Kaip Jogaila rengėsi lašiniais atsigavėti

1394 metų balandį, kaip ir kasmet, karališkajame Jogailos dvare sujudimas – juk artėja viena didžiausių katalikų švenčių – Velykos. Lietuvos kulinarijos istorijai ypač įdomus balandžio 14 dienos įrašas karališkojo dvaro sąskaitų knygose. Skaitome: „...5 grivnos duotos skerdikui, kuris nudūrė 12 meitelių ir paruošė lašinius [originale „słoninę“], vadinamą  loszijna, skirtus pačiam Jo Didenybei karaliui...“.
Lašiniai, vadinama lotynišku žodžiu „ lārdum“ ar lenkiškuoju „słoninę“ minimi daugelyje Jogailos dvaro sąskaitų. Nors viduramžių diduomenė beveik nevalgė kiaulienos mėsos (viduramžių simbolikos požiūriu kiaulė buvo „nešvarus gyvulys“ ir nuodėmės simbolis), bet kiaulienos lašiniai ir taukai buvo vartojami.  Tų laikų dietetikos požiūriu sveikas maistas turėjo būti riebus. Tad, kiaulienos lašiniais neretai buvo „riebinama“ pernelyg liesa jautiena ar aviena. Tačiau, šiame įraše, matome kitokį lašinių paminėjimą. Greta lenkiškojo „słoninę“ randame lietuvišką jų pavadinimą: loszijna.  Galime manyti, kad tai buvo „atskiras patiekalas“ – tikri lietuviški lašiniai, kokius Jogaila buvo įpratęs valgyti savo Tėvynėje.
Beveik po 250 metų Konstantino Sirvydo 1642 metų žodyne randame visus tris pavadinimus: ſłoniná – lardum – łaśiniey.