Birželio 2 dieną buvo Italijos nacionalinė
šventė - Respublikos diena. Šią dieną pažymimas Italijos atkūrimas žlugus
fašizmui, po Antrojo pasaulinio karo. Italijos nacionalinė šventė yra puiki
proga prisiminti turiningus Lietuvos ir Italijos gastronominius ryšius. Jei
norėtume įvertinti, kurios šalies virtuvė padarė didžiausią įtaką mūsų kraštui
- tai neabejotinai būtų itališkoji. Mes esame tikri šiaurės italai ir ne vien
dėl to, kad pagal viduramžių legendą esame romėnų palikuonys.
XVI amžiaus pirmojoje pusėje itališkų renesansinių patiekalų madą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atnešė už Žygimanto Senojo ištekėjusi Milano kunigaikštytė Bona Sforca. Ji ne tik atvežė daugybę daržovių (taip pat ir bulves), miltinių patiekalų, „įpratino“ didikus valgyti šakute ir gerti vyną, bet ir suformavo LDK renesansinės virtuvės tradiciją. XVII-XIX amžių dokumentuose aprašomi „itališki daržai“, o tam tikra daržovių grupė (morkos, petražolės, salierai, porai, kartais itališki kopūstai) buvo vadinamos „itališkomis daržovėmis“. Vėliau itališką gastronomiją mūsų krašte palaikė katalikybė. XVI amžiuje, vykstant protestantų ir katalikų priešpriešai, LDK (kartu su Lenkija, Italija, Ispanija ir Portugalija) liko katalikiška šalimi ir palaikė labai glaudžius santykius su Roma. Italijoje studijavo daug jaunų bajoraičių, šioje šalyje lankėsi renesanso kultūros mėgėjai, lietuvių dvasininkai keliaudavo į Romą, o Vilniaus universitete dirbo italų profesoriai.
Jei norėsite savo namuose prisiminti Italiją, galite pasigaminti itališko padažo. Jis buvo neatskiriama LDK gastronomijos dalis, XVI-XVIII amžiais reiškusi, kad juo pagardintas patiekalas (ypač paukštiena) yra „tikrai itališkas“. Anot antrosios Abiejų Tautų Respublikoje spausdintos, XVIII amžiaus kulinarijos knygos autoriaus Wojciecho Wielądkos: „...įpilk [į puodą] pusę kvortelės (apie 100 mililitrų) balto vyno, tiek pat sultinio, pasūdyk, įberk pipirų, įdėk porą valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus, smulkintų petražolių, svogūnų, grybukų, česnako ir kaitink; įbarstyk žiupsnelį miltų; [jei padažas per daug tirštas] dar įpilk sultinio; viską pertrink per sietą...“.
Dar vieną itališką patiekalą mums siūlo XVII amžiaus pabaigoje gyvenęs Radvilų virėjas. Jo patiekalas taip ir vadinamas: „itališkas patiekalas“. Anot Radvilų virėjo: „...paimk aštuonis kiaušinius ir dvigubai tiek grietinės; viską gerai išplak; įpilk rožių vandens, įberk cinamono, imbiero, cukraus, šaukštą miltų; viską gerai išmaišyk ir kepk riebaluose...“.
XVI amžiaus pirmojoje pusėje itališkų renesansinių patiekalų madą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atnešė už Žygimanto Senojo ištekėjusi Milano kunigaikštytė Bona Sforca. Ji ne tik atvežė daugybę daržovių (taip pat ir bulves), miltinių patiekalų, „įpratino“ didikus valgyti šakute ir gerti vyną, bet ir suformavo LDK renesansinės virtuvės tradiciją. XVII-XIX amžių dokumentuose aprašomi „itališki daržai“, o tam tikra daržovių grupė (morkos, petražolės, salierai, porai, kartais itališki kopūstai) buvo vadinamos „itališkomis daržovėmis“. Vėliau itališką gastronomiją mūsų krašte palaikė katalikybė. XVI amžiuje, vykstant protestantų ir katalikų priešpriešai, LDK (kartu su Lenkija, Italija, Ispanija ir Portugalija) liko katalikiška šalimi ir palaikė labai glaudžius santykius su Roma. Italijoje studijavo daug jaunų bajoraičių, šioje šalyje lankėsi renesanso kultūros mėgėjai, lietuvių dvasininkai keliaudavo į Romą, o Vilniaus universitete dirbo italų profesoriai.
Jei norėsite savo namuose prisiminti Italiją, galite pasigaminti itališko padažo. Jis buvo neatskiriama LDK gastronomijos dalis, XVI-XVIII amžiais reiškusi, kad juo pagardintas patiekalas (ypač paukštiena) yra „tikrai itališkas“. Anot antrosios Abiejų Tautų Respublikoje spausdintos, XVIII amžiaus kulinarijos knygos autoriaus Wojciecho Wielądkos: „...įpilk [į puodą] pusę kvortelės (apie 100 mililitrų) balto vyno, tiek pat sultinio, pasūdyk, įberk pipirų, įdėk porą valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus, smulkintų petražolių, svogūnų, grybukų, česnako ir kaitink; įbarstyk žiupsnelį miltų; [jei padažas per daug tirštas] dar įpilk sultinio; viską pertrink per sietą...“.
Dar vieną itališką patiekalą mums siūlo XVII amžiaus pabaigoje gyvenęs Radvilų virėjas. Jo patiekalas taip ir vadinamas: „itališkas patiekalas“. Anot Radvilų virėjo: „...paimk aštuonis kiaušinius ir dvigubai tiek grietinės; viską gerai išplak; įpilk rožių vandens, įberk cinamono, imbiero, cukraus, šaukštą miltų; viską gerai išmaišyk ir kepk riebaluose...“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą