieną storą knygą, kurias sakė atsitiktinai radusi savo namuose, remonto metu...“. Albumas – Laidonerių šeimos fotografijos, o knyga – 1899 metų patarimai jaunoms šeimininkėms (populiariausia Rusijos imperijoje E. I. Molochovec knyga „Подарок молодым хозяйкам...“), kurios pagrindu muziejus parengė šiuolaikinę knygą „Marijos Laidoner virtuvė“ (du leidimai, 2008 m. ir 2015 m.).

Tad, galiausiai, beliko tik rasti patiekalą, per Laidonerių šeimą jungiantį Lenkiją, Lietuvą ir Estiją. Tai galėtų būti Baravykų sriuba. Anot Vincentinos Zavadzkos, sriubai „iš grybu su sviestu ir su pasninku“ reikės 10-12 grybų (džiovintų baravykų), 1-1,5 stiklo grietinės, 2 morkų, 1 petruškos, 1 porao, 1-2 svogūnų, 1 sardelės (sardinės), keleto pipirų grūdų. Galima įpilti ir batvinių rasalo. Gaminama šitaip: „...keliolika didelių baravykų nuplauti ir užkaisti puode su visokiais žalėsiais, svogūnais, morkomis ir pipirais ir virinti kol grybai bus minkšti. Paskui užvėsinti, parkošti per rėtį, supilti į vazą, įpjausčius krapų ir žalios petruškos. Į tą sriubą dedasi makaronai ar smulkių kruopų košė labai tirštai išvirta ir supjaustyta į ketvirtainius, galima padaryti kukolaičius plikitinius. Galima šitą, sriubą duoti ir be sviesto, bet tada reikia pridėti kalafijorų ar supjaustytų šparų. Dėl įdomumo galima pasidaryti ir rūgščią sriubą, įpilant raugintų batvinių rašalo, o patiekiant – užbalinti grietine...“.
Dar vienu tokiu, jungiančiu, patiekalu galėtų būti zrazai. Čia estiškasis jų variantas iš 1927 metais Taline išleistos gastronomijos knygos „Kokakunst...“: „...väikesed fileed klopitakse, soolastatakse ja täidetakse järgmise seguga: veiseaju kupatatakse soolases vees, kooritakse nahast ja hakitakse väga peeneks. Kastrulis pruunistatakse võis peenestatud sibul ja petersell, pannakse juure aju ja riivleiba, soolastatakse ja pipardatakse maitse järele, pannakse juure lusikas rammuleent ja, kui segu jahtunud, veel peenestatud pekki…“.

Gardžios Šventės, Estija !!!

Kaip paragauti lietuviško skonio? [beveik receptas]

Paimkime didelį gabalą senosios Lietuvos skonių. Nuplaukime jį šaltame vandenyje, nužerkime nuo jo istorijos dulkes. Viduramžių Lietuvos valstybė buvo didelė ir labai kieta. Ją sukūrė lietuvių gentis, gyvenusi regione aplink Vilnių. Tai yra nuo jūros nutolęs regionas, todėl tarp senosios Lietuvos skonių neieškokime jūros gėrybių – tikrai nerasime. Žuvies skonis čia visada reiškė gėlavandenę žuvį. Dėl nederlingų regiono žemių pagrindiniai, plačiausiai vartojami javai buvo rugiai. Tad žodis „duona“ mūsų krašte iki šiol yra ruginės duonos sinonimas. Dėl nederlingų žemių susiformavo trečiasis senosios Lietuvos istorinės virtuvės elementas – kultūrinių (iš tvarto, sodo, laukų ir daržo) maisto produktų maišymas viename patiekale su laukiniais (gamtoje surinktais) ingredientais: uogomis, grybais, laukiniais augalais (barščiai, rūgštynės, vandeninės monažolės), sulaukėjusiais prieskoniniais augalais (krienai), laukinių bičių medumi. 

Paimtą gabalą apibarstykime smalsumo ir tolerancijos prieskoniais, įsigytais iš kitų regionų virtuvių. Nes tokia – smalsi ir tolerantiška – Lietuvos gastronomija. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose nerasime regiono, iš kurio nebūtume perėmę kokių nors ingredientų, patiekalų receptų ar maisto gamybos technologijų. Pagardinimui geriausiai tiks skoniai iš graikų (bizantinės), islamiškosios totorių ir Osmanų imperijos, žydiškosios (litvakų) bei Vakarų Europos – vokiečių, italų, prancūzų – virtuvių.

Visa tai atlikę, įdėkime gabalą į tinkamo dydžio medinį indą (pagamintą iš ąžuolo ar alksnio). Tada užvirinkime tiek emocijos, kad ji apsemtų gabalą senosios Lietuvos skonių. Kai rinksimės emociją, žinokime, kad geriausiai tinka ta, istorinė, pagaminta baroko kultūroje. Iki šiol baroku žydi ne tik Vilnius. Net mažiausiame kaimelyje užėję į bažnyčią rasime jei ne barokinį altorių, tai bent kelis šio stiliaus paveikslus ar skulptūras. Tad nenuostabu, kad barokinė emocija yra neatskiriama lietuviško skonio dalis. Nebijokime gausaus ir mėsiško, riebaus ir sūraus, spalvingo ir įvairiaskonio maisto. Juk barokiniame patiekale dera net sunkiai įsivaizduojami skoniai ir spalvos. Gabalą mediniame inde užpilkime dar karšta emocija ir pastatykime vėsioje vietoje. Tepastovi. Tik nelaikykime per ilgai, ne daugiau kaip vieną dieną. Nes emocija – stipri. Per ilgai palaikius jos skonis gali pradėti dominuoti. 

Išėmę gabalą iš marinato, perkelkime jį į tinkamo dydžio troškinimo indą. Įpilkime alaus, uždenkime dangčiu ir pašaukime į krosnį, karštumo kaip duonai kepti. Krosnies angą uždarykime ir troškinkime taip keturias ar penkias valandas. Kai gabalas suminkštės, ištraukime iš krosnies, atsargiai, nesutrupindami įdėkime į lėkštę ir neškime ant stalo. O padažą patiekime atskirame inde. 

Padažą šiam patiekalui gaminkime iš likusio sultinio, kuriame buvo troškinama. Sultinį perkoškime, nugriebkime riebalus. Tada skystį nuskaidrinkime kiaušiniu, dar kartą perkoškime ir kaitinkime gardindami lietuvių etnografine virtuve. Juk toks senųjų tradicinių aukštosios virtuvės ir lietuviškų etnografinių skonių maišymas buvo būdingas tarpukario Lietuvos, atkurtos pieš 100 metų, 1918 m. vasario 16 d., gastronomijai. Nebijokime išbandyti ir dabartinės Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos) skonių.

Jono Basanavičiaus hamburgeriai

1927 metų vasario 23 dienos „politikos, ekonomijos ir kultūros“ dienraštyje „Rytas“ (Nr. 43) buvo publikuotas Liudo Giros tekstas „Žiupsnelis atsiminimų apie d-rą J. Basanavičių“ (nuorodą į šį tekstą radau Algirdo Grigaravičiaus knygoje). Liudas Gira aprašė Jono Basanavičiaus gyvenimą Vilniuje, Niškovskio viešbutyje (anuo metu – Piatnickajos skersgatvyje 1, dabar – Latako g. 1) prieš Pirmąjį pasaulinį karą: „...po pietų, apie 4-5, kuriomis tai valandomis jis labiausiai mėgdavo priiminėti, visada rasdavai jį begeriantį arbatą, kuria visada mėgdavo pavaišinti, paskambindamas tarnui, kad duotų svečiui dar bulkučių, vadinamųjų „hamburkų“ su sviestu ir sūriu...“.
Ar galime šį faktą fiksuoti kaip pirmąjį hamburgerių valgymo įrodymą Lietuvoje? Greičiausiai, ne. Tačiau, tam tikrų sąsajų vis gi yra. XX amžiaus pradžioje „hamburkų“ vardu vadinta viena iš bandelių rūšių. Tai patvirtina ne tik cituojamas tekstas, bet ir  Michało Arcto 1916 metų „Iliustruotasis lenkų kalbos žodynas“ (orig. „Słownik ilustrowany języka polskiego“). Tikslaus šių bandelių recepto rasti nepavyko, bet, greičiausiai, tai buvo vokiškosios, Hamburgo regionui būdingos, „Rundstück“. O, tai žinant, belieka bandelę perpjauti, abi puseles užtepti sviestu, uždėti sūrio ir vėl suvožti. Ir arbatos, taip pat nepamirškite užsikaisti.

Gastronominis tapatumas

Žmogaus ir bendruomenės santykis su praeitimi yra vienas ryškiausių, šiuo metu viešojoje erdvėje diskutuojamų dalykų. Kuri praeitis mums yra „sava“, o kuri - „svetima“? Kas yra lietuvis, lietuvybė, Lietuva? Kokiais ženklais galėtume įprasminti ir perduoti praeitį savo vaikams?
Diskusijos apie tapatumą yra svarbios ir gastronomijai. Kurie praeities patiekalai ar tradicijos yra „savi“, o kurie - „svetimi“? Kas yra lietuviška ar Lietuvos gastronomija? Kokiais patiekalais, tradicijomis, gėrimais galėtume didžiuotis, vaišinti svečius, komunikuoti juos kitose šalyse? Kurias gastronomines tradicijas būtina perduoti savo vaikams?  Diskusiją apie gastronominį tapatumą kaip tik ir noriu inicijuoti šiuo tekstu: „Prof. Rimvydas Laužikas. À la Lituanienne: istoriniai Lietuvos gastronomijos tapatumai“. 

Tado Kosciuškos kavos

Spalio 15 dieną minime Tado Kosciuškos (Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko) mirties 200-ąias metines. Tai viena šviesiausių asmenybių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Kilęs iš senos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės  (gimė Polesėje, Merečovščiznos kaime, dabartinėje Baltarusijoje), mokėsi pijorų mokykloje, po to, taip vadinamoje, Riterių mokykloje, Varšuvoje. Toliau studijavo Prancūzijoje, kovėsi JAV Nepriklausomybės kare. 1794 metų sukilimo vadas...
Tado Kosciuškos gyvenimo istorija gražiai aprašyta Dariaus Kuolio tekste. Šiandien kalbame ne tiek apie istoriją, kiek apie istorinę atmintį. Tadą Kosciušką primenančių ženklų Lietuvoje nedaug surasime. Paminklinė lenta Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, gatvės Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Šalčininkuose, Nemenčinėje, Padvarionyse ir Kalabariškėse. Dar tekstai istorijos, gal literatūros vadovėliuose. Koks gastronominis ženklas tiktų Tado Kosciuškos paminėjimui?
Amžininkai atsimena Tadą Kosciušką kaip asketišką, gyvenimo malonumams nereiklų žmogų. „...juoda, grubi duona, paprasti patiekalai ir stiklinaitė alaus, toks buvo jo kasdieninis maistas...“, rašė Constantinas Carlas von Falkensteinas 1831 metais išleistoje jo biografijoje. Žinoma, kad nemėgo stiprių alkoholinių gėrimų, o puotų metu išgerdavo taurę vengriško vyno. Tačiau, vis gi kelias „gastronomines silpnybes“ Tadas Kosciuška turėjo. Tai – citrusiniai vaisiai ir kava. Įpratęs gerti kavą Amerikoje, mėgo ir vėliau – visą gyvenimą. Teigiama, kad kavą gerdavęs kone kasdien, po kelis kartus ir mokėjęs paruošti ją įvairiais būdais.
Pirmasis mūsų kavos receptas yra iš Tado Kosciuškos amžininkės, Marios Elizos Ketelby Rundell 1807 metais Bostone išleistos knygos „A New System Of Domestic Cookery...“. Anot autorės reikia įdėti dvi uncijas geriausios kokybės kavos į kavos virimo puodelį ir užpilti ją 8 kavos puodeliais verdančio vandens, ir tegul verda šešias minutes. Virimo metu, nuimkite verdantį puodelį du ar tris kartus nuo ugnies ir vėl grąžinkite atgal (kad pakartotinai užvirtų). Tada įmeskite du ar tris džiovintos žuvies pūslės gabalėlius (orig. isinglass chips) ir dar įliekite didelį valgomąjį šaukštą verdančio vandens. Pavirinkite dar penkias minutes ir dar palaikykite puodą ant ugniakuro, karštai (bet ne verdantį), kokias dešimt minučių. Taip gausite nuostabaus skaidrumo kavą.
Kitas kavos receptas iš dar vienos Tado Kosciuškos amžininkės, Varšuvoje 1783 metais išleistos Wojciecho Wielądkos knygos „Kucharz doskonały...“. Viename kremo receptų, autorius rekomenduoja į puodelį įpilti apie 1,5 kvortelės vandens ir, užvirinus, įdėti dvi uncijas kavos, išmaišyti. Toliau: „...tegul keturis ar penkis kartus užverda, tada nukelk nuo ugnies, tegu nusistovi....“.

Šiais laikais kavos taip nebeverdame. Tokiam kavos ruošimo būdui, daugiau kaip po 100 metų priešinosi ir pirmosios lietuviškos gastronomijos knygos JAV autorė Johanna Baltrušaitienė. Savo 1925 metais išleistoje knygoje „Valgių gaminimas ir namų prižiūrėjimas“ ji rašė: „...Musų moterįs taip-pat pripratę ilgai viryti kavą. Tas labai negerai. Niekuomet nereikia kava virinti ilgiau kaip tris minutes. Štai surašas del labai geros kavos: 1/2 puoduko sutrintos kavos 1 kiaušinį 1 puoduką šalto vandenio 6 puodukus šviežiai verdančio vandenio. Nušutinkite kavapuodį karštu vandeniu. Tada įdēk kavą. Numazgok kiaušinį ir sumušk į puodą (įdēdama ir lukštus.) Gerai sumaišyk su kavos grudais ir tada įmaišyk puoduką šalto vandenio. Kaip viskas gerai sumaišyta įpilk 6 puodukus karšto vandenio. Paviryk tris minutas. Tada padēk puodą ant galo pečiaus, kur jis bus šiltas, bet nevirs. Įpilk likusį 1/2 puoduko šalto vandenio ir leisk stovēti 10 minutų prieš naudojimą....“.

Anglų didiko puota Vilniuje

Šiuo laiku, rugsėjo pabaigoje, prieš 627 metus Vilniaus pilių teritorijoje buvo neramu. Vytautą remianti Vokiečių Ordino kariuomenė buvo apsiautusi Vilniaus pilis, kuriose įsitvirtinę Jogailos šalininkai. Pirmiausia puolama medinė, Kreivoji pilis. Kaip rašo Stephenas C. Rowellas: „...puolė aukštą medinę pilį su bombardomis (patrankomis), laidynėmis, katapultomis. Karo technika (apgulties mašinos) naudota kartu su lankininkų ir inžinierių (kasėjų) pagalba. Šeštą dieną pilis sudegė…“. 
Prie šio žygio buvo prisijungęs ir būsimasis Anglijos karalius Henrikas Bolingbrokas. Kartu su juo atvykę lankininkai padėjo užimti Vilniaus Kreivąją pilį. Anglai pasižymėjo narsa. Kaip rašė Thomas Walsinghamas: „...jo kariaunos nariai pirmi užlipo ant sienos ir ten pastatė grafo vėliavą, kitiems sustojus ir nežinant, ką daryti....“. Už šį žygdarbį vienas iš pono Bourserio tarnų net buvo premijuotas 4 šilingais, o arbaletininkas, tarnavęs šalia pono, kai šis traukė Vilniaus pilies sienos viršumi užsidirbo net 6 šilingus ir 8 pensus.
Tačiau mums įdomiausia gastronominė šio žygio pusė. Remdamiesi grafo Henriko iždininko Richardi Kyngeston išrašytomis sąskaitomis sužinome, kad rugsėjo 5-24 dienomis didiko stalui Vilniuje nuolat buvo perkama duonos, miltų, medaus, druskos, kiaušinių, jautukų, avių, gaidžių, vištų ir žąsų. Rečiau – riešutų, taukų. Antrą apsiausties savaitę iždininkas nupirko karvę, kad ponas galėtų šviežią pieną gerti. O vieną kartą (greičiausiai Kreivosios pilies užėmimo proga) didiko stalui buvo gauta dovanų nuo Livonijos magistro: vienas jautis, keturi avinai ir net du povai.
Povų valgymas, buvęs populiarus viduramžių Europoje, pradėjo nykti Renesanso epochoje. Apie juos žinių randame ir Lietuvoje. Naminiai povai minimi XVI amžiaus Lietuvos statutuose. Pavyzdžiui, Pirmajame Lietuvos statute (1529 metais) povo vertė prilyginta 6 karvių vertei. Bene vienintelį Lietuvoje ir Lenkijoje žinotą povo paruošimo valgymui receptą, turime paskelbtą Alexijaus Pedemontano knygoje, kuri XVIII amžiuje išversta į lenkų kalbą („Alexego Podemontana medyka y filozofa taiemnice....“). Receptas buvo pakartotinai publikuotas 2016 metais Jarosław Dumanowski, Dorota Dias-Lewandowska ir Marta Sikorska knygoje „Staropolskie przepisy kulinarne“. Taigi: „... povą užmušk ir perdūręs jo galvą išleisk kraują. Perpjauk jo odą nuo gerklės iki pat uodegos ir ją su visomis plunksnomis, galva ir kojomis nuimk. Patį povą paruošk kuo geriausiai kepimui, su brangiais prieskoniais ir kvepiančiosiomis žolelėmis.Prismaigstyk jo krūtinę gvazdikėlių, o kaklą apvyniok baltu skudurėliu ir kepdamas nuolat tą skudurėlį drėkink, neleisk jam sudžiūti. Kepk pasmeigęs ant iešmo. O kai nuo iešmo nuimsi, “apvilk” jį ta pačia oda su plunksnomis ir patupdyk lėkštėje, ir nešk jį į stalą. Taip ir kitus paukščius – gerves, žąsis, fazanus ir kaplūnus galima paruošti. O odą, iš vidaus, smulkintais prieskoniais arba kadagio milteliais dar galima įtrinti, nes oda gi nekepta ir nuo jos kepsnys gali išsipurvinti, jei to nepadarysi...“.

Baltų vienybės dienai artėjant

Rugsėjo 22 dieną minėsime Baltų vienybės dieną. Tądien prisiminsime 1236 metais vykusį Saulės mūšį, kurio metu „jungtinės baltų pajėgos“ nugalėjo Kalavijuočių ordino riterius, grįžtančius iš karo žygio į Lietuvą. Tokie karo žygiai buvo įprasti ano meto karyboje. Jų tikslas buvo ne tiek užvaldyti teritorijas, kiek daryti nuostolius priešininkui ir įgyti turto. Taigi, galime sakyti, kad tai buvo savotiška ekonominio karo atmaina. Neabejotini tokio karo „virtuozai“ regione buvo lietuviai, vėliau sukūrę Lietuvos valstybę. Skurdžiose žemėse gyvenusiems mūsų protėviams karas buvo bene pelningiausia ekonominė veikla ir priemonė užsitikrinti aplinkinių teritorijų kontrolę. Šiame kontekste (bent jau geografiniu atstumu) įspūdingas 1075–1100 datuojamas Novgorode rastas įrašas apie Lietuvos žygį į Ka­reliją.

Tačiau, šis tinklaraštis skirtas gastronomijos istorijai. Tad „grįžkime prie temos“. Galvodami apie tolimus lietuvių karo žygius, neišvengiamai turime pagalvoti ir apie maistą. Kokius produktus jie pasiimdavo į žygį? Kokius patiekalus gamindavo žygių metu? Kaip ir kiek kartų ruošdavo maistą ir valgydavo? Atsakyti į šiuos klausimus nėra lengva, nes trūksta istorinių duomenų. Tačiau, jei bandytume išrinkti tokiems žygiams tinkamiausią patiekalą, vienas realiausių kandidatų tikrai būtų iš etnografinės kultūros žinoma talakna. Šį patiekalą kaip kelioninį mini Lukaszas Golębiowskis, savo 1830 metais išleistoje knygoje „Domy ir dwory...“.  Anot autoriaus tai kiek pasūdyti krosnyje sudžiovintų avižų grūdų miltai. Jie maišomi su pienu ar verdančiu vandeniu ir valgomi kaip košė ar kukuliai, kurie gaunami, įdėjus daugiau miltų. Etnografinėje tradicijoje talakna žinoma kaip pasninko valgis. Ji gaminama iš avižų ar miežių, miltus maišant su vandeniu.

Tokių patiekalų archaiškumą rodo tai, jog jie žinomi kone visoms žemdirbių tautoms ir gaminami, kone iš visų javų grūdų. Slavų „tolokno“, estų „kama“, suomių „talkkuna“, Vidurinės Azijos „talkan“ ar tibetiečių „tsampa“ – visi jie yra to paties patiekalo pakankamai panašūs variantai. Juk grūdai yra transporta­bilūs, tad tokio maisto tikrai patogu įsidėti į kelionę ar karo žygius.

Talakną galime gaminti sekdami Lietuvos etnografine tradicija. Taigi, avižas (galima ir miežius) supilame į katilą, užpilame vandeniu ir šutiname krosnyje (ar orkaitėje). Puodas nuolat pamaišomas, kad grūdai vienodai išbrinktų. Išbrinkę grūdai nuvarvinami, išpilami ant audeklo, kad apdžiūtų ir tada supilami ant karšto krosnies pado (ar į skardą orkaitėje), kad visiškai išdžiūtų (ar net kiek apskrustų). Kiek skrudinti, yra skonio reikalas. Skrudinant grūdai nuolat pamaišomi. Galutinai išdžiūvę – ataušinami. Po to (jei džiovinote avižas) jos grūdamos piestoje, kad grūdai atsiskirtų nuo lukštų. Švarūs grūdai atskiriami ir sumalami. Talaknai galima naudoti ir grūdus, paruoštus kaip salyklui. Gauti miltai maišomi su karštu vandeniu ar pienu, įberiama druskos ir valgoma.