2020 m. spalio 9 d., penktadienis

Vilnietiški kavos skoniai

„Baltasis Štralis“ buvo populiari senojo Vilniaus cukrainė. Įkurta Kazimiero Karolio Štralio dar XIX amžiuje, pergyvenusi Pirmąjį pasaulinį karą, veikusi tarpukariu. Kaip tik tame pat pastate, kambaryje virš šios cukrainės, 1918 metų vasario 16 dieną buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas. Dabar šis pastatas – Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai. Tarpukario laikotarpiu cukrainė turėjo konservatyvios vietos – tokios, kurios lankytojai yra kaimo dvarininkai, kunigai, Universiteto profesūra – reputaciją. „Baltasis Štralis“, kaip ir kitos K.K. Štralio kavinės, garsėjo saldumynais, anot tarpukario reklamų, „savo fabriko gaminiais, žinomais savo skoniu“ bei „dideliu karamelių, šokoladų ir kitų saldumynų pasirinkimu“. Bet mūsų tekstas ne apie juos, o apie kavą.
XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išspausdintame „Baltojo Štralio“ meniu rasime net kelias kavos rūšis: mums labiau įprastą juodą ir baltą kavą didelėse ir mažose stiklinaitėse, bet taip pat mažiau žinomą Vienos kavą ir mazagraną. Vienos kava yra kavos, šokolado ir plaktos grietinėlės gėrimas. Stipri kava maišoma su piene virta kakava ar karštu šokoladu (maždaug 3-4 dalys kavos ir 1 dalis karšo šokolado), o gėrimo viršus puošiamas storu sluoksniu plaktos grietinėlės. Dar įdomesnė mazagrano sudėtis. Šio gėrimo istorija siejama su Mazagrano tvirtove Alžyre. Tarpukario Europoje buvo žinomos kelios gėrimo versijos (Portugališka, Austiška, Kataloniška). „Baltajame Štralyje“ jis įrašytas greta kitų šaltų gėrimų. Peržvelgiant visą „Baltojo Štralio“ meniu, kuriame gausu austriškų įtakų, tikėtina, kad ir mazagranas buvęs gamintas austriškai. Anot Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos virėjos“, šis gėrimas gaminamas paprastai: „...į juodą kavą įdeda ledo gabaliukų, saldina pagal skonį ir į kiekvieną puodelį įpila po mažą taurelę konjako...“. Panašų receptą rasime ir knygoje „Saldūs šalti valgiai“ (sud. A. Gedžiūtė-Grufienė, 1934 m.) „...Mazagranas tai yra šaltas pagamintas iš juodos kavos gėrimas. Į gerai pasaldytą kavą įpilti romo, konjako arba likerio ir pridėti ledų. Geriama per šiaudelį...“.
O kokio skonio galėjusi būti anuometinė juoda kava? Apie jos gaminimą nemažai praktiškų patarimų lietuviams pateikė JAV gyvenusi Johanna Baltrušaitienė 1925 metais išleistoje knygoje „Valgių gaminimas ir namų prižiūrėjimas“. Anot autorės: „...Kavapuodžiai turi buti gerai išvalyti nors sykį ant sąvaitēs. Reikia juose priskusti truputį muilo, įdēti šarminēs druskos, vandenio ir užviryti. Kaip verda reikia gerai išmazgoti ir išplauti tyru vandenų. Jeigu kavapuodis priskretęs, kava niekuomet negali buti gardi. Musų moterįs taip-pat pripratę ilgai viryti kavą. Tas labai negerai. Niekuomet nereikia kava virinti ilgiau kaip tris minutes. Štai surašas del labai geros kavos: 1/2 puoduko sutrintos kavos, 1 kiaušinį, 1 puoduką šalto vandenio, 6 puodukus šviežiai verdančio vandenio. Nušutinkite kavapuodį karštu vandeniu. Tada įdēk kavą. Numazgok kiaušinį ir sumušk į puodą (įdēdama ir lukštus.) Gerai sumaišyk su kavos grudais ir tada įmaišyk puoduką šalto vandenio. Kaip viskas gerai sumaišyta įpilk 6 puodukus karšto vandenio. Paviryk tris minutas. Tada padēk puodą ant galo pečiaus, kur jis bus šiltas, bet nevirs. Įpilk likusį 1/2 puoduko šalto vandenio ir leisk stovēti 10 minutų prieš naudojimą...“.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą