Istorijoje taip jau
atsitinka, kad tie patys ar panašūs žodžiai skirtingais laikais gali reikšti
visiškai skirtingus dalykus. Anksčiau jau kalbėjomės apie kompotą, o dabar
aptarsime limonadą.
Jei kokių nors 1695 metų karštą vasaros dieną būtumėte užsukęs į Abiejų Tautų Respublikos bajoro dvarelį ir paprašęs atsigerti limonado – būtumėte likęs nesuprastas, nes tais laikais limonadu (limoniada) buvo vadinamas ne gėrimas o valgis. Taigi, XVII amžiuje limonadas buvo valgomas šaukštu ar šakute.
Svarbiausia šios sumaišties kaltininkė yra citrina, kuri daugelyje viduramžių Europos šalių buvo vadinama iš arabiško žodžio „laimun“ išvestais pavadinimais. Kiek žinome iš rašytinių šaltinių, XVI-XVII amžiaus Lietuvoje „limonijomis“ vadintos rūgštesnės žaliosios citrinos (Citrus aurantiifolia). Taigi, visi patiekalai, kuriuose naudojamos „limonijos“, anais laikais galėjo būti vadinami limonadais. Jeri norėsite įsigyti limonijų, nesupainiokite, šių laikų vaisių nomenklatūroje rūgščiaja limonija vadinamas visai kitas augalas (Limonia acidissima).
O dabar pakeliaukime po senųjų „limonadų“ pasaulį. Remdamiesi senosiomis kulinarijos knygomis sukurkime sau „trijų limonadų pietus“, sudarytus iš dviejų patiekalų – pagrindinio ir deserto bei vieno gėrimo.
Pagrindinis patiekalas – Stanisławo Czernieckio „limoniata“, aprašyta jo kulinarijos knygoje „Compendium ferculorum...“ 1682 metais: „...paimk veršienos arba kaplūną, nuvalyk, pasūdyk, įdėk petražolių, užpilk sultinio, įdėk sviesto ir virk. O kai norėsi patiekti [pagamink padažą]: nupilk truputį sultinio, įliek vyno acto, įbarstyk truputį trintos baltos duonos, įpjaustyk žaliąją citriną („limoniją“), įberk šafrano, pipirų, cinamono, cukraus, muskato riešuto. Turėk taip pat smulkių frikadelių, kurias ant mėsos sudėjęs apliek padažu ir tiek karštą ant stalo...”. Jei nemėgstate mėsos, S. Czernieckis pateikia net du žuvies „limonadų“ receptus.
Desertui galime suvalgyti Radvilų virėjo XVII amžiaus pabaigos „limoniadą“: „...žaliųjų citrinų („limonijų“) žievelių vidų išgrandyk šaukštelių, žieveles išvirk ir smulkiai supjaustyk. Jų [žievelių] paimk svarą, o cukraus 1 ir ¼ svaro. Cukrų virk obuolių sultyse, kol pradės tirštėti. Tada įdėk žieveles ir dar pavirk. Pabaigoje nuspalvink uogų sultimis raudonųjų serbentų ar vyšnių. Supilk į plokščią stiklinę formelę, kad sustingtų...“.
Na, o užsigersime tikra Vincentos Zavadskos „limonjada“, kurios receptas pateikiamas „Lietuvos virėjoje“ 1913 metais: „...iš 12 didelių citrinų išspausti sultis. Išvirti tirštą sirupą iš 3 arba 4 svarų cukraus ir tiek pat kvortelių (po maždaug 0,18 litro) vandens. Įdėti [į sirupą] dėl kvapo citrinos žievelių, ataušinti ir sumaišyti su šviežiomis sultimis. Supilti į butelius ir vartoti su šviežiu vandeniu ir ledu...”.
Jei kokių nors 1695 metų karštą vasaros dieną būtumėte užsukęs į Abiejų Tautų Respublikos bajoro dvarelį ir paprašęs atsigerti limonado – būtumėte likęs nesuprastas, nes tais laikais limonadu (limoniada) buvo vadinamas ne gėrimas o valgis. Taigi, XVII amžiuje limonadas buvo valgomas šaukštu ar šakute.
Svarbiausia šios sumaišties kaltininkė yra citrina, kuri daugelyje viduramžių Europos šalių buvo vadinama iš arabiško žodžio „laimun“ išvestais pavadinimais. Kiek žinome iš rašytinių šaltinių, XVI-XVII amžiaus Lietuvoje „limonijomis“ vadintos rūgštesnės žaliosios citrinos (Citrus aurantiifolia). Taigi, visi patiekalai, kuriuose naudojamos „limonijos“, anais laikais galėjo būti vadinami limonadais. Jeri norėsite įsigyti limonijų, nesupainiokite, šių laikų vaisių nomenklatūroje rūgščiaja limonija vadinamas visai kitas augalas (Limonia acidissima).
O dabar pakeliaukime po senųjų „limonadų“ pasaulį. Remdamiesi senosiomis kulinarijos knygomis sukurkime sau „trijų limonadų pietus“, sudarytus iš dviejų patiekalų – pagrindinio ir deserto bei vieno gėrimo.
Pagrindinis patiekalas – Stanisławo Czernieckio „limoniata“, aprašyta jo kulinarijos knygoje „Compendium ferculorum...“ 1682 metais: „...paimk veršienos arba kaplūną, nuvalyk, pasūdyk, įdėk petražolių, užpilk sultinio, įdėk sviesto ir virk. O kai norėsi patiekti [pagamink padažą]: nupilk truputį sultinio, įliek vyno acto, įbarstyk truputį trintos baltos duonos, įpjaustyk žaliąją citriną („limoniją“), įberk šafrano, pipirų, cinamono, cukraus, muskato riešuto. Turėk taip pat smulkių frikadelių, kurias ant mėsos sudėjęs apliek padažu ir tiek karštą ant stalo...”. Jei nemėgstate mėsos, S. Czernieckis pateikia net du žuvies „limonadų“ receptus.
Desertui galime suvalgyti Radvilų virėjo XVII amžiaus pabaigos „limoniadą“: „...žaliųjų citrinų („limonijų“) žievelių vidų išgrandyk šaukštelių, žieveles išvirk ir smulkiai supjaustyk. Jų [žievelių] paimk svarą, o cukraus 1 ir ¼ svaro. Cukrų virk obuolių sultyse, kol pradės tirštėti. Tada įdėk žieveles ir dar pavirk. Pabaigoje nuspalvink uogų sultimis raudonųjų serbentų ar vyšnių. Supilk į plokščią stiklinę formelę, kad sustingtų...“.
Na, o užsigersime tikra Vincentos Zavadskos „limonjada“, kurios receptas pateikiamas „Lietuvos virėjoje“ 1913 metais: „...iš 12 didelių citrinų išspausti sultis. Išvirti tirštą sirupą iš 3 arba 4 svarų cukraus ir tiek pat kvortelių (po maždaug 0,18 litro) vandens. Įdėti [į sirupą] dėl kvapo citrinos žievelių, ataušinti ir sumaišyti su šviežiomis sultimis. Supilti į butelius ir vartoti su šviežiu vandeniu ir ledu...”.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą