Rugsėjo 25 dieną minime dar vieną
gimimo dieną. Prieš 250 metų, tą dieną, netoli Varšuvos pasaulį išvydo Mykolas
Kleopas Oginskis – viena ryškiausių Apšvietos laikotarpio Lietuvos asmenybių,
politikas, diplomatas, sukilėlis, kompozitorius, pilietis... Mykolo Kleopo ir
jo vaikų bei vaikaičių reikšmė XIX amžiaus Lietuvai yra sunkiai pamatuojama.
Jei XVI – XVIII amžius Lietuvoje galėtume pavadinti Radvilų epocha, tai XIX
amžiui labiausiai tiktų Oginskių epochos pavadinimas.
Mykolo Kleopo Oginskio gimimo dieną galėtume pagerbti su visa šeima susėdę prie vakarienės stalo (kaip tik bus penktadienio vakaras). Ant gimimo dienos stalo būtinai turėtų garuoti dubuo ragu (ragout), nes kaip tik šis patiekalas minimas didiko atsiminimuose: „...kai man buvo šešeri, septyneri metai, pagal savo amžių aš buvau labai žemas, storas ir riebus <...> mokytojas privertė mane daryti daug pratimų <...> mokytojas nemažai rūpinosi ir mano dienos režimu. Jis jį iš pagrindų pakeitė, privertė mane vietoje balintos kavos pusryčiams valgyti gardžius vaisius, o vakarienei – sveiką ir sultingą ragu be prieskonių ir tik su trupučiu mėsos...“.
Kokį ragu galėjo skanauti Mykolas Kleopas tuo metu su savo tėvu gyvendamas Vienoje? Ragu yra specifinė troškinio rūšis, o pats pavadinimas prancūziškos kilmės, reiškiantis „atgaivinti skonį“ ar „pažadinti apetitą“. Daug XVIII amžiaus ragu receptų galime rasti angliškojoje Elizos Smith „The Compleat Housewife, or, Accomplish’d Gentlewoman’s Companion“. Šventinei gimimo dienos vakarienei pasigaminkime didiko stalui tikrai pritinkantį Veršienos krūtininės ragu pagal receptą iš kone Mykolo Kleopo Oginskio amžininkės, XIV-ojo šios knygos leidimo, pasirodžiusio Londone 1750 metais. Taigi, Veršienos krūtininės ragu: „...atskirk veršienos krūtininę nuo kaulų, supjaustyk dailiais kubeliais ir pakepink svieste. Tada sumaišyk su daržovėmis ir troškink....“. Recepte nenurodoma, kokias turėtume naudoti daržoves, tad paimprovizuokime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gastronomijos tema. Čia juk puikiai tiktų mūsų istorinėje virtuvėje populiarus „itališkų daržovių“ rinkinys: morka, petražolės šaknis, saliero šaknis ir poras. Tikras XVIII amžiaus prancūzas gal dar pareikalautų įmaišyti bent saują kokių nors pupų ar pupelių. Kiek daržovių dėti – skonio reikalas. Mykolo Kleopo mokytojas pasisakytų už tai, kad ragu gamintume „...tik su trupučiu mėsos...“, tad daržovių turėtų būti pakankamai daug. Jis taip pat, greičiausiai, užginčytų pupeles – jos juk „eina į kūną“... Na, o dabar toliau tęskime anglišką ragu receptą: „...[kai daržovės suminkštės] sutirštink ragu svieste pakepintais miltais. Tada sudėk ragu į dubenį, viršuje pabarstyk kubeliais pjaustytų citrinų, veršelio užkrūčio liaukos, skrebučių ir su kiaušiniu pakepintos kiaulienos šoninės. Patiek papuošęs viską riekelėmis pjaustytais apelsinais...“. Jei veršelio užkrūčio liauka jums atrodo per daug egzotiškai – šį ingredientą praleiskite. Mykolo Kleopo mokytojas tam, greičiausiai, pritartų. Jis, neabejotinai, pasipriešintų „kiaušinienei su kiaulienos šonine“ - juk tai taip pat neprideda lieknumo...
Mykolo Kleopo Oginskio gimimo dieną galėtume pagerbti su visa šeima susėdę prie vakarienės stalo (kaip tik bus penktadienio vakaras). Ant gimimo dienos stalo būtinai turėtų garuoti dubuo ragu (ragout), nes kaip tik šis patiekalas minimas didiko atsiminimuose: „...kai man buvo šešeri, septyneri metai, pagal savo amžių aš buvau labai žemas, storas ir riebus <...> mokytojas privertė mane daryti daug pratimų <...> mokytojas nemažai rūpinosi ir mano dienos režimu. Jis jį iš pagrindų pakeitė, privertė mane vietoje balintos kavos pusryčiams valgyti gardžius vaisius, o vakarienei – sveiką ir sultingą ragu be prieskonių ir tik su trupučiu mėsos...“.
Kokį ragu galėjo skanauti Mykolas Kleopas tuo metu su savo tėvu gyvendamas Vienoje? Ragu yra specifinė troškinio rūšis, o pats pavadinimas prancūziškos kilmės, reiškiantis „atgaivinti skonį“ ar „pažadinti apetitą“. Daug XVIII amžiaus ragu receptų galime rasti angliškojoje Elizos Smith „The Compleat Housewife, or, Accomplish’d Gentlewoman’s Companion“. Šventinei gimimo dienos vakarienei pasigaminkime didiko stalui tikrai pritinkantį Veršienos krūtininės ragu pagal receptą iš kone Mykolo Kleopo Oginskio amžininkės, XIV-ojo šios knygos leidimo, pasirodžiusio Londone 1750 metais. Taigi, Veršienos krūtininės ragu: „...atskirk veršienos krūtininę nuo kaulų, supjaustyk dailiais kubeliais ir pakepink svieste. Tada sumaišyk su daržovėmis ir troškink....“. Recepte nenurodoma, kokias turėtume naudoti daržoves, tad paimprovizuokime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gastronomijos tema. Čia juk puikiai tiktų mūsų istorinėje virtuvėje populiarus „itališkų daržovių“ rinkinys: morka, petražolės šaknis, saliero šaknis ir poras. Tikras XVIII amžiaus prancūzas gal dar pareikalautų įmaišyti bent saują kokių nors pupų ar pupelių. Kiek daržovių dėti – skonio reikalas. Mykolo Kleopo mokytojas pasisakytų už tai, kad ragu gamintume „...tik su trupučiu mėsos...“, tad daržovių turėtų būti pakankamai daug. Jis taip pat, greičiausiai, užginčytų pupeles – jos juk „eina į kūną“... Na, o dabar toliau tęskime anglišką ragu receptą: „...[kai daržovės suminkštės] sutirštink ragu svieste pakepintais miltais. Tada sudėk ragu į dubenį, viršuje pabarstyk kubeliais pjaustytų citrinų, veršelio užkrūčio liaukos, skrebučių ir su kiaušiniu pakepintos kiaulienos šoninės. Patiek papuošęs viską riekelėmis pjaustytais apelsinais...“. Jei veršelio užkrūčio liauka jums atrodo per daug egzotiškai – šį ingredientą praleiskite. Mykolo Kleopo mokytojas tam, greičiausiai, pritartų. Jis, neabejotinai, pasipriešintų „kiaušinienei su kiaulienos šonine“ - juk tai taip pat neprideda lieknumo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą