Alaus sriuba

Šių dienų alaus kultūra gerokai skiriasi nuo istorinės. Dabar alus tiesiog geriamas. Istorinėje gastronomijoje jis buvo daugelio patiekalų sudedamoji dalis. Vienas tokių senovinių alaus patiekalų – alaus sriubos, buvę populiarios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos ir aplinkinių kraštų bajorų tarpe. 
Alaus kultūros ištakos Lietuvoje radosi kartu su žemdirbyste. Mokslininkai pastebi, kad pagrindinės alaus gamybos kultūros – miežiai ir kviečiai pasiekė dabartinės Lietuvos teritoriją maždaug prieš 7000 metų. Seniausias, mūsų kraštuose, alaus paminėjimas rašytiniuose dokumentuose yra iš IX amžiaus pabaigoje, baltiškos prūsų genties gyvenamose žemėse apsilankiusio anglų keliautojo, pirklio ir nuotykių ieškotojo Vulfstano pasakojimo. Tiesa, alaus panaudojimas čia keistokas. Rašydamas apie dirbtinio šalčio gamybą Vulfstanas rašo: „...pastatydami du indus alaus arba vandens pripildytus, jie padaro, kad abu įšąla...“.
Pagrindinis alaus sriubos ingredientas - alus užėmė ypatingą vietą LDK kulinarinėje kultūroje. Jis buvo vartojamas ir jauno, ir seno, ir valdovo rūmuose, ir valstiečio pirkelėje. Tačiau kiti ingredientai – kiaušiniai, grietinė – yra priskiriami aukštesniojo socialinio sluoksnio virtuvei. Tad ir alaus sriuba – pirmiausia bajorijos patiekalas. Bene seniausią LDK alaus sriubos receptą rasime XVII amžiaus pabaigos Radvilų virėjo užrašų knygelėje:  „...į pašildytą alų įmušti 4 trynius, įpilti šiek tiek saldaus pieno ar grietinėlės ir įdėti gabalėlį sviesto...“. 
Panašūs receptai atkartojami vėlesnėse kulinarijos knygose. XIX amžiaus viduryje, Vincentina Zavadzka rekomenduoja alaus sriubą valgyti per pietus, kovo mėnesį, šeštadieniais, kartu su silkės kepsneliais džiovintų vyšnių padaže, lynu su raudonaisiais kopūstais ir permatomais sviestiniais trapiais vafliais. Lazdynų Pelėda, savo 1911 metų „Šeimininkėms vadovėlyje“ tokį patiekalą vadina „kaitintu alumi“. Anot autorės alaus sriuba gaminama taip: „...Išvirinti gorčių alaus, indėti 3 kvaterkas (3/4 kvortos) gretinės, ar praplakus 6 trynius, truputį druskos, truputį cukraus, pagal noro, uždėti ant ugnies ir atkaitinti; maišyti, tik ne virinti. Pripiaustyti [balto varškės sūrio] sūrio luiteliais ir užpilti [šiuo] alumi. Galima, vietoj sūrio, inpiaustyti [paskrudinto] pyrago ar duonos...“.
Dvarų kultūra turėjo didelės įtakos valstiečių gyvenimui. Tai, ką daro „ponas“ buvo laikoma prestižiniu, siektinu dalyku (bent jau per šventes, vestuves ar krikštynas). Iš dvarų alaus sriubos receptas pakliuvo į valstiečių virtuves. Lietuvoje išskirtinę reikšmę etnografinei alaus kultūrai turėjo Radvilų dvarai. Tad „liaudiški“ alaus sriubos receptai – taip vadinamasis „balintas alus“ - daugiausia žinomi buvusiose šių didikų valdose. Pavyzdžiui, netoli Pakruojo alus buvo užvirinamas, dedama druskos, pipirų, lauro lapų, sviesto, grietinės ir pakepintų varškės sūrio ar duonos gabalėlių. Prie Joniškio į užvirintą alų dedama druskos, cukraus ir su grietine sumaišytų kiaušinio trynių. Dvaro paveikta alaus kultūra ryški šalia Biržų – vienos svarbiausių buvusiųjų Radvilų pilių, bene vienintelio miesto Lietuvoje, kuriame LDK laikais veikė aludarių cechas.