Vasario
24-oji yra Estijos valstybinė šventė, Nepriklausomybės diena. Istoriniu
požiūriu estai buvo artimiausia baltams gentis, kalbėjusi visiškai kitokia,
indoeuropiečiams nepriskirtinos finų grupės kalba. Dėl ryškaus baltų ir finų
kalbų skirtingumo mokslininkams lengviau atsekti praeityje tarp mūsų įvykusius
kultūrinius mainus: tai, ką dovanojome finams, jie perėmė kartu su baltišku
pavadinimu ir atvirkščiai.
Klajokliai finai priešistoriniais laikais iš baltų
perėmė daug žodžių, susijusių su sėslia žemdirbyste ir gyvulininkyste bei
žemdirbišku ir gyvulių augintojų maistu. Mes dabartinių estų protėvius išmokėme
arti vagas, berti į žemę sėklas, auginti žirnius, pupas,
rugius bei linus, laikyti ožkas, avis, jaučius,
žąsis, įveisti daržus, valgyti putras (košes), kepti
duoną, gaminti alų. Mainais į žemdirbystę ir gyvulininkystę, finų
gentys baltus supažindino su vandens kultūra. Mokslininkai spėja, kad iš finų
perėmėme burės, šamo, laivo, seliavos, kilkės, sykio (tokia žuvis), kiro
pavadinimus. Kai kurie jų perimti ne priešistoriniais laikais, o kur kas
vėliau, per istorinių laikų prekybos ryšius. Tokių, vėlyvų skolinių, tarpe
dėmesio nusipelno „kultinės“ lietuviškos jūros gėrybės – silkės pavadinimas.
Kai kurių mokslininkų nuomone tai suomių „silakka“ ir estų „silk“
atitikmuo. Silkių patiekalai užima
svarbią vietą istorinėje estų virtuvėje. Silkės acto marinate su svogūnais iš
Kihnu, silkių salotos, pyragai, užkepėlės iš Saaremaa, Hiiumaa ir Muhu,
pieniška bulvių sriuba su silkėmis iš Laanemaa....
Na, o ta proga, mūsų stalui, pasigaminkime lietuvišką
silkių patiekalą, aprašytą vienoje seniausių Lietuvoje kulinarijos knygų – Anos
Ciundzievickos, 1856 metais Vilniuje išspausdintoje „Lietuvos šeimininkėje...“.
Nors patiekalas vadinasi „Marinuotos silkės vasarai”, tačiau jį puikiai galima
valgyti ir žiemą. Patiekalui reikia sūdytų (ne marinuotų) silkių file ir riekelėmis
pjaustytų saldžiarūgščių obuolių be sėklų ir be žievelės. Silkės ir obuoliai pakaitomis
sluoksniuojami į stiklainiuką, barstomi maltais juodaisiais pipirais ir
užpilami aliejumi. Mėgstantys rūgštesnį maistą gali įpilti truputį acto.
Užpildytas stiklainiukas sandariai uždaromas ir laikomas šaldytuve. Po kurio
laiko (2-3 savaičių) galima ragauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą