Ieškodami pirmųjų gastronomijos knygų lietuvių kalba, turime
atkreipti dėmesį į 1909 metais Vilniuje, Martyno Kuktos spaustuvėje, išleistą
„Jaunoms šeimyninkėms dovanėlę“ („Žemdirbio“ išleidimas [leidinys] Nr. 1).
Knygelę „sutaisė Adl. V.“ – Adolfas Vėgėlė (1882-1914), žurnalistas,
redaktorius, vienas pirmųjų grožinės literatūros vertėjų. Nežinome, kiek
Adolfas Vėgėlė mėgo gastronomiją. Bet, galime manyti, jį buvusį vienu iš tų,
kurie suprato tokių leidinių reikšmę savo krašto gyvenimo lygio kėlimui.
Knygelės išleidimo motyvus galime rasti paties autoriaus pateiktame „Žemdirbio“
laikraščio apibūdinime: „...rūpi Lietuvoje pakelti ūkį, prekybą ir
pramoniją...“. Kuriomis knygomis (kaip šaltiniais) naudojosi Adolfas Vėgėlė,
rengdamas savąją, reikėtų patyrinėti. Gastronomijos knygų panašiais
pavadinimais, tuo metu, buvo ir lenkų ir rusų kalbomis. Lietuvoje buvo žinomas
Marijos Marciszewskos dvitomis „Kucharka szlachecka:
podarek dla młodych gospodyń...“, o rusakalbėje aplinkoje – Jelenos Molochovec
„Подарок молодым хозяйкам...“.„Jaunoms šeimyninkėms dovanėlė“ nėra tipiška
gastronomijos knyga. Praktiškai visi joje pateikiami receptai yra skirti
daugiau ne kasdieniniams valgiams ruošti, o atsargų kaupimui – daugiau kamarai,
o ne virtuvei: mėsų ir žuvų rūkymas ir sūdymas, rūkytos mėsos laikymas,
paukštienos ir žvėrienos užšaldymas, gyvų žuvų transportavimas vasaros ir
žiemos metu, silkių marinavimas, košelių (konfitiūrų) virimas (agrastų,
kriaušių, obuolių, bruknių, slyvų, vyšnių, trešnių, serbentų, aviečių,
žemuogių, braškių, spanguolių), vaisių ir uogų sulčių spaudimas, vaisių,
daržovių, rūgštynių ir grybų laikymas, džiovinimas, sūdymas, rauginimas ir
marinavimas.
Bene vienintelis, knygelėje pateikiamas, ne atsargų kaupimo receptas – Grikinės dešros (mūsų laikais sakytume – vėdarai): „...paimti pustrečios kvortos smulkių grikinių kruopų, supilti jas trijosna kvortosna šilto vandens ir išmaišyti gerai; išmaišius, įpilti gerokai sušildytų riebulių [kiaulienos taukų] ir vėl gerai išmaišyti. Taip padarytą košę supilti žarnosna ir, apipylus riebuliais, kepinti ant skaurados [skardos] krosnyje (pečiuje), kol net iškeps ir duoti karštas valgyti...“. Kaip matome, patiekalas senoviškas, sunkus, bet tinkamas žiemos metui. Jei nenorite naudoti grynų taukų, galite gardinti liesesniais ar riebesniais spirgais. Tačiau, riebalų nereikėtų pamažinti, nes liesos grikinės dešros bus sausos ir sprangios.
Bene vienintelis, knygelėje pateikiamas, ne atsargų kaupimo receptas – Grikinės dešros (mūsų laikais sakytume – vėdarai): „...paimti pustrečios kvortos smulkių grikinių kruopų, supilti jas trijosna kvortosna šilto vandens ir išmaišyti gerai; išmaišius, įpilti gerokai sušildytų riebulių [kiaulienos taukų] ir vėl gerai išmaišyti. Taip padarytą košę supilti žarnosna ir, apipylus riebuliais, kepinti ant skaurados [skardos] krosnyje (pečiuje), kol net iškeps ir duoti karštas valgyti...“. Kaip matome, patiekalas senoviškas, sunkus, bet tinkamas žiemos metui. Jei nenorite naudoti grynų taukų, galite gardinti liesesniais ar riebesniais spirgais. Tačiau, riebalų nereikėtų pamažinti, nes liesos grikinės dešros bus sausos ir sprangios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą