Pavasaris –
obelų žydėjimo metas. Obelys yra vieni iš nedaugelio vaismedžių, kurių
laukiniai protėviai – miškinės obelys – natūraliai auga šiauresnėse Europos
platumose. Pats obels pavadinimas yra taip pat senos kilmės, būdingas šiaurės
vakarų indoeuropiečiams: baltams, slavams, germanams, keltams. Kadaise šis
žodis reiškė tiesiog vaisių ar tiesiog apvalų daiktą. Vėliau šiaurinėje Europos dalyje
obuoliais vadinami įvairūs nežinomi vaisiai. Pavyzdžiui Konstantino Sirvydo
XVII amžiaus žodyne abrikosas vadintas obelimi Armėnijos, citrina – abuolis
citrinis, cidonija – abuolis pukuotas, apelsinas – abuolis auksinas….
Kultūrinės obelys Lietuvoje atsiradę iš Vakarų Europos per Teutonų ordiną ir Lenkiją. Tačiau yra galimybė, kad buvę ir vietinių sukultūrintų veislių. Tokių, greičiausiai vietinės kilmės, veislių rasta XIX amžiuje, pradėjus Lietuvoje vykdyti pomologinius tyrimus. Jų yra aptikę V. Montvila, A. Hrebnickis. 1387 metų Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui pirmą kartą Lietuvoje minimas sodas. Pagal 1588 metų III-ąjį Lietuvos Statutą, bauda už skiepyto medelio sunaikinimą siekė 1200 grašių. Pagal šiame Statute numatytas baudas tai atitiko 12 karvių arba 10 arklių vertę. XVIII amžiuje Radvilų dvaruose auginti daugiausia prancūziškų veislių desertiniai obuoliai: renetai, kalviliai, carpendu, rambour.
Laukiniai obuoliukai maistui buvo naudojami dar priešistoriniais laikais. Jų rasta vėlyvojo neolito gyvenvietėje Nidoje. Gotikos, renesanso, baroko epochose obuoliai vartoti virtuvei, daugelio patiekalų gamybai, o taip pat, kaip desertas, valgomas po pietų. Jų kainos labai skyrėsi. Obuoliai virtuvei – pigūs, o desertiniai obuoliai – brangūs. XVII amžiuje ne desertinių ir desertinių obuolių kaina skyrėsi maždaug 4-6 kartus.
Kam XVII amžiuje galėję būti naudojami obuoliai virtuvėje? [Nors ir ne sezonas] galite pabandyti vieną to laikmečio Radvilų virėjo obuolių desertą. Rezultatas turėtų gautis panašus į blynelius. „Supjaustyk obuolius gabaliukais, pavoliok miltuose ir pakepink riebaluose. Tada juos susmulkink, įdėk kelis kiaušinius, grietinės, trintos baltos duonos, cukraus ir cinamono. Viską išmaišyk. Iškepk riebaluose.“
Kultūrinės obelys Lietuvoje atsiradę iš Vakarų Europos per Teutonų ordiną ir Lenkiją. Tačiau yra galimybė, kad buvę ir vietinių sukultūrintų veislių. Tokių, greičiausiai vietinės kilmės, veislių rasta XIX amžiuje, pradėjus Lietuvoje vykdyti pomologinius tyrimus. Jų yra aptikę V. Montvila, A. Hrebnickis. 1387 metų Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui pirmą kartą Lietuvoje minimas sodas. Pagal 1588 metų III-ąjį Lietuvos Statutą, bauda už skiepyto medelio sunaikinimą siekė 1200 grašių. Pagal šiame Statute numatytas baudas tai atitiko 12 karvių arba 10 arklių vertę. XVIII amžiuje Radvilų dvaruose auginti daugiausia prancūziškų veislių desertiniai obuoliai: renetai, kalviliai, carpendu, rambour.
Laukiniai obuoliukai maistui buvo naudojami dar priešistoriniais laikais. Jų rasta vėlyvojo neolito gyvenvietėje Nidoje. Gotikos, renesanso, baroko epochose obuoliai vartoti virtuvei, daugelio patiekalų gamybai, o taip pat, kaip desertas, valgomas po pietų. Jų kainos labai skyrėsi. Obuoliai virtuvei – pigūs, o desertiniai obuoliai – brangūs. XVII amžiuje ne desertinių ir desertinių obuolių kaina skyrėsi maždaug 4-6 kartus.
Kam XVII amžiuje galėję būti naudojami obuoliai virtuvėje? [Nors ir ne sezonas] galite pabandyti vieną to laikmečio Radvilų virėjo obuolių desertą. Rezultatas turėtų gautis panašus į blynelius. „Supjaustyk obuolius gabaliukais, pavoliok miltuose ir pakepink riebaluose. Tada juos susmulkink, įdėk kelis kiaušinius, grietinės, trintos baltos duonos, cukraus ir cinamono. Viską išmaišyk. Iškepk riebaluose.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą