Dauguma
šiuolaikinių žmonių, paveikti XIX amžiaus pabaigos [socialinio?] realizmo
literatūros, valstiečių gyvenimą ir maistą įsivaizduoja kaip išskirtinai skurdų
ir paprastą. Ar tikrai visi valstiečiai buvo „ponų užguiti neturtėliai“?
Šiandien pasklaidykime vienos XVII amžiaus bylos dokumentus (jie pateikti
knygoje „Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimai“, Vilnius, 1988) ir
pabandykime atsakyti į klausimą – kokias maisto pasirinkimo galimybes turėjo to
meto baudžiauninkas?
Taigi, 1634 metų vasarą Lietuvos
vyriausiajame tribunole buvo svarstoma Ukmergės kariuomenininko Kristupo
Lvavičiaus ir Žemaičių kaštelionienės Marinos Tolvaišovajos ginčas dėl
pabėgusių valstiečių ir jų turto. Nesigilindami į bylos peripetijas
pasidomėkime kiek ir ko turėjo valstiečiai, gyvenantys Raseinių apylinkėse?
Baltramiejus Minda turėjo du arimui skirtus jaučius, du jaunus jaučius su
kuriais dar neariama, dvi melžiamas karves, vieną bergždžią karvę, keturias
avis, keturias ožkas, keturias senas kiaules ir keturis paršelius, dvidešimt
vištų, du ožius, tris avilius bičių, alaus dvi statines ir vieną statinaitę,
rugių du žaginius ir dar lauke statinė pasėta, vasarinių kviečių - dvi statinės
pasėtos, miežių – du žaginiai, avižų –
keturios statinės pasėtos, žirnių – keturios sėtuvės pasėtos, grikių – pusantros
statinės pasėta, kanapių – aptvaras, linų – vienuolika dešimčių pėdų, ropių –
aptvaras. Joselis Baltramiejaitis turėjo tris melžiamas karves, du jaučius, dvi
avis, keturias ožkas, tris dideles ir vieną mažą kiaulę, šešiolika vištų, vieną
kumelę, kubiliuką ir dėžę sviesto, keturis sūrius, keturis kepalus duonos, alaus dvi statines ir vieną statinaitę, vieną žaginį rugių, ketvirtį žaginio miežių, po
tris ketvirčius žaginio vasarinių ir žieminių kviečių, tiek pat žirnių, pusę
žaginio pupų, žaginį avižų, dvidešimt tris pėdus linų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą