Velykų stalas

Jei bandytume parinkti tris svarbiausius, Velykų šventinį stalą apibūdinančius, reikšminius žodžius – tai būtų kiaušiniai, varškė ir sviestas. Priešistorės laikais, viduramžiais ir net XX amžiaus pirmosios pusės kaimo kultūroje tai buvę išskirtinės prabangos dalykai. Juk tam, kad pagamintume vieną kilogramą sviesto, turime sunaudoti kone septyniasdešimt litrų pieno. Iš istorinių tyrimų žinoma, kad, pavyzdžiui, XIV a. Anglijoje ganiavos laikotarpiu, karvė duodavusi  apie 360 litrų pieno, tuo tarpu žiemą tik apie 50 litrų pieno. Lietuvoje situacija tikrai nebuvusi geresnė. Taigi, tik pabandykime įsivaizduoti, ką reiškė sviestas per Velykas, besibaigiant žiemos sezonui.

Lietuviškieji Velykų papročiai yra suformuoti trijų kultūrinių sluoksnių: vietinės prigimtinės kultūros, vakarietiškosios katalikybės ir rytietiškosios bizantinės krikščionybės. Iš prigimtinės kultūros paveldėjome margučius. Juos bene pirmą kartą XVI amžiuje mini Martynas Mažvydas, tačiau dideli perkamų kiaušinių kiekiai prieš Velykas žinomi iš pačių seniausių lietuviškos kulinarijos rašytinių šaltinių – XIV a. Jogailos dvaro dokumentų.
Kitas ritualinis Velykų patiekalas buvo avinėlis – Prisikėlusio Jėzaus aukos simbolis. Šventinto iškepto avinėlio valgymą žinome iš XVIII amžiaus Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščio. Velykų puotą, kaip avinėlio valgymą, savo atsiminimuose mini ir Albrechtas Stanislovas Radvila (1593-1656). Neesant „tikro“ avinėlio gamintas sviestinis ar keptas iš tešlos. Puikų autentišką sviestinio avinėlio receptą savo tinklaraštyje pateikia lenkų kulinarinio paveldo tyrinėtojas Jarosławas Dumanowskis: „...iš gerai nuspausto sviesto lediniame vandenyje reikia nulipdyti gulinčio avinėlio figūrą su postamentu ir padėti jį ant lėkštės. Po to gabalėliais imti gerai atšaldytą sviestą ir spausti jį per sietą taip gaminant avinėlio „vilną“. Paskui su peiliuku šia „vilna“ padengti visą avinėlį, pradedant nuo galvos...“.
Velykiniam stalui kiaušiniai buvo naudojami ne vien margučių pavidalu. Daug jų naudota kepiniams. Vieną tokį įspūdingą prašmatnaus pyrago – Uolekties dydžio Velykinės bobos receptą pateikia Vincentina Zavadska savo XIX amžiaus „Lietuvos virėjoje“. Kepiniui reikia paimti pusę gorčiaus (apie 1,4) litro kiaušinių trynių ir valandą laiko juos plakti muštokėje; po to įdėti keturis puodelius aukščiausios rūšies kvietinių miltų, du puodelius cukraus ir du puodelius tirštų mielių (arba 10 lotų (apie 125 g) sausų mielių). Plakti muštokėje dar valandą. Tada supilti į specialią (siaurą ir aukštą, maždaug pusės metro aukščio) formą ir padėti ant šiltos krosnies. Tegul pakyla tiek, kad liktų maždaug per du pirštus iki formos kraštų. Kai pakils, švelniai, nesujudinat ir nekratant pridengti formą plonu popieriumi ir įdėti į karštą krosnį trims ketvirčiams valandos (45 min.). Iš krosnies išimti atsargiai ir su visa forma padėti ant pagalvės, kad visiškai atvėstų. Tik tada atsargiai išimti iš formos nes šis kepinys yra lengvas ir švelnus. Šią bobą reikia gaminti šiltoje patalpoje, 25-31 laipsnių temperatūroje.
Galiausiai dar vienas, Velykų stalo reikšminius žodžius atitinkantis, patiekalas - Pascha, būdingesnis bizantinei krikščionybei. Paschai reikės apie 400 g sausos varškės, dviejų kiaušinių trynių, pusę puodelio riebios grietinės, apie 120 g sviesto, apie 100 g cukraus,  smulkintų migdolų, razinų. Varškę reikia pertrinti per sietą, puode ištirpdyti sviestą. Sviestui ištirpus sudėti į jį varškę ir gerai išmaišyti. Toliau šildant sudėti grietinę ir vėl išmaišyti. Įdėti cukrų, razinas ir migdolus ir vėl išmaišyti. Galiausiai į praaušusią varškę sudėti kiaušinių trynius ir vėl gerai sumaišyti. Masę sudėti į marle išklotą indą su skylute ir padėti per naktį formavimui ir skysčio nuvarvėjimui. Rytojaus dieną išimti iš indo ir marlės, papuošti ir tiekti ant stalo.